Taip, tai Sausio 13-sios naktis.
Kiek metų bepraeitų po tos nakties, ji liks tokia pat ypatinga, šventa atmintyje kiekvieno, kuris anuomet stovėjo ten, Vilniuje, prie parlamento, ar prie Bokšto, ar Konarskio gatvėje prie Radijo ir televizijos komiteto… ar Sitkūnuose prie Kauno, iš kur, okupantams užėmus Lietuvos radijo ir televizijos patalpas, vedė laidas „paskutinė laisva laisvos Lietuvos radijo stotis“.
O ar ta naktis šventa buvo mums visiems?
Na, žmonėms, kuriems nieko nėra šventa, išskyrus valdžią ir auksą (o tai šiandien praktiškai sutampa), toks apibūdinimas nereiškia nieko. Bet visiems kitiems naktis buvo tikrai šventa.
Viena, ji buvo pašventinta dorų, bebaimių žmonių kraujo auka.
Antra, ji suvienijo labai skirtingus žmones, kurie šiandien neberanda bendros kalbos: suvienijo skirtingo amžiaus, skirtingų tautybių, skirtingų religinių įsitikinimų ir net netikinčius žmones. Juos vienijo Meilė. Meilė tėviškei, šeimai, draugams, meilė dar labai trapiai laisvei, bendrai „jūsų ir mūsų“ laisvei, o ne „mano“ individualiai laisvei, kaip skelbia šiandien naujieji netikri pranašai.
Trečia, joje atsikartojo biblinis siužetas apie Dovydą, nugalėjusį Galijotą, todėl Lietuva tapo pavyzdžiu kitoms į laisvę besiveržiančioms tautoms, pamoka visam pasauliui, kad net didžiulę represinę jėgą, tokį savotišką iki dantų ginkluotą Galijotą gali nugalėti simboliškas Dovydas – negausi, neginkluota tauta, stipri vien ryžtu, vienybe, daina ir malda.
Pagaliau, ji realiai buvo pašventinta bendra malda tą naktį prie parlamento budėjusių patriotų, kuriuos palaimino kunigas Robertas Grigas.
Yra ir dar kai kas, yra ypatingas potyris, suteikiantis dar vieną pagrindą laikyti Sausio 13 – sios naktį šventa: labai neįprastas, maldos, meilės, kitų taurių emocijų prisodrintas oras, kuris kaip šventumo aureolė, kaip Malonė tą naktį apgaubė Lietuvos parlamento pastatą bei aikštę aplink jį ir tvyrojo dar gana ilgai, ne vieną savaitę.
Tai labai individualizuotas potyris, kurį, tikiu, išgyveno ne vienas žmogus, bet apie kurį iki šiol negirdėjau liudijant viešojoje, pasaulietinėje erdvėje. Bet juk kada nors turi būti tas pirmasis kartas?!
Ėjo, regis trečia savaitė po Sausio 13-sios. Lietuva gedėjo žuvusiųjų. O jauna jaunos valstybės valdžia pakvietė į Vilnių Baltijos šalių, Maskvos ir Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) inteligentijos atstovus. Organizaciniam Forumo komitetui vadovavo Darius Kuolys, tuometinis Kultūros ir švietimo ministras.
Dalyvių nedaug beprisimenu. Internete neradau net užuominų apie tą Forumą, lyg jo ir nebuvo. Betgi – buvo. Prisimenu, iš Maskvos buvo atvykę Didžiojo operos ir baleto teatro primarijus Vladimiras Vasiljevas, poetė Alla Gerber, profesorius Sergejus Averincevas, iš Leningrado prisimenu Vladimirą Sokolovą, Borodino mūšio didvyrio Michailo Kutuzovo nebesuskaičiuoju, kelintos eilės provaikaitį. Jis buvo tas žmogus, kuris priėmimo pas Aukščiausios Tarybos/Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį metu paprašė, kad šeimininkas paskambintų fortepionu. Ir profesorius mielai skambino Čiurlionį…
Anuomet, norint patekti į parlamento rūmus, į Pirmininko kabinetą, reikėjo praeiti barikadų užtvaras, dar tebestovinčias Gedimino prospekte.
Praėjimas tarp gelžbetoninių blokų buvo siauras, vingiuotas. Ėjome po vieną, vorele. Aš ėjau priekyje. Ir kai iš to siauro tuneliuko išėjau į erdvią aikštę, net loštelėjau iš netikėtumo: pasijutau tarsi atsirėmusi į kažką standesnį už įprastinį orą, tankų, bet lengvą, šiltą… Lyg šydą, lyg tirštą, iš visų pusių apgaubiantį, bet visai perregimą rūką. Ir kvėpuoti buvo ypatingai lengva. Nustebusi apsižvalgiau – nieko ypatingo.
Atsistojau nuošaliau ir stebėjau vieną paskui kitą į aikštę išeinančius kitus forumo svečius. Kaip jie reaguos? Visi ėjo lyg niekur nieko, ir aš pasijutau kvailokai su savo keistais neva potyriais.
Bet tada į aikštę įšlubavo svečias iš Maskvos, profesorius Sergejus Averincevas (profesorius turėjo įgimtą stuburo ydą). Pamačiau, kaip jis irgi stabtelėjo, loštelėjo atgal, lyg atsitrenkęs į kažkokią užtvarą ir nustebęs ėmė žvalgytis. Susidūręs žvilgsniu su manim, jis švytėdamas priėjo prie manęs ir susijaudinęs paklausė: „Vy eto tože počuvstvovali? Da? Tože počuvstvovali?“ („Jūs tai irgi pajutote? Taip? Irgi pajutote?). Aš linktelėjau galva: taip, pajutau.
Mes neaptarinėjome, ką būtent pajutome. Ne tas laikas, ne ta vieta, ne tos aktualijos… Bet vienas kitą įsidėmėjome.
Maždaug po ketverių metų, 1995 m. rudenį Sankt Peterburge vyko tarptautinis ekumeninis kongresas, į kurį aš patekau, norėdama paimti interviu iš Irinos Ilovaiskajos-Alberti, vienos ryškiausių Vakarų Europos rusų diasporos asmenybių, Paryžiaus savaitraščio „Russkaja mysl‘“ leidėjos, energingos ekumeninio judėjimo dalyvės ir organizatorės (Interviu buvo paskelbtas savaitraščio „Dienovidis“ 1995 m. spalio 13 ir 19 d. numeriuose).
Į Šv. Mišias, kuriomis prasidėjo kongresas, ponia Irina atvykti nespėjo, todėl klebonas pasiūlė man sėsti į autobusą ir kartu su visais nuvažiuoti į Jusupovų rūmus, kuriuose kongresas tęsė darbą.
Nepažinau nė vieno iš dalyvavusių Šv. Mišiose, išskyrus kleboną, kuris į posėdį nevažiavo. Tad pasimetusi įvairiakalbių žmonių jūroje, kurioje net rusų kalbos nesigirdėjo, įlipau į autobusą ir žvalgiausi, kur prisėdus. Netikėtai išgirdau savo vardą, žiūriu – man moja jau akademiku tapęs S.Averincevas. Pasisodinęs mane šalia, iškart prisiminė 1991 m. susitikimą Vilniuje, o paskui deklamavo savo eilėraščius apie Vilnių, apie Lietuvą… Nežinau, ar tie Lietuvai skirti jo eilėraščiai yra kur nors skelbti, bet man jie pasirodė puikūs.
Iki susitikimo Vilniuje mes nebuvome pažįstami. Bet girdėjusi apie jį buvau, nes jis buvo gyva sovietinės Maskvos legenda: vienintelis SSSR mokslininkas, kuriam profesoriaus vardas buvo suteiktas nepaisant to, kad jis nebuvo ir netapo komunistų partijos nariu. Savotišku anekdotu tapo ir tas faktas, jog pats netarybiškiausias to meto mokslininkas už savo kandidatinę disertaciją apie Plutarchą buvo apdovanotas… Lenino komjaunimo premija. Matyt, valdžia tikėjosi „papirkti“ genialų jaunuolį, bet neišdegė… Jis liko ištikimas pasirinktoms vertybėms, tarp kurių buvo ir Plutarchui būdingas domėjimasis viskuo, kas žmogiška, atsisakymas aklai tikėti oficialiomis „tiesomis“ ir, pasak paties S. Averincevo, „gebėjimas girdėti ne tik save, bet ir savo pašnekovą“. Pastaroji savybė, kurią akademikas buvo priskyręs Plutarchui, kaip niekam kitam buvo būdinga pačiam mokslininkui. Tuo turėjau laimės įsitikinti ir aš.
Apie nepaprastą žmogų ir mokslininką nerašė to meto laikraščiai, nerodė TV. Kaip nebuvo skelbiamos ir jo paskaitos, į kurias klausytojai plūste plūsdavo. Žinios apie jį, kaip ir dera legendinėms asmenybėms, sklisdavo „gyvai“, iš lūpų į lūpas… Didžiausią pasisekimą ne tik akademinėje, bet ir plačiojoje visuomenėje turėjo 1969 – 1972 m. Maskvos universiteto Istorijos fakultete skaitytos paskaitos apie Bizantijos laikų estetiką, kuriose praktiškai buvo teikiamos žinios apie ortodoksiškąją krikščionybę. Pasakojama, kad kartą susirinkusi minia buvo tokia didelė ir tiršta, kad profesorius negalėjo pro ją prasiskverbti į savo paties paskaitą.
Kilus gana aštriai polemikai tarp vadinamųjų „neoslavofilų“ ir „neovakariečių“ (неославянофилы и неозападники), S. Averincevui buvo nepriimtinas tiek vienos, tiek kitos grupės radikalizmas. Savotiškai sekdamas ir įgyvendindamas Šv. Augustino mokymą, jis skelbė ir gynė tezę apie krikščionybę, kaip mažumos moralinį pasipriešinimą bet kokiam blogiui. Gal būt todėl jį taip sužavėjo mažos tautos taikus, moralinis pasipriešinimas „blogio imperijai“?
Beje, S. Averincevas apskritai mėgdavo priminti, jog šėtonas turi dvi rankas, tad, nesiveldamas į slavofilų ir „zapadnikų“ ginčus, jis nepriimdavo ir to melo, kurį, jo nuomone, skleidė tiek imperijos ideologai, tiek ir liberalai, į jų propagandą atsakydamas klausimu: „Ir tai viskas, ką jūs galite pasiūlyti?“
Tad nors mokslininkas garsėjo savo nepraktiškumu buityje, idėjų pasaulyje jis jautėsi tvirtai ir laisvai, permatydamas kiaurai tiek utopijas, tiek ir kitokias spekuliacijas.
Apie šitą Laisvės ir Lietuvos draugą būtų galima rašyti ir rašyti. Bet juk tomis dienomis, prasidėjusiomis su Sąjūdžio gimimu ir apogėjų pasiekusiomis Sausio 13-sios naktį, lietuvių tauta pelnė daugybę draugų daugelyje pasaulio kraštų…
Prisimenu, ką rašiau po susitikimo ne tik su I. Ilovajskaja-Alberti (beje, irgi nuoširdžiai rėmusia Lietuvos laisvinimąsi iš imperijos gniaužtų), bet ir su S. Averincevu: „Aš žiūrėjau į akademiką, klausiausi jo ir negalėjau atsistebėti: kokio nepaprasto laiko būta Lietuvoje, kokio geriausių, tauriausių žmonių jausmų ir minčių atsiskleidimo pasauliui meto, jei vien prisiminimas apie tą laiką dar ir šiandien gali taip sujaudinti šį daug mačiusį ir daug žinantį žmogų“ (cituojama pagal „Tremtinys“, 1995 m. spalis, Nr. 40).
Taip, tai būta išties nepaprasto laiko: lietuviai buvo tapę didžia tauta.
Buvo…
Deja, ne kiekvienas po nakties išaušęs rytas būna šviesesnis už naktį. Ypač jei ta naktis – šventa.
2021.01.10; 04:40
