Prisiminkime Rusijos – Gruzijos karą. Koks jis žvelgiant šių dienų akimis? Kokias išvadas galime padaryti? Be abejo, Gruzija turi savo silpnąją pusę. Savo Achilo kulną. Ji tą karą pralaimėjo. Tačiau ir Rusija to karo nelaimėjo. Jei Rusijos pagrindinis tikslas buvo nuversti Michailą Saakašvilį ir pakarti jį už vienos vietos, tai šito tikslo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikrai nepasiekė. M.Saakašvilis nenuverstas ir nepakartas.
Beje, man visiškai neįdomu, ką apie šį susidūrimą rašo Rusijos spauda. Ypač – oficialioji. Patys įdomiausi keleri paskutinieji metai. Tiksliau tariant, pats įdomiausias dalykas – Europos reakcija. Ponios Heidi Taljavini reakcija turi ypatingą bruožą. Jos ataskaitoje parašyta: “iš vienos pusės atrodo vienaip, iš kitos pusės – atrodo dar kitaip”. Suprask, Rusija sako, kad karą pradėjo Gruzija, gruzinai tvirtina, jog pirmieji užpuolė rusai, o mes, europiečiai, nežinome, kas šiame ginče teisus, o kas meluoja.
Įdomu, kaip savo garsiąją ataskaitą ponia H.Taljavini rašytų apie Antrojo pasaulinio karo priežastis? Greičiausiai rašytų šitaip: vokiečiai sako, kad pirmieji juos užpuolė lenkai, lenkai tvirtina priešingai, o mes, Europa, negalime pasakyti, kas ir kaip, nes nežinome realios situacijos ir net negalime žinoti…
Tokia Europos laikysena byloja apie jos neprincipingumą. Europos laikysena analizuojant karinį Rusijos – Gruzijos konfliktą labai panaši į dilemą, pastaruoju metu iškilusią dėl britų nusikaltėlio Marko Dagano, šaudžiusio į britų policininkus. Būtent dėl jo mirties Didžiojoje Britanijoje kilo masinės riaušės. Taigi M.Dagano, kuris pirmasis pradėjo šaudyti į policininką ir paskui buvo to policininko nukautas, sugyventinė tvirtina, esą jos vyras buvo puikus žmogus, britų policija – bloga. O Europa bejėgiškai skėsčioja rankomis: mes nežinome, kur tikroji tiesa, mes negalime žinoti, kas teisus, o kas pažeidė įstatymus.
Kartais tikrai sunku išsiaiškinti, kas kaltas arba kuris labiausiai kaltas. Pavyzdžiui, tarpusavyje riejasi vyras su žmona. Kiekvienas iš jų turi savų priekaištų, argumentų. Tokiais atvejais tiesa tikrai gali būti kažkur per vidurį. Bet jei ten kažkas kažką užmuša arba papjauna, jau nebegalima tvirtinti, esą tiesa – kažkur per vidurį.
Negalima tvirtinti, jog tiesa “kažkur per vidurį”, analizuojant ir Rusijos – Gruzijos karą. Analizuojant šio karinio konflikto priežastis būtina prisiminti, jog 2004-aisiais metais Gruzijos prezidentu išrinktas M.Saakašvilis nedelisant atvyko į Maskvą. Vizito tikslas – susitikti su V.Putinu ir pareikšti apie oficialiojo Tbilisio norą draugauti, bičiuliautis, prekiauti. Susitikimas surengtas be priekaištų. Iš abiejų pusių. Bet V.Putinas leido sau priminti, kad M.Saakašvilis turi saugumo vadovą Chaburdzaniją, kuris – puikus vaikinas, todėl jo nereikėtų atleisti iš tarnybos. Grįžęs namo M.Saakašvilis tą V.Putino išgirtąjį saugumo vadovą atleido iš užimamų pareigų ir, pabrėžiu, paskyrė į kitas ne mažiau svarbias pareigas.
M.Saakašvilis taip pasielgė visai ne dėl to, kad norėtų įgelti V.Putinui ar juo labiau jį pažeminti. Gruzijos prezidentas reformavo šalį. Puikiai reformavo. O reformos be rimtos kadrų kaitos – neįmanomos. Kad M.Saakašvilio reformos yra vykęs produktas, byloja gruzinų požiūris į pertvarkytą šalies policiją. Gruzijos policija dabar pasitiki 87 proc. gruzinų. Čia galima prisiminti ir kai kuriuos iškalbingus skaičius, palankius būtent gruziniškoms reformoms. Šiandien Gruzijoje šimtui tūkstančių gyventojų tenka tik 7 sunkūs nusikaltimai. O Didžiojoje Britanijoje tokiam pačiam gyventojų skaičiui – net 40, Austrijoje – irgi net 40 sunkių nusikaltimų. Taigi M.Saakašvilis nebūtų pajėgęs reformuoti šalies, jei nebūtų užsiėmęs institucijų vadovų kaita. Juk dar gerokai iki reformų buvo akivaizdu, kas iš gruzinų vadovų asmeniškai važiuoja į oro uostą pasitikti nusikaltėlių “baltosiomis apykaklėmis”, kas prekiavo pareigomis, o kas – narkotikais. Žodžiu, Chaburdzanija buvo atleistas. Kremlius šį žingsnį priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Ir pono Abašidzės atleidimą iš užimamų pareigų Kremlius priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Bet juk neįmanoma kovoti su narkomafija neuždarant heroiną gaminusio fabriko.
Gerai informuoti šaltiniai, sakykim, Andrėjus Ilarionovas, sako, kad būtent po Abašidzės atleidimo Kremliuje ir buvo sukurtas slaptasis planas, kaip ant kelių parklupdyti nepaklusniąją Gruziją. To slaptojo plano niekas nematė. Bet netrukus Gruzijoje nugriaudėjo pirmieji teroro aktai. Omenyje turiu 2005-ųjų sprogimus geležinkeliuose, įmonėse, gatvėse prie ambasadų. Gruzinų slaptosios tarnybos pagavo tuos, kurie rengė kruvinas akcijas. Sučiuptieji buvo osetinai. Ne bet kokie osetinai, o tie, kuriuos specialiai apmokė GRU karininkas Boiko. Tą Boiko gruzinų kontržvalgyba taip pat sučiupo. Bet Gruzija Rusijos pusėn žengė draugišką žingsnį – įkliuvusį GRU karininką grąžino Kremliui. Be jokių sąlygų. Tiesiog grąžino.
Po to gruzinai sugavo vaikiną, kuris bandė nužudyti Gruzijoje gyvenusį čečėnų lyderio Aslano Maschadovo emisarą. Tą vaikiną gruzinų kontržvalgyba perverbavo ir pasiuntė atgal, kad šis slapta įrašytų Rusijos FSB karininkų, liepiančių atlikti žmogžudystę, pokalbius. Perverbuotasis vaikinas taip pat sugebėjo įrašyti pokalbį, kaip FSB planuoja nužudyti Gruzijos antiteroristinės grupės vadovą. Nenorėdami pažeminti Rusijos gruzinai nekelė tarptautinio triukšmo. Tyliai nusiuntė tuos slapta padarytus įrašus į Maskvą. Tarsi norėdami pabrėžti: “na kam jūs taip elgaitės”.
Paskui gruzinai sučiupo keturis GRU šnipus, kurie dirbo ypatingai neprofesionaliai. Beveik kaip Ana Čapman. Skirtumas tik tas, kad toji segėjo sijoną, o šie nešiojo kelnes. Gruzinai elgėsi teisiškai. Surinko visus būtinus, neginčijamus įrodymus, įskaitant ir slaptus įrašus, kaip GRU šnipai tariasi su kuratoriumi Sinycinu. Sinycinas – įdomi asmenybė. Senų seniausiai gyvena Armėnijoje. Viso pasaulio žvalgybos žino apie Sinycino ryšius su GRU. Taigi gruzinai nepasielgė nei įžūliai, nei drastiškai. Oficialusis Tbilisis tiesiog pareiškė Rusijai: “mes irgi žinome, kuo iš tikrųjų užsiima ponas Sinycinas”.
Bet Rusija įsižeidė. Pasielgė taip, tarsi Sinycinas būtų paprastas gėlių pardavėjas. Įsižeidusi Rusija pradėjo keršyti Gruzijai boikotuodama jos orlaivių skrydžius, vyną, mineralinį vandenį. Ir tuo pačiu Rusija negailėjo pinigų visokiems gruziniškiems opozicionieriams, įskaitant ir poną Georgadzę. Taip pat rengė provokacijas. Gruzijos teritorijoje numetė raketą. Bet agresyvumu apkaltino niekuo dėtus gruzinus. Padorumo principų nesilaikanti Europa ir vėl išdavikiškai gūžčiojo pečiais: o gal iš tikrųjų patys gruzinai iškasė tą duobę, kurią, jų žodžiais sakant, įspaudė nukritęs sprogmuo?
Nereikia pamiršti ir viešai V.Putino ištartų grasinimų: “mes jums dar primesime Šiaurės Kipro problemas”. Šiuos žodžius V.Putinas pasakė NATO generaliniam sekretoriui. Ir čia pat nesantaikos kurstymu apkaltino Gruzijos prezidentą.
Apkaltino agresyvumu M.Saakašvilį, ir tuo pačiu stiprino savo karines bazes Osetijoje ir Abchazijoje. Ir siuntė specialias pajėgas, kurios specialiai tiesė geležinkelį, kuriuo galėtų gabenti tankus ir šarvuočius. Ir tada, anot Kremliaus, “tas niekšas M.Saakašvilis mus užpuolė”.
O kaip iš tikrųjų elgėsi M.Saakašvilis, kai sitacija akivaizdžiai paaštrėjo? Atkakliai bandė paskambinti Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Siekė aptarti susiklosčiusią padėtį, kad nebūtų pralietas kraujas. Bet D.Medvedevas vengė susitikimų. Neatsiliepė į telefono skambučius. D.Medvedevas demagogiškai tvirtino, esą tomis dienomis Gruzijoje viešėjo įtakinga JAV atstovė Kondoliza Rais, padariusi blogą įtaką M.Saakašviliui. O juk K.Rais elgėsi priešingai, taikiai, – perspėjo Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį nepasiduoti rusų kariškių provokacijoms.
O tada būta visiems žinomų susišaudymų Pietų Osetijoje, osetinų ginklavimosi, Cchinvalio evakuacijos ir skambių Kokoity pareiškimų apie atkirtį “gruzinų fašistams”. Čia norėčiau įterpti savo pastabą: nuo kada Rusijos valdžia leidžia civiliams asmenims ginkluotis? Taigi Kokoity pareiškimas apie atkirtį gruzinų nacionalistams labai primena Stalino žodžius, jog Sovietų Sąjunga nenorėjo, bet priversta pamokyti suomių agresorius, todėl ir pradeda karą prieš Suomiją.
Man niekaip nesuprantama, kodėl Rusijos valdžia tris vyrus, Sagros kaimelyje Urale deramai pamokusius banditų gaują, ketino pasodinti už grotų už savavališką naudojimąsi šaunamaisiais ginklais, o štai kai valstybinę sieną kirto šimtai ginkluotų savonorių, grasinančių išžudyti gruzinų okupantus, – valdžia nesipiktino. Paaiškinimas turėtų būti toks: gruzinų atakų atremti eina ne osetinų savanoriai, bet profesionalai kariškiai iš 58-osios Rusijos armijos.
Gruzijos vadovas M.Saakašvilis skambina D.Medvedevui, o D.Medvedevo atstovai pareiškia: paskambinkite po mėnesio. Vėliau D.Medvedevas teisinosi, esą tuo metu jam padėtis neatrodė tokia rimta ir sudėtinga. Jei nesuvokė, vadinasi, silpnas vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis privalėjo žinoti viską. Juk būtent jo kariuomenė rengė pratybas ir mokėsi, kaip atremti gruzinų atakas. Jei vyriausiasis Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadas nesusigaudo, kas svarbiausia, ką iš viso jis tada supranta?
Neprisiskambindami į Kremlių gruzinai siunčia savo valstybės ministrą į Cchinvalį. Siunčia tam, kad būtų sureguliuotas konfliktas. Gruzijos pasiuntinys į Cchinvalį atvyksta ir rugpjūčio 5-ąją, ir rugpjūčio 7-ąją. Į pasitarimą turi atvykti ir rusų diplomatas. Bet rusų diplomatas neatvažiuoja, nes, matot, kelyje buvo pradurta automobilio padanga. Gruzijos pasiuntinys sako: pakeiskite atsarginiu ratu. O rusų diplomatas atkerta, kad pradurta ir atsarginė. Žodžiu, situacija – fantastiška. Gruzinams nieko kito nebelieka, ir Gruzijos pasiuntinys vienas susitinka su rusų taikdarių vadu. Bet rusų taikdarių vadas Kulachmetovas tvirtina nepajėgiantis sutramdyti separatistų. Ir tuo pačiu nepadeda Gruzijos pasiuntiniui organizuoti susitikimo su respublikos vadovu ponu Kokoity. Pasiteisinimas – Kakoity nėra Cchinvalyje. Bet jeigu Kakoity – nebekontroliuojamas, tai kam rusams savo krūtinėmis ginti tokį niekam tikusį vadovą?
Gruzijos atstovas palieka Cchinvalį nelaimėjęs jokių susitarimų. Jis mano, kad Kokoity tikrai nėra mieste. Bet tai buvo melas. Kokoity netrukus išeina į centrinę Cchinvalio aikštę ir susirinkusiems pareiškia, jog susitarti su gruzinais jiems pavykę. Taip tvirtinama ir žurnalistams. Šios detalės puikiai rodo, kuri pusė nuoširdžiai siekė taikos, o kuri tik apsimetė norinti taikiai sureguliuoti konfliktą.
Beje, M.Saakašvilis nedelsiant nutraukia karinius veiksmus, vos tik šito paprašo rusų taikdarių vadas. Ir tada atsitinka du netikėti dalykai: kažkas pradeda bombarduoti gruzinų kaimus. Tie gruziniški kaimai išsidėstę prie kelio, vedančio Rokio tunelio link. O Rokio tunelis – strategiškai svarbus. Tik per jį rusų tankai gali pasiekti Tbilisį. Jei norite okupuoti Gruziją, jūsų karinė technika į šios šalies teritoriją iš Rusijos pusės gali įvažiuoti tik per Rokio tunelį.
Tuoj po gruziniškų kaimų apšaudymo prie tunelio čia pat privažiuoja rusų karinės technikos kolonos. Tai patvirtina karinio žurnalo “Zvezda” žurnalisto straipsniai. Beje, tas Mikulskis į žurnalą priimtas karo išvakarėse. Vos tik priimamas į darbą kaip karo žurnalistas ir čia pat pasiunčiamas į karštuosius taškus – Kaukazą? Beje, tas pats žurnalistas rašė, kaip gruzinų kareiviai pjovė vaikus, prievartavo moteris, degino cerkves su skaisčiomis osetinų merginomis. Taigi būtent šis žurnalistas išvydo, kaip rusų kolona juda Džavos link, o gruzinų lėktuvai ją atakuoja iš oro. Šios detalės byloja apie tai, kad rusai į Gruzijos teritoriją veržėsi kur kas anksčiau, nei buvo tvirtinta oficialiai. Vėliau, tiesa, bandyta teisintis, esą tai buvo ne karinė, o taiki kolona, vežusi humanitarinę pagalbą. Suprask, gruzinų kariai užpuolė taikią transporto koloną. Bet jei Cchinvalis evakuotas, jei ten nebelikę osetinų, kaip teigė Kokoity, kam ten vežti humanitarinę pagalbą? Galų gale kur tie kadrai, kurie patvirtintų, esą rusiška kolona – taiki?
Ir nebuvo jokių dviejų tūkstančių lavonų. Tik 134 asmenys žuvo. Atkreipkite dėmesį ir į aplinkybę, jog apie baisumus, išgyventus Cchinvalyje, kalba žmonės, esantys Vladikaukaze. Jei tu Vladikaukaze, tu negali tuo pačiu metu būti Cchinvalyje ir matyti, kas ten dedasi.
Įdomūs ir “Izvestijų” žurnalisto Jurijaus Snegiriovo pasakojimai, esą jis Cchinvalyje užlipo ant viešbučio stogo ir stebėjo, kaip gruzinai iš “Grad” pabūklų atakuoja miestą. Apšaudyti apšaudo, o jis kuo ramiausiai stovi ant viešbučio stogo ir nebijo žūti? Nesąmonė. O paskui tas pats žurnalistas tvirtina nuėjęs miegoti. Gruzinai puola miestą, o jis ramiausiai eina miegoti? O kai prabudo, tik pamanyk, išvydo gruzinų karius. Jis tada paliko miestą ir besitraukiant jį apšaudė. Suprask, apšaudė gruzinų kariai. Bet ar galima tuo patikėti? Juk jis palieka gruzinų užimtą miestą ir tuo metu kažkas į jį šaudo iš pabūklų. Remiantis jo versija, gruzinai iš pabūklų pliekė į miestą, kurį buvo užėmę ginklo draugai gruzinai? Ir vėl – nesąmonė
Įdomūs ir kapitono Deniso Sidristyj komentaras. Jei Cchinvalyje buvo gruzinų tankai, tai į juos tikrai šaudė ne gruzinai. Žodžiu, arba gruzinų tankų tuo metu nebuvo Cchinvalyje, arba į juos šaudė ne gruzinai.
Esama ir daugiau ryškių nesutapimų. Neva karas prasidėjo tuoj po to, kai gruzinai apšaudė rusų taikdarius. Bet esama liudininkų, kurie neva slėpėsi pas rusų taikdarius. Ir liko gyvi. Vadinasi, gruzinų kariai nepuolė rusų taikdarių, vadinasi, gruzinų tankai taikiai pravažiavo pro rusų taikdarių bazę. Svarbi ir dar viena detalė: pirmasis vis tik žuvo gruzinų, o ne rusų taikdarys. Čį faktą būtina prisiminti.
Rusijos pradėta šmeižto kampanija prieš Gruziją tęsiasi. Prieš Gruziją rengiamos provokacijos: Tbilisyje prie JAV ambasados nugriaudėja galingas sprogimas, sugadinamas geležinkelis, Gruzijos opozicija išlaikoma už Maskvos pinigus. Čia įkliūna ir tarsi niekuo nenusikaltę fotografai. Bet juk jie bandė išsiaiškinti, kada ir kokiomis gatvėmis pagal kokį maršrutą važiuoja Gruzijos prezidento M.Saakašvilio automobilis. Kam jiems visa tai? Kad nufotografuotų ar kad surengtų pasikėsinimą?
Gruzija per karą daug ko neteko. Morališkai karą gruzinai pralaimėjo. Jau vien dėl to, kad dėl nestabilios padėties prarado milžiniškų investicijų. Turtingi, įtakingi verslininkai iki šiol bijo investuoti dideles sumas į Gruzijos ekonomiką. Gruzija prarado ir savo teritorijų. Bet Rusija irgi neturi kuo pasigirti. Nieko nelaimėjo. Tik prarado. Dabar Rusija priversta į Pietų Osetiją kasmet kišti milžiniškas pinigų sumas. Bet tie pnigai kažkur dingsta. Juos pavogia. Juos išsidalina kriminaliniai nusikaltėliai. Pietų Osetijos žmonės priversti skursti. Rusija šiai respublikai jau skyrė milijardą rublių – žymiai daugiau nei kitoms respublikoms, jei skaičiuosime, kiek tų pinigų tenka vienam gyventojui ir jei toliau manysime, kad Pietų Osetijoje gyvena apie 80 tūkst. osetinų, kaip ir prieš karą. Taigi Rusijos kontroliuojamoje Pietų Osetijoje pasilikusieji vos galą su galu suduria. O tie pabėgėliai iš Pietų Osetijos, kurie persikėlė į gruzinų kontroliuojamas teritorijas, iš karto gavo po nedidelį namelį. Jie negyvena palapinėse.
Nuotraukoje: žymi Rusijos politikos apžvalgininkė Julija Latynina.
Parengta pagal RTVi laidą “Kod dostupa” (pateikiamas sutrumpintas Julijos Latyninos komentaro variantas).
2011.08.20
