Kalbėti apie sėkmingą užsienio politiką dabar sudėtinga

Viešojoje erdvėje išsiskyrus prezidento Gitano Nausėdos ir Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pozicijoms Taivaniečių atstovybės pavadinimo klausimu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika ministrui iš dalies yra kritika ir pačiam sau. Politologė akcentuoja, kad užsienio politikos sprendimus priima ne tik Užsienio reikalų ministerija, tačiau ir Prezidentūra.

 

Visgi, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas pabrėžia, kad karo kirvį iškasė ne prezidentas, todėl kritikuoti priimtus sprendimus yra natūralu. 

 

 

M. Jurkyno teigimu, pastaruoju metu kilusios įtampos tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio yra būtent dėl Vyriausybės priimtų, anot jo, nekompetentingų ar net su Konstitucija ne visai derančių sprendimų. 

 

„Aš manau, kad Užsienių reikalų ministerijoje buvo sugalvotas Taibėjaus atstovybės pervadinimas į Taivano, bet Užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės prezidentas tik konstatavo faktą, kad tai buvo su juo nederinta iniciatyva. Tai eina prieš Konstitucijos straipsnį, skelbiantį, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Šitą klausimą nusprendė Užsienio reikalų ministerija, prisiimdama tas funkcijas, kurios jai nepriklauso“, – Eltai teigė M. Jurkynas.

 

M. Jurkynas panašius nesutarimus įžvelgia ir prieš kurį laiką kilusiame „Belaruskalij“ trąšų tranzito skandale. Anot politologo, šalies vadovas neturėjo įtakos problemų atsiradimui ir skandalas kilo dėl bravūriškos Lietuvos Vyriausybės veiklos. 

 

„Trąšų skandalas, kai žodžiai skyrėsi nuo darbų ir ministerijos nesusišnekėjo, ribojo informaciją arba pateikdavo ne laiku, tai čia yra Vyriausybės atsakomybė. Prezidentas šitoje srityje nieko nepadarė dėl ko būtų galima vertinti jo veiksmus. Įtampą kelia būtent pakankamai nekompetentinga, nesuderinta, nesukomunikuota ir kartais bravūriška Lietuvos Vyriausybės veikla, ypač užsienio politikos srityje“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

 

 Visgi, M. Jurkynas mano, kad šalies vadovo prerogatyvoje esančios atsakomybės buvo perimtos Užsienio reikalų ministro dėl vienos konkrečios priežasties  – politinės konkurencijos. 

 

„Prezidentas atlieka Lietuvos politinio gyvenimo stebėseną ir ją vykdo savo konstitucinių galių rėmuose. O tai, kad Užsienio reikalų ministerija bando perimti atsakomybę, nutiko dėl paprasčiausio noro turėti politinę galią. Jie nutarė elgtis, nenoriu sakyti antikonstituciškai, bet neatsižvelgdami į Konstitucijos straipsnį“, – kalbėjo M. Jurkynas.

 

„Viską reikia aiškiai suvokti politinės konkurencijos kontekste. Varžomasi dėl rinkėjų balsų, nes tokia yra politika. Prezidentas nėra visagalis valstybės vadovas. Jis kaip stebėtojas, komentuotojas, siūlytojas užsienio politikos klausimus sprendžia Konstitucijos rėmuose. Prezidentas pakankamai subalansuotai dalyvauja ir, nepamirškime, jis yra politinis veikėjas, todėl jam yra svarbus politinis populiarumas “,  – pridūrė M. Jurkynas. 

 

Anot profesoriaus, prisidėti prie išaugusios politinės konkurencijos galėjo nuolat šalies vadovui išsakoma konservatorių kritika.

 

„Konservatoriai puolė prezidentui į atlapus dėl pandemijos valdymo, o dabar dėl užsienio politikos klausimų. Tai ne prezidentas iškasė tą karo kirvį, bet jei kažkas iškasė, tai mojuoja visi“, – kalbėjo M. Jurkynas.

 

 

Vis dėlto, M. Šešelgytė akcentuoja, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika Užsienio reikalų ministerijos priimtiems sprendimams yra kritika pačiam sau.

 

„Užsienio politiką formuoja ir vykdo dvi institucijos, Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija. Būtent šios dvi institucijos yra atsakingos tiek už užsienio politikos formavimą, tiek už įgyvendinimą. Kuomet viena institucija sako, kad iš tiesų kažkas suklydo, tai, ko gero, kritikos strėlės eina abiem institucijoms. Tiek viena, tiek kita turėjo tokią pačią galimybę dalyvauti vykdant konkrečius užsienio politikos projektus. Tai taip skamba, kad prezidentas išsako kritiką pats sau“, – teigė M. Šešelgytė. 

 

Visgi, VU TSPMI direktorės teigimu, nesutarimai dėl Taivano atstovybės pavadinimo tampa kliūtimi siekiant išspręsti kilusias problemas. 

 

„Tiek viena, tiek kita institucija gali imtis lyderystės, tad labai svarbu yra koordinavimas ir bendradarbiavimas. Kuomet yra politinės trintys, mes galime stebėti būtent tai, kas vyksta dabar. Atrodo, kad iniciatyvos paleistos ne pirmą dieną. Žinoma, yra vidaus politikos tam tikri pasistumdymai dėl galios. Problema yra ta, kad tie pasistumdymai turi poveikį mūsų užsienio politikos žinutėms užsienyje ir labai keistai valstybė atrodo, kuri vieną dieną priima konkretų sprendimą, bet kitą dieną prezidentas kelia klausimą, ar tai yra geras sprendimas ir bando laiką atsukti atgal. Tai žinutės nevieningumas ir šiandien yra pagrindinė problema“, – kalbėjo M. Šešelgytė. 

 

M. Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu vis didėjanti trintis tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio gali atsirasti ir dėl prezidento kilusių reakcijų į jau priimtų sprendimų pasekmes. Visgi, ar tokia strategija yra tinkama sprendžiant užsienio politikos klausimus, M. Šešelgytė abejoja. 

„Prezidentas kaip tik dabar imasi lyderystės reaguoti į susiklosčiusią situaciją, tik, kyla klausimas, ar iš tiesų tokiu būdu reikėtų veikti. Lietuva susiduria su labai didele Kinijos reakcija ir tos pasekmės buvo aiškios priimant sprendimą. Bet dabar yra sudėtinga pakeisti užsienio politiką, tam reikėtų diskusijos, o tos diskusijos šiandien nėra ir kiekvienas veikia individualiai. Tai yra žalinga“, – teigė M. Šešelgytė. 

 

„Kalbėti apie sėkmingą užsienio politiką, kaip matome, dabar yra labai sudėtinga. Yra siunčiamos dvigubos žinutės ir kuomet nėra vieningumo, tai niekur neveda. Šiandien apie lyderystė kalbėt išvis negalime, sutarimo nėra, o tos pastangos, kurios buvo dedamos užsienio reikalų ministerijos, jos yra paneigiamos“, – pridūrė VU TSPMI direktorė. 

 

ELTA primena, kad pastaruoju metu prezidentas teigė esą Taivano atstovybės pavadinimas su juo nebuvo suderintas ir tai buvo klaida. G. Landsbergio teigimu, Taivaniečių atstovybės įkūrimo veiksmai buvo intensyviai koordinuojami.

 

Prezidentas, kritiškai vertindamas G. Landsbergio ministerijos priimtus sprendimus Kinijos ir Taivano atžvilgiu, taip pat teigė, kad už šalies užsienio politiką atsakingi asmenys Vyriausybėje nevertina priimamų sprendimų pasekmių ir kartais primena tik „sėdinčius sėdmaišyje“.

 

Dar praėjusių metų pabaigoje G. Landsbergis ir prezidentas skirtingai aiškino kuriozišką situaciją po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Tuo metu prezidentas, komentuodamas tokius ministro apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai, – reikalui esant, nebijoti paskambinti telefonu.