Buvusio studijų bendrakursio Norberto Vėliaus atminčiai
Mano žemė sūri nuo už laisvę pralieto kraujo. Rūdija kulkos, granatų šukės smėlyje ir senmedžių kamienuose.
Mano žemė sunki nuo miško brolių širdžių, pavirtusių smiltimi. Jie miega užvalgę miglų, atsigėrę rasos.
Mano žemė dabni nuo netekčių sielvarto, nuo ašarų vainikų.
Mano žemė šviesi nuo maldų ir žvakių liepsnelių
XXX
Pašauksiu iš titnago ugnį. Kalbinsiu Gabietėlę –Saulės dukrą. Gal išgirsiu ir pramotės balsą.
Tegu gaisruoja laužas kaip rudenio klevas. Tegu mėnesienos sidabras palaisto ugnies želmenis.
Agnūs vėjai išpustė baltus pelenus po visas aidumas. Lig Saulės krantų.
Aukštai aukštai plyti bekraštė padangė. Mirga žvaigždėmis žvyruotas kelias į dausas. Ieškau padebesiuose seniai padausotų prosenių pėdų.
XXX
Baltasparniai kirai skraido, rykauja virš ledus išnešusios upės. Retsykiais trumpam panyra į savo atspindį vandenyje. Ir spindi spindi. Net žlimba akys, kai ten nukreipi žvilgsnį. Gal tai akistata su …………….. Sprogstantys pakrančių karklai tarsi blakstienos.
Patvinusi upė alma, teška, repuoja. Šitų garsų neįrašysi į penklinę, nepadėsi ant piupitro…
Devyni laivūnėliai atplukdo grįžtančią saulę. Nuraibuliuoja pilkapio link. Prasiskiria numėlusios kalvos.
XXX
Negrįžta kažkur paklydusi blezdinga. Jau niekas neskrenda parnešti ugnies. Tamsu ir šalta. Užgeso aukuras.
Paspringusi akuotu tyli balsamainė volungė – Saulės paukštė. Nublyško auksinės jos plunksnos.
Į švelnią lopšinę terpiasi iš sutemų atsklidęs skaudžiai skardus pelėdos balsas. O gal taip garsinasi Lemtis, žinanti kas bus užaugęs kūdikis. Vytis ar Judas?
XXX
lš akivarų renkantis vandenis miško upokšnis plukdo kraujo putas. Laukymėse švyluoja rausva migla. Pasislėpė vėtrų genėtoje liepoje deivė Laima.
Akivaruose maudosi Gulbės žvaigždynas. Ant šio žvaigždyno ryškiausios žvaigždės…../…………nutūpė gulbė padėti kiaušinį, kuriame bus naujas, visai kitas pasaulis.
Deja… Tarp saulėsėdos nurausvintų plunksninių debesų pažiro kruvinos nušautos gulbės plunksnos.
XXX
Grįski, krivi, vyčio vėlei tiltą iš kvapaus kadugio smilkalų. Taisyk jai kelią ligi pačios padangtės. Palši akmenys ašaromis nurasoti.
Prabėga dienos. Prabėga ir šimtmečiai. Piliakalnio papėdėje varva krauju karklavijai. Mirguluoja drebulių sūpuoklėse pageltę lapai. Juodi šešėliai sugrąžins juos į sierą žemelę.
Prie šaknų. Prie pradžios.
Iš kurios pusės papūs viesulas į mano Gyvybės medį? Ar sugrąžins mane į Pradžią?
XXX
Ramiai miegok po pelenu, židinio ugnele. Pabusime su gaidgyste. Šiltu kvapu įpūsime liepsną. Apgaubki šiluma. Lauksime, kad tavo motė Saulė išsklaidytų tamsą.
Menu degančių durpių kvapą ir raudonus žarijų atšvaitus ant virtuvės sienų, lubų. Ten liko. Tenai jau niekad nebepareisiu.
Tenai pakluonėj sviro gluosnis, žaliomis šakomis it sparnais vasnojo. Man rodydavosi, kad šitas medis tuoj pakils į orą ir nežinia kur nuskris. Ten išilgai Šešupės tarytum blizgūs brangakmeniai skraidė tulžiai. Slėpdavosi jie močiutės pasakoje.
XXX
Pabuvojęs giriose, nuo vaivorų apgirtęs vėjas atgena juodai skvernotą debesį. Atšlaitėse prigeso laumių nupinti sidabražolių vainikai.
Nutilo ilgai šaukusi lietų, saulės numaudyta volungė. Gaudžia vėją košiantis šilas. Nulijo mane, nudarganojo.
Kur tujen, devynbrole, dabar nueisi? Kam atiduosi rasose balintus krikšto marškinius?
XXX
Iš eglyno ūksmės, nuo degimuose apanglėjusių, pajuodusių šiekštų atsklinda dusli neradusio savo lizdo keršulio balandžio dejonė.
Abišaliai senvagės raudonuoja it žarijos pražydusios trindažolės. Ilgai, iki rudens žėruos šitos iš durpžemio išbėgusios, gyvos ugnelės.
Į išgaubtą paūkanojusią tolumą tolsta vienišas skrydis. Paukščio ar vėlės. Nesustabdomas nei vėjo, nei šauksmo.
XXX
Gęsta laužas. Smalkūs dūmai kyla padangėn, pasieks debesų uostus.
Dar pabūkime prie laužo. Pasišildykim rankas prie tyliai blėstančių žarijų. Pajauskim ugnį ir savyje.
Kur nueina ugnis? Grįžta į dangų ar į žemę?
2021.10.01; 16:22
