Istorikas Algimantas Liekis: “Teisybę sakyti nėra lengva ir šiandien”


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nūnai skelbia ištraukas iš visuomenėje įvairiai traktuojamos istoriko Algimanto Liekio knygos „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“. 

Ištraukos sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir palankių vertinimų. Mūsų skaitytojai domisi tikrosiomis Lietuvos – Lenkijos nesutarimų priežastimis. Šiandien pateikiame interviu su tos knygos autoriumi istoriku Algimantu Liekiu. Į Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Liekis. Algimantas LIEKIS – istorikas, 38-erių knygų Tautos ir nepriklausmos Lietuvos raidos klausimais autorius ir antratiek jų sudarytojas bei bendraautorius. 

Atidžiai skaitau Jūsų dvitomį, intriguojančiai pavadintą “Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga”. Pirmiausiai norėčiau išgirsti, kodėl ėmėtės šios temos? Kodėl kilo mintis gilintis į sudėtingus Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykius? Galų gale – kiek laiko, jėgų sugaišote, kol šis veikalas išvydo dienos šviesą?

Ačiū portalui „Slaptai“ už susidomėjimą mano knygomis – dvitomiu „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ ir leidiniu „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga“. Ta tema parašyti lyg man buvo atėję ir „pagal eilę“ – jau buvau išleidęs bene 36 knygas mūsų  Tautos ir Lietuvos įvairiais raidos klausimais. Gilintis į šią temą skatino ir vaikystės prisiminimai, giminaičių pasakojimai apie tai, kaip jie, Lietuvos kariuomenės savanoriai,  kovojo su lenkų okupantais Vilniaus krašte, prie Giedraičių, Širvintų, apie tame krašte lenkų vykdytus lietuvių persekiojimus, žudynes, apie jų Bažnyčios – kunigų, vyskupų, vienuolių vykdytą lietuvių persekiojimą ir pan.

Bet labiausiai gilintis į santykius tarp lietuvių ir lenkų skatino Lenkijos valstybės vadovų pastangos pastaraisiais metais diktuoti Lietuvos valstybei savo sąlygas. Glumino Lenkijos valdžios reikalavimai, kaip Lietuva turi elgtis su savo piliečiais, pirmiausia, lenkais, kokias nuolaidas jiems privalo daryti, tarsi lenkų mažuma būtų ne Lietuvos piliečiai, o Lenkijos atstovai, dirbantys tik Lenkijai ir dėl Lenkijos.

Bet bendraudamas su „lenkų mažumos žmonėmis“, kaip ir atvykstančiais iš Lenkijos, pamačiau, kad daugelis žiūri ne tik į Rytų, bet ir visą Lietuvą kaip neteisėtai nuo Lenkijos atsiskyrusią jos provinciją. Esą lietuvių tauta, jei dar šiandien egzistuoja, pirmiausia turi būti dėkinga tik lenkams, kurių dėka Lietuva tapo kultūringa, krikščioniška valstybe. Tai buvo ir yra akivaizdus lenkiškosiosios katalikų bažnyčios, Lenkijos ideologinės veiklos rezultatas, na, žinoma, ir pačių lietuvių, mėgstančių padlaižiauti svetimšaliams, labiau vertinti visa kas svetima, o ne savo, kaltė.

Tad, norėdamas padėti lietuviams pažinti visa, ką mums davė bendravimas su lenkais, ką davė jis lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei, ir pamėginau kiek panagrinėti tų santykių raidą, žiūrėdamas į ją pro mūsų Tautos – lietuvių ir mūsų Nepriklausomos valstybės raidos prizmę. Istorija – tai niekam nereikalingų faktų ir procesų rinkinys, jeigu jie nevertinami pagal bendąą ir visiems priimtiną matą. O jį turi ir lenkai, ir rusai, ir visi kiti, kuriems tik rūpi savos Tautos ir Valstybės praeitis, dabartis ir ateitis.  

Jūsų pozicija kardinaliai skiriasi nuo tų mūsų istorikų, kurie dėl šiandien kilusių Varšuvos ir Vilniaus nesutarimų kaltina vien lietuviškąją pusę. Esą mes, lietuviai, darome nedovanotiną klaidą, nesutikdami nusileisti lenkams nei dėl pavardžių rašymo, nei dėl gatvių pavadinimų užrašų. Esą mes elgiamės netoliaregiškai, siekdami, jog Vilniaus krašto lenkų vaikai geriau nei iki šiol pramoktų lietuvių kalbos, mokydamiesi vidurinėse mokyklose ir gimnazijose. Ar tikrai tos kelios lenkiškos raidės ar lenkiški gatvių pavadinimai – tik smulkmena?

Kokie Varšuvos ir Vilniaus nesutarimai? Ar jų kada nebuvo? Tik mes, lietuviai, lyg stručiai  kišome galvas į smėlį, lyg kokie debilai stengėmės, kad, gink Dieve, kokio lenko nesupykintume, pasakydami, kad tik jie, jų lenkiškoji bažnytinė hierarchija, tik lenkų ponai kalti, kad galingoji mūsų kunigaikščių Lietuvos valstybė žlugo, buvo paversta Lenkijos provincija, o mūsų Tauta atsidūrė ant pražūties ribos. Ar kas Lenkjijoje Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo sakė, kad reikia spręsti Berlyno – Varšuvos klausimą, ar kas sakė, jog reikia spręsti “Paryžiaus klausimą”, kai jį okupavo nacių Vokietija?  Tuo tarpu, kai po Pirmojo pasaulinio karo imperialistinės Lenkijos J.Pilsudskio vadovauajamos gaujos okupavo Rytų Lietuvą, senąją mūsų sostinę Vilnių, tai ir mūsų didžiausi patriotai pagal okupantų lenkų pasiūlymą “ėmė spręst Vilniaus klausimą”.

Ir dabar istorikais besivadinančiųjų rašiniuose yra dažniausiai vartojamas “Vilniaus klausimas”, “Vilniaus problemos” sprendimas, tarsi Rytų Lietuva būtų ne neginčijamas lietuvių tautos kraštas, o padovanuotas lenkų. Dar daugiau, mūsuose bijama net išsižioti, kad juk tik Lietuvai priklausė Suvalkai, Augustavas, Seinai ir daugelis kitų nuo amžių lietuvių gyventos žemės, kuriose lenkai irgi daugiasiai yra atėjūnai. Joks okupantas, kolonizatorius neįgyja suvereno teisės, kol yra nors keletas to krašto tikrųjų gyventojų, kaip niekada netaps Mažoji Lietuva “rusų” ar “vokiečių” gimtąja žeme.    

Demokratinėje valstybėje ne “tautinės mažumos” diktuoja valstybės suverenui, o tik suverenas sudaro joms galimybes būti lygiateisėmis su pačiu suverenu, integruotis į bendros valstybės kūrimą; net JAV – tautų katile, kuriama tik vienos kalbos – anglų, vyraujančio protestantų tikėjimo amerikiečių tauta. Ir milijoninė lietuvių bendruoenė ten  negauna paramos savoms mokykloms.

Kadangi ir Lietuvoje yra tik viena valstybinė kalba – lietuvių, tai ir visi valstybės žmonės privalo ja mokytis, spręsti  valstybės klausimus. Matyt, atėjo laikas ir reikalas pakartoti įstatymą dėl lietuvių kalbos ir lietuvių Tautos apsaugos (buvo išleistas 1934 m.), gynusį lietuvių kalbos vartojimą. Lietuvos valstybę sukūrė ir apgynė tik pati lietuvių tauta. O lenkai visais laikais buvo priešingi tam lietuvių siekiui. Lenkams lietuviai tol  būdavo broliais, kol kovodavo dėl Lenkijos, dėl Lietuvos įjungimo, remdavo lenkėjimą. Kadangi tokia pozcija būdavo patogi valdžiai, tai ir daugelis vadinamųjų istorikų ją propaguodavo, svajodami apie aukštesnius laipsnius, riebesnius kąsnius.

Kita vertus, rašyti pagal valdžios pageidavimą labai patogu. Štai ir SSRS okupacijos metais, kai istorija ir kiti mokslai buvo “partijos tarnais” – dar 1946 m.pavasarį LKP(b) CK nurodymu, LTSR Mokslų akademijos sesija patvirtino instrukciją, kaip istorikai ir propagandistai privalo vertinti ir lietuvių tautos, Lietuvos valstybės praeities įvykius ir procesus – teigiamai tik tai, kas jungė su “didžiąja rusų tauta”, skatino bolševikų partijos ir Sovietų Sąjungos kūrimąsi. O visa, kas galėjo prisidėti prie Lietuvos savarankiškumo, tautiškumo – tik neigiamai, kaip neigiamai turėjo būti vertinami ir visi didieji  Lietuvos kunigaikščiai.

Beje, iš dalies tai būdinga ir šiuolaikinei Lenkijos istorijai: teigiama joje visa, kas artino Lietuvą prie Lenkijos, kūrė unitarinę lenkų valstybę, kurioje LDK  buvo paversta tik Lenkijos provincija. Bet jei daugelis mūsų vadinamųjų istorikų Lietuvos įjungimą į Rusijos imperiją, pavertimą tik rusų “Šiaurės vakarų kraštu” smerkė, tai LDK pavertimą Lenkijos provincija neretai mėgino ir mėgina visaip pateisinti, įrodyti, kad, girdi, Lietuva turėjusi kai kurių teisių.

Bet juk kai kurių “teisių” turėjo Lietuva ir SSRS okupacijos metais. Toks požiūris, kad Tautai lyg ne tas pats, nuo kokio vanago žūti, gyvas ir šiandieną. Sugermanėjimas, sulenkinimas ar suanglėjimas lyg būtų pažangiau už surusinimą. Tad, kartoju, istorija tampa prostitutė, jei tie, kurie imasi jos, neturi savų nuostatų, nėra savo Tautos ir nepriklausomos Lietuvos patriotais. Kiekvieną faktą ar procesą galima panaudoti ir teigiamam, ir neigiamam įrodyti. Ir  sovietmečio istorikams nereikėjo nieko “falsifikuoti” – nekaltų žmonių trėmimų statistikas jie panaudodavo kaip įrodymą tos didžios “proletariato ir jos partijos” kovos dėl socializmo pergalės, vardan “darbo liaudies gerovės”.

Kokios priežastys iš tikrųjų neleidžia Lenkijai ir Lietuvai normaliai bendradarbiauti? Imperinės šiandieninės Varšuvos užmačios, tik sumaniai maskuojamos?

O kas trukdo Lietuvai „normalai bendradarbiauti” su Rusija? Nei rusai, nei lenkai, nei Rusija, nei Lenkija nenori prisipažinti buvusios okupantės. Tiek viena, tiek kita norėtų, kad tik Lietuva pataikautų, muštųsi į krūtinę dėl to, kad … išsikovome sau Laisvę ir Nepriklausomybę. Didžiosios tautos ir yra didžiosios, nes jos buvo ir lieka imperialistinės, darančios viską, kad pajungus mažąsias savo įtakon. Tikra draugystė galima tik tarp lygiaverčių partnerių, pripažįstančių vienas kito prioritetus. Tad ir Lietuvai tikra partnerystė įmanoma su Baltijos šalimis, na, dar su Skandinavijos valstybėmis  Kita vertus, dideliems ir dideli partneriai reikalingi.  

Kai kas įtaria, kad antilietuviškas nuotaikas Lenkijoje sumaniai kursto Rusija. Esą Rusijai naudinga, kai tarpusavyje pjaunasi dvi kaimyninės šalys. Bėda, kad Lenkija tokioms intrigoms pasiduoda. Bent jau rimčiau nesipriešina.

Sena dainelė. Visais laikais bet kokį lietuvių pasipriešinimą lenkintojams mėginta paaiškinti Rusijos intrigomis. Ir, kai 19-ojo amžiaus vidury ėmė keltis Lietuvis, pasirodė “Aušra” ir kiti lietuviškieji leidinėliai, lenkai ir sulenkiejusieji puolė skelbti, kad tai rusų išmislas, jų pastangos sukiršinti tariamas broliškiausias tautas – lenkų ir lietuvių. Priešindamiesi rusams ir vokiečiams lenkai visaip žlugdė ir kenkė Lietuvos Valstybės Tarybos darbui Pirmojo pasaulinio karo metais, o jų viršininkas J.Pilsudskis su savo armijomis ir sąmokslininkais stengėsi pasmaugti Nepriklauomą Lietuvą irgi dangstydamasis tariamu Lietuvos gynimu nuo Rusijos.

Ir kiek tai būtų nemalonu, mes turime pripažinti, kad po Pirmojo pasaulinio karo mūsų Tauta galėjo sukurti savo nepriklausomą valstybę tik dėka to, kad Antantės šalys neįveikė sovietinės Rusijos, nes tik ji tada buvo vienintelė, nors ir laikinai sunteresuota Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, laikinu savarankiškumu. Būtų žlugusi Sovietų Rusija, pagal Prancūzijos, JAV, Anglijos ir kitų tų metų imperialistinių valstybių planus Lietuva vėl turėjo būti įjungta į atkuramos Rusijos imperijos ar Lenkijos sudėtį. Ir Lenkija to atkaliai visą laiką siekė – ji buvo  vienintelė iš Europos valstybių, nepripažinusi Lietuvos valstybingumo de  jure iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ir Vatikanas tai tik padarė paskutinis – 1926 m.

Beje, įdomi ir šiandieninės mūsų katalikų Bažnyčios hierarchų pozicija – ji nepasmerkia lenkų hierarchų nusikalstamos veiklos Rytų Lietuvoje ir, net kalbėdami apie vyskupą J. Matulaitį, vengia įvardinti, kad ne lietuviai, o lenkų kunigai, vyskupai ir valdininkai buvo visos nesantaikos šiame krašte kurstytojai, lietuvybės persekiotojai ir naikintojai. Įdomu, kad tokios politikos laikosi ir  elektroninis bernardinų laikraštis (www.brernardinai.lt) – jų redaktoriai vengia bet kokios kritikos ir lenkų valdininkų, ir lenkų bažnytininkų adresu, atsisakė paskelbti net informaciją apie mūsų įvardijamų knygų išleidimą.

Kadaise bolševikai irgi neturėdavo teisės kritikuoti savo  partijos vadovybės; partijos narys neturėjo teisės svyruoti ar abejoti, jis tai galėjo, kaip sakoma, daryti tik kartu su partija. Tad ir šiandien kalbėti apie mūsų Tautos vienybę yra tuščias dalykas, kol nebus suvokta, kad mūsų Tauta – tai ne tik katalikai ar protestantai, buvę landsbergininkai ar brazauskininkai, o visi, save lietuviais laiką, kuriems Nepriklausoma tautinė Lietuva – gyvenimo prasmė ir esmė.

Beje, menu vėl sovietmetį. Ir tada dėl visų blogų dalykų buvo kaltinami kiti – „buržuaziniai nacionalistai“, „Amerikos imperialistai“. Tai – labai patogu. Ir patriotiška: nepatinka lenkų vykdyta ar vykdoma politika, nepatinka valdančioji dauguma, vadinasi, tu rusų agentas ar kagėbistas. Ir atvirkščiai. Jei kritikuoji rusus, Rusijos politiką, vadinasi, tu lenkomanas ar JAV agentas.   

Nuo imperinių Lenkijos užmačių yra labai kentėjusi ir Ukraina. Tačiau Vilnius, ginčydamasis su Varšuva, kažkodėl  į pagalbą nepasitelkia ukrainietiškų argumentų. O juk Ukraina mums galėtų būti rimta pagalbininkė ginčijantis su Varšuva?

Lenkams ir kitiems buvusiems okupantams, lietuvybės smaugėjams turėtume aiškiai pasakyti dėl jų padarytų nusikaltimų mūsų Tautai ir Lietuvai. Bet mes vengiame to padaryti, žaiždiame tokiomis sąvokomis kaip “Vilniaus klausimas” ar pan. To tik ir reikia  buvusiam okupantui. Ar gali Lietuva kalbėti buvusių LDK tautų vardu? Tie laikai praėjo negrįžtamai.

Tai jau buvo suvokę aušrininkai. J. Basanavičiaus, J. Šliūpo ir kitų mūsų Tautos  Atgimimo žadintojų vienas didžiausių nuopelnų tas, kad jie ėmė kelti ne buvusios LDK atkūrimo, o tik Lietuvos, etninėse lietuvių ribose, valstybės atkūrimo idėjas, sakydami, kad anksčiau ar vėliau pakils savarankiškam gyvenimui ir ukrainiečių, gudų tautos. Tik lenkų imperialistai to nenorėjo suvokti ir, kaip J.Pilsudskis, veržėsi į Gudiją, Ukrainą, dangstydamasis tariamai LDK ir Lenkijos atkūrimu (iki padalinimų, iki 1772 metų).

Ir mūsų Atgimmo šauklių prognozės išsipildė. Gudija, Ukraina šiandien pakankamai galingos valstybės, jos pačios sprendžia, kaip elgtis su kaimynėmis. O kur jos mums galėtų padėti “ginčijantis su Varšuva”? O dėl ko mes ginčijamės? Tai, kad vagis, įsibrovęs į svetimą butą, nori įrodyti savo teisę į jį? Lenkija neturi jokios teisės nė į gabalėlį lietuvių žemių nei kokių išskirtinių privilegijų jose. Lietuva ir Lenkija, kaip ir Lietuva, Latvija, Vokietija ir daugelis kitų valstybių  – savarankiškos ir gyvenančios pagal savo suvereno valią, ir niekas neturi teisės joms nurodinėti ar varžyti jų valią. Ir jei tos teisės bando kartais nepaisyti kai kurie veikėjai Varšuvoje ar jų išlaikytiniai Lietuvoje, rodo tik savo  kvailumą.

Akivaizdu, kad Lenkija, reikalaudama išskirtinių teisių lenkų tautinei mažumai Vilniaus krašte, Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų interesų absoliučiai nepaiso. Engia ir Lenkijoje gyvenančius lietuvius, ir baltarusius, ir totorius, ir ukrainiečius, ir net vokiečius. Tačiau engia taip sumaniai, kad tautinės mažumos apie savo bėdas nedrįsta net garsiau prabilti.

Sena tiesa, kad laisvės niekas nedovanoja. Ji išsikovojama. 

Lietuviškose žemės – Suvalkuose, Seinuose ir kitose gyvenantys lietuviai – ne „tautinė mažuma”, o tų kraštų autochtonai, suverenas, galintis spręsti ir savo likimą. Visai kas kita – lenkai ar sulenkiejusieji Rytų Lietuvoje. Tarp jų nepasisekė aptikti tokių, kurių geneologinės šaknys šioje lietuvių žemėje siektų giliau XVIII a. pabaigą. Beveik visi jie atvykėliai ar sulenkinti lietuviai, gudai, kuriems sudaromos tokios pat sąlygos kaip ir to krašto suverenui – lietuvių tautai.

Ar tiesa, kad po šios knygos pasirodymo sulaukėte įvairiapusio spaudimo? Kai kas pradėjo Jus kaltinti net “nacionalinės nesantaikos kurstymu”, grasino skųsti prokuratūrai. Ko tokiais būdais siekiama? Norima Jus nutildyti, įbauginti?

Tiesos neįmanoma užgniaužti. Bet mėginantis ją sakyti ar jau įsivaizduojantis ją sakantis visuomet sulaukia puolimų iš tų, kuriems ta tiesa yra nepalanki. Tad, kai buvo išspausdintas mano dvitomis “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai” bei juos apibendrinantis leidinėlis “Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga”, labiausiai sunerimo įprastos literatūros apie lenkus kūrėjai.

O toks veikėjas kaip Alfredas Bumblauskas spaudoje ėmė įrodinėti, kad aš savo darbais tarsi tik kurstau tautinę nesantaiką, ir mano darbais turi užsiimti prokuratūra. O kitame savo straipsnyje tas didysis istorikas paskelbė ir tokį savo “atradimą”: “Lietuvoje veikianti vadinamoji patriotinė naratyva savo prigimtimi yra antilenkiška ir iš esmės yra prorusiška“ (delfi.lt, 2011 08 25). O jo bendražygis LR Kultūros miministro patarėjas Imantas Melianas „Krašto naujienų“ (2011 09 02) skaitytojams nurodė, kad iš viso nereikia skaityti tokių knygų kaip „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“, esą santykiuose tarp lietuvių ir lenkų „juodų puslapių“ niekada ir nebuvę.

Gavau ir keletą kritinių laiškų iš lenkų organizacijų, kad vargu ar tie mano rašiniai padės draugystei. Bet kai jiems parašiau,  kad draugystė neįmanoma be savo klaidų ir nusikaltimų pripažinimo, nebeatsakė.

Beje, spaudoje buvo nemažai rašyta, kad prieš jūsų knygas partijos politinėje valdyboje pasisakęs ir ir eurparlamentaras prof. Vytautas Landsbergis. Bet parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila spaudoje tvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju prof. europarlamentarą Vytautą Landsbergį buvo suklaidinusi jo aplinka. Ir jis, susipažinęs su knygomis, savo teiginių atsisakė?

Deja, tuo metu nebuvau Lietuvoje, o ir grįžęs nelabai domėjausi, kas, ką ir kaip pasakė. Visi turi savo nuomonę. Kita vertus, svarbu, kad jausčiausi padaręs, ką galėjęs, kad ir mano žodelis gal prisidės prie Tiesos įtvirtinimo. Taip, pavyzdžiui, sovietmetyje, už tai, kad paskelbiau, kokia buvo nepriklausomoje Lietuvoje aviacija, kad ji turėjo ir savus tarptautinio atpažinimo ženklus, kad daugelis aviatorių buvo nepriklausomos Lietuvos gynėjais, buvau pašalintas iš „Sparnų“ redaktorių, nors pats tą žurnalą kūriau.

Žinoma, nulėmė ir mano studija (apie 50 p.), nusiųsta LKP CK, kad visaip varžoma lietuviams jaunuoliams studijuoti aviaciją, o Lietuvos jūrų laivyne iš beveik 900  šturmanų tik mažiau šimto lietuvių. O juk kaip tik tada buvo visur kalama, kad tik sovietų valdžia sudarė visas sąlygas lietuvių jaunimui siekti mokslo aukštumų, būti lakūnais, kosmonautais, jūrų kapitonais ir t.t. Tačiau vietoje atsakymo ir diskusijos buvau pašalintas iš darbo.

O kiek vėliau man buvo uždrausta iš viso skelbti savo straipsnius. Uždrausta po to, kai „Kultūros barų“ žurnale paskelbiau duomenis apie tai, kaip 1941 m. pradžioje, Kremliaus nurodymu, atsiųsta iš Maskvos politrukų ir architektų brigada „pertvarkė“  Vilniaus generalinį planą: nurodė nugriauti Aušros vartus, per keletą metrų praplatinti senamiesčio gatves, nes ten „gyvena labiausiai engti žydai“, nutiesti per senamiestį automagistralę „Minskas – Ryga“, įrengiant Katedroje autoremonto įmonę ir t.t. Dėl to straipsnio   LKP CK biuras priėmė slaptą nutarimą ir jo kopijas išsiuntinėjo  23-ims valdžios įstaigoms, redakcijoms.

O Atgimimo metais, kai tapo labai svarbu suskaldyti LKP, teko „vadinamosios Mokslų akademijos“ grupės pagrindinio koordinatoriaus vaidmuo. Vien tuometinėje spaudoje paskelbiau per 30 straipsnių su įrodymais, kaip svarbu atskirti LKP nuo TSKP, paversti ją socialdemokratinio tipo partija, nepriešinga nepriklausomai Lietuvai. Nepaisant didelių puolimų, grasinimų (man buvo  iškelta  ir baudžiamoji  byla.), mums pavyko įgyvendinti tą sumanymą ir tokiu būdu sukelti griūtį visoje TSKP. O Lietuvoje apie 200 tūkst. buvusių LKP narių nuėjo kartu su Sąjūdžiu, tapo nepriklausomos Lietuvos kūrėjais ir gynėjais.   

Tad ar dabar, ar praeityje buvo sunkesnis tiesos sakymas? Beje, kaip vertinate save kriminologe besiskelbiančios Rūtos Gajauskaitės rašinius?

Visuomet buvo ir yra skaudu, kai pamatai, jog tavo geras pastangas stengiamasi sumenkinti, pavaizduoti kaip egoistines ar pan. Tačiau iš esmės tiek okupaciniais, tiek dabartiniais metais skundikai ir pavyduoliai elgėsi panašiai: apvemti žmogų, kad paskui jis niekaip negalėtų nusiplauti. Bet anais laikais apvėmimo teisę turėjo tik nomenklatūra. Ir būdavo aišku, kas ir kodėl taip daro. Bet tada dar buvo laikomasis bent minimalių padorumo ribų. Šiandien ir jų nebėra.

Tuo įsitikinau perskaitęs jūsų minimos autorės rašinį. Nors, manyčiau, kad toks elgesys jai gal ir nebūdingas.  Tad gal ir aš kaltas, kad iš karto jai nepaaiškinau savo pozicijos? Mat ji gal iš tikro geranoriškai buvo sumaniusi tapti mano knygelių – santraukų apie lenkų skriaudas lietuviams ir kitų savininke ir aprūpinti jomis, o taip pat kitomis mano parašytomis ir išleistomis panašaus pobūdžio knygelėmis, partijas (ir įgyti jose „svorio“) artėjančiose rinkiminėse batalijose. Gal ji norėjo, kad jai suteikčiau savotiškos prodiuserės, leidėjos teises. Bet kai atsisakiau tų  jos siūlymų ir grąžinau visą iš jos gautą tų  knygelių išspausdinimui reikalingą paramą, tai, matyt, ją labai įžeidė. Ir ėmėsi mane morališkai „sudirbti“, fantazuodama apie tai, kad aš ir visa mano šeima – kažkokie aferistai. Ir sukūrė jūsų minimą šedevrą –  „Aferos anatomijos“ traktatą.

Pagal tą traktatą net knygas man rašą studentai (nors savo knygų tematika niekada neskaičiau paskaitų ir nevadovavau kursiniams ar magistriniams  darbams). Teigiama, kad jų leidybą šelpiančios institucijos, kuriose dirba artimieji, kad žmona  … žydė (nors žemaitė, kurios protėviai minimi jau Vytauto Didžiojo laikais), nes, girdi, kažkokiame dokumente neradusi nurodytos jos pavardės ir t.t. Ir dar, be visa ko, atsiuntė ultimatumą: jeigu neįvykdysiu jos reikalavimų, tai ji tą savo traktatą apie mane ir šeimą paskelbsianti    net 76 leidiniuose ir portaluose (SSRS okupacijos metais LKP CK mane smerkiančius savo slaptus nutarimus siųsdavo tik į 23 institucijas).

Kadangi tą jos rašinį daug kas pavadino tik kaip jos vizijų rezultatą, patikėjau, kad tarp  lietuvių redaktorių nebus tokių, kurie gavę tokį rašinį, paskelbtų savo leidinyje,. Ypač  nepatikrinę faktų, neįsitikinę autorės tikslais. Bet, pasirodė, jog yra tokių, kurie spausdina visų ir viską, tik jei kas „juoda“: per keletą numerių su  tos rašytojos nuotrauka tą straipsnį spausdino  Aurimo Drižiaus „Laisvas laikraštis“, JAV lietuvių katalikų internetinis „Bičiulystės“ (redaktorė L.Tautkuvienė) laikraštis.

Leidiniai, kuriems, atrodytų lyg nesvarbi Tiesa, žmogaus, jo šeimos geras vardas. Šunų pasaulyje yra tokia jų veislė – pasalūnų. Jie tik ir ieško progos kaip prislinkus įkasti į einančiojo kulnus. Kitaip tariant, bet kokia kaina siekia apipilti purvu. Kuo daugiau purvo, tuo lyg tokiems rašytojams ir jų globėjams smagiau, tuo jie labiau laimingi. Tokie purvo negaili darbštesniesiems, protingesniesiems. „Iš tiesų tai baisi valstybė ir aš nejaučiu jokio  pasididžiavimo tokia Lietuva …“ – puikuojasi vos ne per visą „Laisvojo laikraščio“ puslapį tikro ar tariamai buvusio revoliucionieriaus straipsnio pavadinimas. Iš rašinio matyti, kokia tikroji Lietuvos niekinimo priežastis… Ogi pyktis, kad nepasisekė asmeninė karjera.

Pasiteiravus redaktoriaus A. Drižiaus, kodėl spausdina pletkus, jis pasijuto lyg ir nepatogiai, ėmė aiškinti, kad dėl didelės darbo … apimties jis ne viską, kas atiduodama į spaudą, atidžiai perskaitąs.   

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas irgi nurodytas tarp tų, kurių turiu atsiprašyti (lyg irgi  būtų davęs pinigų knygelės išleidimui). Bet monsinjoras, kaip ir kiti, daug nesistebėjo rašytojos kūriniu, tik  paguodė: dirbk kaip dirbęs ir nekreipk dėmesio į visokius tauškalus.

Tad taip ir vertinu tos moters rašinius. Beje, savo knygas, kaip ir kitas iki tol, parašiau ir išleidau tik savo pastangomis. O jų kainos knygynuose ne nuo manęs priklauso. Ir jokio biznio čia nepadariau. Gyvenu tik iš algos universitete. Beje, tos rašytojos namuose atsitinka ir stebuklai; dar rudens pradžioje nuvežiau jos prašymu apie 750 tų  knygučių, sukrovėme su vienu to namo gyventoju aikštelėje prie lifto, bet kitą dieną rašytoja man pareiškė, kad knygelių negavusi, nes aš jai neperdaviau tiesiai į rankas. Žodžiu, dingo tarp pirmojo ir vienuoliktojo aukšto. Na, reikia bent jau viltis, kad nebuvo sukūrentos. 

LRT televizija yra užtektinai daug dėmesio skyrusi sudėtingiems Lietuvos – Lenkijos bendravimo ir pykimosi aspektams apžvelgti. Ar Jūs esate dalyvavęs tokio pobūdžio LRT diskusijose? Ar Jūs buvote kviečiamas, sakykim, pasiginčyti su kitokią nuomonę apie Lenkiją turinčiu istoriku Alfredu Bumblausku?

Istorija, kaip buvo, taip ir dabar daug kur tebėra “partinis mokslas”. Mūsų televizijoje  savo išmintį demonstruoja vis tos pačios “patikimos” galvos. “Argumentuoti” dažniausiai  kviečiami tik tie patys “valstybiniai” istorikai, kurie “suranda” bet kokį pageidaujamą “įrodymą”. Ir sovietmetyje, ir dabar į konferencijas, diskusijas kviečiami tik “savojo cecho” nariai – praktiškai į konferencijas, net mokslines, surenkami tik panašias nustatas beskelbiantys veikėjai. Tad ir konferencijose, leidiniuose beveik nėra kitokių koncepcijų, diskusijų.

Laikytis vyresniųjų, aukštesnius postus mokslo hierarhijoje užimančiųjų nuostatų stengiasi kiekvienas, svajojantis apie profesoriaus ar akademiko kėdę, mokslo premiją ar kokį valstybės apdovanojimą.  Moksle tebevyrauja feodalinė – luominė sistema. Daugeliu atveju padėtį lemia ne žmogaus darbai, o turimas mokslo laipsnis ir vardas, pareigos, o  svarbiausia – draugai. Antitautinės istorijos koncepcijos šalininkai yra susibūrę į savo atskirus cechus. Kitaip manantys neįsileidžiami, ignoruojami, menkinami.

Kita vertus niekas netrukdo ir man pačiam ar su kolegoms organizuoti mokslo savas konferencijas. Aš džiaugiuosi turėdamas viltį, kad gyvenu ir dirbu savo Tautai ir Nepriklausomai Lietuvai. Džiaugiuosi ir dėkojų tiems šimtams mūsų Tautos patriotų, kurie atsiuntė padėkos laiškus, kurie teikia pasiūlymus dėl naujų (iki pastarųjų  laikų) “Juodųjų Lietuvos istorijos puslapių” tomų ir kitų mūsų Tautai ir nepriklausomai Lietuvai svarbių knygų parengimo bei išleidimo.

Nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

2012.01.09


Prisijunkite prie diskusijos