Gintaras Visockas
Karo korespondento išpažintis. Pasiklydę Tian – Šanio kalnuose
Gražus Tian – Šanis. Būtų kvaila neigti. Bet jis įspūdingas fotografijų albumuose, televizijos laidose.
O jei iš nuovargio, vos beatgaudamas kvapą, sudribai ant akmens, numetęs į šoną sunkią kuprinę vienoje iš perėjų, Tian – Šanio kalnai nei nuostabūs, nei įspūdingi. Jie – jokie. Jų nepastebiu. Nėra jėgų grožėtis baltomis viršūnėmis, žaliais kloniais, giliais tarperkliais ar sunkiai pereinamomis akmenų sangrūdomis.
Keliamės dar neprašvitus. Paskubomis pusryčiaujame, kas ką išsitraukę iš kuprinių. Tada ardome palapines, susikrauname daiktus ir – į priekį. Prieš akis – negyvenamos platybės. Nė gyvos dvasios. Nei paukštelio, nei žvėrelio, nei jurtos. Kopiame link perėjos, kurios vardo nebeprisimenu. Iki jos – gal penkios, gal šešios paros, jei netinginiausime. Netinginiauti – tai ropštis per akmenis, rastus, griovius ir tarpeklius maždaug dvylika valandų per parą. Dienos metu – tik viena ilgesnė poilsio valandėlė, kai vos spėjame išsivirti arbatos ir sriubos bei mažumėlę numiegame, ir keletas trumpų popietinių stabtelėjimų, kada išsitiesiame ant akmenų, dorai nenusimesdami nuo daiktų gausos išpampusių kuprinių.
Vakarop, jau temstant, skubame išskleisti palapines, susirasti malkų laužui, išsivirti košės ir karštos arbatos. Tada – marš į ankštas palapines, kuriose užmigdavome kaip užmušti, vos tik paguldę galvas ant rakandų.
Būtent taip praslinkdavo diena. Jokios romantikos, vien monotoniškas ropštimąsis per akmenų savartynus arba spartus žingsniavimas siaurais miško keliukais palei kliokančius upokšnius. Žirglioji paskui priekyje kopiantį draugužį, atidžiai besidairydamas, kur padėti koją, kad nepaslystum ir nenusisuktum sprando. Tavo akys nukreiptos vien į kojas. Pakelti galvą ir pažvelgti į miškais apaugusias arba pusiau plikas, pusiau sniegu padengtas viršūnes nėra jėgų. Kai vedlys kažkur toli priekyje sušukdavo „poilsis“, krisdavome kas į žolę, kas į riedulį atsiremdavome. Bet dairytis iš nuostabos išsprogusiomis akimis į padūmavusias, rūkų ir debesų apgaubtas didingas viršūnes prarasdavome bent menkiausią norą. Dažniausiai kietai užsnūsdavome. Arba skubėdavome pasitaisyti kuprinėje nešamas konservų dėžutes, kad jos nespaustų nugaros, persimauti sudrėkusias kojines, kad nenutrintų žaizdų, iš naujo rankšluosčiais apmūturiuoti kuprinių diržus, kad šie įsirėžę netrintų pečių. Viskas. Vienintelis troškimas – neatsilikti, nesusižeisti.
Niūriai įspūdingais, kvapą gniaužiančiais Tian – Šanio kalnais grožėjausi tik pirmosiomis dienomis, kol dar nebuvo patrakusio skubėjimo viršun. Taip, tuomet dairiausi ir po viršūnes, ir į netoliese dunksojusį spygliuočių miškelį kyštelėjau nosį. Užrašų knygutėje smulkiai pasižymėdavau pirmuosius įspūdžius, kad paskui, sugrįžęs į Vilnių, nepamirščiau svarbių detalių. Bet taip buvo pirmąsias dvi paras, kai kopdavome tik pusę dienos. Tos dvi pusiau kopimo – pusiau poilsio paros buvo reikalingos, kad priprastume ir prie gaivaus, išretėjusio oro, ir prie fizinių krūvių.
Kai prasidėjo tikras lėkimas, mat maisto buvome pasiėmę tik dešimčiai parų, kalnų nebemačiau. Po kojomis regėjau vien pilkus akmenis ir savo nudrengtus specialius alpinisto batus. Na dar priešais – išsipūtusią besiropščiančio draugo kuprinę.
Pakviestas su patyrusių alpinistų grupe trenktis dviejų savaičių kelionei į Tian-Šanį sutikau iškart. Seniai svajojau pačiupinėti tikrus kalnus, paragauti tikros alpninistų košės. Tikėjausi po išvykos būtinai į žurnalą „Moksleivis“ parašysiąs pasakojimą apie patirtus nuotykius. Tačiau nė nenumaniau, kad būsią taip sunku. Aš, be abejo, džiūgavau tarsi iš dangaus nukritusia unikalia kelione. Bet, po paraliais, neįsivaizdavau, kad teks žingsniuoti sukaupus visas jėgas. Man tuomet sukako penkiolika ar šešiolika metų. Ką tik buvau baigęs 9-ąją klasę.
Labiausiai į atmintį įsirėžė tos laisvesnės dienos. Jei pavyktų jas vaizdžiai aprašyti, būtų tikras saldainiukas. Vien pasisėdėjimai prie laužo sutemus – ko verti. Aplink – tamsu nors durk į akį. Tik Mėnulis šiek tiek išryškindavo tai šen, tai ten išsibarsčiusių Tian – Šanio eglių siluetus. Vedlys įsijautęs pasakodavo apie šiose vietose neva dažnai sutinkamą Sniego žmogų. Ječiu vadinama būtybė – beveik dviejų metrų aukščio, labai galinga, apaugusi ilgais rudais plaukais. Galįs būti labai piktas, jei augina mažylį. Pavojingas, nes mokąs tyliai prisėlinti. Nė nepastebėsi, kaip prisiartins prie palapinės. Tada – ištrauksiąs su visu miegmaišiu, nusuksiąs sprandą, o kūną nusitemsiąs į savo irštvą, išsiraustą kažkur aukštai aukštai miško tankmėje. Jam labiausiai patinkanti jaunų žmonių mėsa, todėl jaunesnieji keliauninkai turėtų elgtis atsargiai, per daug toli nuo stovyklos nenutolti…
Legenda apie Juodąjį alpinistą būvusi ne mažiau šiurpi nei apie tą po šiaurės Tian-Šanio negyvenamas vietas besibastantį gyvūną – milžiną. Juodasis alpinistas – tai jaunas vaikinas, kadaise su mylima mergina susiruošęs į kalnus. Vieną dieną jiems tekę persiropšti per pavojingą tarpeklį. Vaikinas su mergina susirišo virvėmis, kad, paslydus nuo rasto, nelaimėlis pakibtų ant virvės, o ne nusiristų bedugnėn. Jaunuoliai manė įveiksią visus sunkumus. Tačiau toje prakeiktoje perėjoje mergina paslydo ir krito į tarpeklį virš kliokiančios upės. Pirmosiomis minutėmis vaikinas didvyriškai gelbėjo mylimąją.
Vis tik ilgainiui suprato, kad nepajėgsiąs jos užtemti atgal ant per tarpeklį permestų rastų. Mėginęs daug sykių, bet – nė iš vietos. Kaskart pritrūkdavo jėgų. Ant virvės kabanti mylimoji lėtai tempė savo išrinktąjį žemyn. Tapo aišku, kad jei vaikinas nenupjausiąs virvės, žus abu. Tačiau alpinisto garbės kodeksas skelbia, kad nelaimės atveju privalą žūti abu. Nevalia mesti to, su kuriuo susirišęs virvėmis. Virvę nupjauti galįs tik tas, kuris kadaruoja apačioje, ne tas, kuriam nusišpypsojo laimė stovėt viršuje.
Kas dabar žino, gal mergina ir būtų perkirtusi virvę. Bet ji neturėjusi peilio. O apimta panikos atrišti mazgų nepajėgė. Jų abiejų likimas buvo nulemtas. Neišvengiama mirtis.
Paskutinę akimirką vaikinas vis tik sulaužė alpinisto priesaikus. Pabūgęs lėkimo bedugnėn jis perpjovė virvę savuoju durklu. Mergina klykdama užsimušė į šniokščiančios upės akmenis, srovė nunešė jos kūną žemyn.
Likęs gyvas vaikinas išprotėjo. Kaip vaiduoklis iki šiol klajojantis po kalnus. Blogas ženklas – jį pamatyti. Nelaimę pranašaujantis. Tarsi perspėja, kad ir tau kažkas panašaus nutiksią.
Štai tokias istorijas mums pasakojo vakarais kazachas vedlys, nedidukas, judrus, tvirtas, linksmas vyriškis. Visi puikiai supratome, kad porinimai apie Sniego žmogų ir Juodąjį alpinistą, – tik legendos, nieko daugiau. Bet Tian-Šanio kalnuose prie laužo vedlio pasakos kažkodėl tapdavo labai panašios į tiesą. Kiekvienas eglės siluetas mums primindavo pasalūniškai besiartinantį Sniego žmogų, o merginos nuolat aikčiodavo pamačiusios Juodojo alpinisto siluetą. Kažkas iš mūsų pagąsdino trumpam į šoną pasitraukusias pasišnibždėti dvi merginas, tai tos spiegdamos sulėkė atgal prie laužo, bijodamos nuo šviesos atitolti bent per keletą metrų. Beveik sulipo laužan, kad tik atsidurtų kuo toliau nuo tamsumų ir neaiškių šešėlių.
Būtent tada, kai įtampa, regis, jau buvo pasiekusi viršūnę, vedlys mįslingai pasiteiravęs, kaip elgtųsi Sniego žmogus, tyliai prislinkęs prie mūsų laužo? Gūžčiojome pečiais. Nė numanyti negalėjome. Tuomet kazachas virš galvos grėsmingai iškėlė savąsias rankas, puolė riaumoti ir vikriai šoktelėjo link mūsų. Merginos klykdamos išsilakstė kas kur. Prie laužo šildęsi vyrai juokėsi. Bet, atvirai sakant, mes, jaunesnieji, krūptelėjome, kai pamatėme vedlį, klykiantį tarsi pats tikriausias Sniego žmogus. Žinojome, kad mūsų gyvybės – to, regis, niekad nepavargstančio, niekad nepailstančio instruktoriaus rankose. Jei jam kas nors nutiktų, prapultų ir visa mūsų grupė, kurioje – apie šešiasdešimt moksleivių, studentų bei trisdešimt mokytojų ir dėstytojų iš visų Lietuvos kampelių.
Taip klostėsi įvykiai pirmosiomis kopimo dienomis. Linksmą, žaismingą pradžią netrukus pakeitė niūri kasdienybė. Sunkų kopimą buvo galima kaip nors ištverti. Bet kelionei įpusėjus nutiko mažytė nelaimė. Ar aš suvalgiau kažko jau senstelėjusio, ar mano išlepintas skrandis sustreikavo virškindamas pridegusią košę, bet vieną rytą išlinęs iš palapinės pasijutau esąs ligonis. Perpasakoti, ką žmogus jaučia, kai sustoja dirbęs skrandis, nėra būtinybės. Visi puikiai žinome tuos simptomus.
Bet Tian-Šanio kalnuose net ir didžiausi ligoniai teturį vieną privilegiją – privalo kopti drauge su visais. Jokių nuolaidų. Toks buvo linksmai, draugiškai nusiteikusio kazacho vedlio parėdymas. Kalnuose nėra liftų. Nėra ir neštuvų. Todėl niekas manęs ant savo pečių netems į viršų.
Vis tik instruktorius draugiškai paplojo per petį.
- Svarbiausia – nusiteikimas. Negalvok apie silpnumą, skausmus. Nuolat kartok, kad pajėgus užsikabaroti į pačias aukščiausias uolas. Kalk sau į galvą, kad esi stiprus, ir nė nepajusi, kaip pasveiksi. Patikėk, ištversi, – guodė linksmasis kazachas…
Tada kreipėsi į stipriausiuosius vyrus – gal kas galįs iš maniškės kuprinės paimti pačius sunkiausius daiktus?
- Ligoniui būsią linksmiau kopti, jei kuprinė bent kiek subliūkš, o ir mums visiems bus linksmiau, jei skrandininkas linksmai žygiuos, – visą gyvenimą Tian-Šanio kalnuose praleidusio instruktoriaus niekad nemačiau surūgusio, nusiminusio, išsigandusio.
Tos kelios minutės, kai atrišau savąją kuprinę ir stebėjau, kaip vyrai iš mano būrio pasiima sunkiausias pakuotes ir kraunasi į savus krepšius, – nepakartojamos. Gelbėtojams buvau labai dėkingas, ypač tiems dviems broliams dvyniams, kurie pasidalino daug kilogramų svėrusius indelius su mėsa. Jiems dėkojau balsu, garsiai, o save mintyse tylomis keiksnojau. Man buvo labai bjauru jaustis našta visai gausiai devyniasdešimties alpinistų grupei. Tokio jausmo patirti nelinkėčiau niekam.
Jei ne palengvėjusi kuprinė, nežinau, kaip būčiau ištvėręs dienos maratoną. Kartais atrodė, kad nė trupinėlio nebeliko jėgų, kartais akyse raibuliuodavo, aptemdavo. Troškau sustot ir šaukt: „Nebegaliu“. Bet ėjau. Negalėjau sustot. Iš gėdos būčiau skradžiai akmenis sulindęs.
Vakarėjant, kai jau buvo aišku, kad iki nakvynės naujoje stovykloje belikusios kelios valandos, atsargiai paprašiau poilsio. Prižadėjau pagulėsiantis tik pusvalandį, esą tiek užteksę atgauti žadą. Ir tada pasivysiantis grupę. O būrys tegul kopia – greičiau pasieks aikštelę nakvynei, greičiau įsikurs, greičiau ims ilsinti pavargusias kojas. Juk rytoj išaus dar viena sunki diena. Kam manęs laukti? Aš pavysiu, tikrai nepasimesiu. Juolab kad, kaip nupasakojo pats vedlys, pasiklysti čia jau nebeįmanoma. Reikėtų kopti tiesiai veidu link tos boluojančios keteros…
Priėjęs prie manęs kazachas tepasakė:
- Kalnuose galimi du variantai – arba visi, arba nė vieno…
Vis tik man buvo leista pasivolioti akmenų pataluose. Bet vieno nepaliko. Globoti sutiko tie du broliai dvyniai – stiprūs jaunuoliai iš Vilniaus Pedagoginio universiteto. Išsitiesęs žolėje tarp akmenų iškart užmigau. O kai pramerkiau akis, jau buvo bepradedanti siautėti audra. Vos spėjome išskleisti palapinę, kai staiga sutemo kaip naktį ir prapliupo šaltas lietus. Tapo aišku, kad nakvoti teks čia, nepasiekus saviškių. Ypatingai nepergyvenome. Anksti ryte juos pasivysime. Aš jaučiausi beveik sveikas.
Bet naktis buvo ypatinga. Skirtumas, kai tu priklausai 90-ies žmonių būriui, ir kai mūsų – tik trys, – milžiniškas. Naktį vaidenosi, kad aplink palapinę kažkas slankioja. Paskui tikrai kažkur miško pusėje išgirdome klyksmus. Broliai nuramino: greičiausiai koks plėšrūnas žvėrelį bus nudaigojęs. Dar labai kvailai pasijutau, kai vidurnaktį teko patraukti į krūmus. Man atrodė, kad aplink visur stūksantys medžių ir uolų siluetai kaip du vandens lašai panašūs į Juodąjį alpinistą arba Sniego žmogų. Regis, tuoj pačiups už kupros, net aiktelėti nėspėsiu. Prie vienos pabaisos, sukaupęs drąsą, atsargiai prisėlinau patikrinti. O ten – milžiniškas riedulys, panašus į rankas išskėtusią mešką. Beliko vyriškai nusispjauti…
Ryte, dar deramai neprašvitus, puolėmė kaip patrakę kopti į viršų. Ropštėmės sparčiai, kiek įmanoma greičiau, troškome prisijungti prie saviškių jiems dar nepakirdus iš miegų. Bet stovyklos – vis nematyt ir nematyt. Supratome pasiklydę. Kažkur prieblandos suklaidinti išsukome iš pagrindinio keliuko. Bet kur? Vėl pasijutau nei šiaip, nei taip. Visa tai – per mane. Tai aš – tas didžiausias niekadėjas, per kurį visi trys pasimetėme beribiuose Tian-Šanio kalnuose. Bet broliai dvyniai neprikaišiojo. Jų žvilgsniai bylojo, kad nė kiek nepyksta. Nė menkiausios užuominos, kad priekaištautų. Korektiškumas, džentelmeniškumas – aukščiausio lygio.
Nutarėme nebeklaidžioti. Verčiau palauksime, gal mus taip greičiau surasiąs vedlys. Užkūrėme laužą, kad pastebėtų į viršų besirangančius dūmus. Įtarėme sėdintys ant riedulių kažkur netoli pagrindinės stovyklos. Žodžiu, mirtino pavojaus dar nėra. Tačiau tos kelios valandos, kol galų gale pastebėjome iš už uolų išnyrant instruktoriaus ir kelių jį lydinčių vyriškių siluetus, man buvo ypatingai sunkios. Nė akimirkai neužmiršau, kas čia kalčiausias.
Linksmasis kazachas nė neužsiminė, kad visa grupė priversta keletą valandų bergždžiai mūsų laukti. Jis demonstravo džiugesį, kad taip lengvai suradęs mus. Jis taip ir manęs, kurioje vietoje prarasime orientyrus.
Stovyklos link kopiau sunerimęs. Kai pasieksime stovyklą, įtariau, išvysiu surūgusius veidus, sulauksiu piktokų replikų, bent jau priekaištingų žvilgsnių. Juk tai per mane susivėlinome. Bet nutiko kitaip. Pasitiko plojimais. Visa toli į priekį keletą šimtų metrų ištįsusi devyniasdešimties alpinistų virtinė, vos tik išvydusi maniškę kaubojišką skrybėlę, ėmė ploti. Plojo ilgai, energingai. Jie nepriekaištavo, kad buvau suklupęs. Jie dėkojo, kad aš vėl – rikiuotėje. Nuo plojimų, regis, aidėjo visas Tian – Šanis. Stovėjau nei gyvas, nei miręs. Stovėjau žado netekęs. Net kelios ašaros ištryško, bet, laimė, jų niekas nepastebėjo. Jos čia pat nudžiūvo pūstelėjus vėjui.
Kaip jiems visiems padėkoti už supratingumą? Keletą kartų nusilenkiau iki pat žemės. Neišmaniau, kaip kitaip galėčiau pasakyti ačiū.
Instruktorius tėviškai apkabino, tvirtai spustelėjo dešinę ir skubiai per akmenis nušokliavo priekin, kur ir priklauso stovėti vedliui. Netrukus išgirdau šaižų jo šūktelėjimą „Kuprines – ant pečių“.
Mes vėl visi drauge ropštėmės per šiaurės Tian – Šanio riedulius.
Nepatikėsite, bet tuomet man jau nebebuvo sunku žygiuoti. Jaučiausi kupinas jėgų ir ryžto. Atradau net laisvų akimirkų pasigrožėti unikaliomis, nepakartojamomis Tian-Šanio viršūnėmis, perėjomis, kloniais, skardžiais.
Vis tik žinokite: Tian-Šanio kalnai – labai gražūs. Verta pamatyti…
2020.10.31
