Gandras žmogaus kaimynystėje gyvena apie 2-5 tūkstančius metų. Nuo senovės laikomas nepaprastu paukščiu.
Kiekviena tauta turi savą nacionalinį paukštį. Estų nacionalinis paukštis – šelmeninė kregždė. Olandų – balų gyventoja girnovė. Indų – puošnusis povas. Naujosios Zelandijos – reliktinis paukštis – kivi. Afrikos – strutis. Amerikos – baltagalvis erelis. Islandijos – kilnusis medžioklinis sakalas. Norvegų – vandeninis strazdas.
Lietuvių – gandras. Apie jį sukurta per 150 pasakų, 200 dainų, apie 300 patarlių, priežodžių, mįslių. Nebent lakštingala su gandru pagerbimu folklore gali susilyginti. 1995 metais suskaičiuota, kad visoje Europoje peri apie 111 tūkstančių baltųjų gandrų porų.
Pasak arabų, tasai paukštis kažkada buvo marabu, tai yra, dvasininkas, tarnautojas mečetėje ir kapinių koplyčioje. Už kažkokią baisią nuodėmę visagalis Dievas pavertęs jį gandru. Todėl tasai paukštis taip mėgsta gyventi ant mečetės stogo. Kai gandras atsistoja ant vienos kojos ir suklegetuoja, iškėlęs viršun snapą, arabai dar ir šiandien tvirtina, kad tai marabu meldžiasi.
Gandrus globojo ir pamaldžiai garbino ir indoneziečiai, nes jie tikėjo, kad kiekvienas jų įkūnija gero žmogaus, šeimos, šalia kurios įsikūrė, protėvių dvasią.
Lenkijoje irgi tikėta, kad gandras kadaise buvo žmogus, bet piktas apkalbų nešiotojas, šmeižikas. Todėl Kristus pavertė jį gandru ir uždėjo atgailą: apvalyti pasaulį nuo visokių šliužų.
Lietuviai taip pat manė, kad gandras žmogumi buvęs, netgi jo vardą žinojo: Stonelis. O buvę taip. Kai Dievas sukūrė pasaulį ir pamatė, kad per daug žemėje priviso pragaištingų gyvačių, pačias bjauriausias sukišo maišan, pasikvietė žmogų, vardu Stonelis, ir liepė jam tą maišą paskandinti ežere, tik griežtai uždraudė pažvelgti vidun. Tačiau Stonelis, nebesitverdamas smalsumu, nepaklausė Dievo draudimo. Atrišo maišą, norėdamas nors viena akim žvilgtelėti, kas ten viduj, ir … išleido laisvėn gyvates, Kūrėjo pasmerktas sunaikinti. Kai sielvarto apimtas grįžo pas Dievą ir išpažino savo nuodėmę, Dievas supyko, čiupo nuodėgulį, plojo Stoneliui per strėnas ir, pavertęs jį gandru, liepė surinkti išleistas gyvates. Dar šiandien gandras jas teberenka, o tos juodos plunksnos prie uodegos primena Dievo rūstybę ir jo nuodėgulį.
Visur, kur tik gyvena gandrai – nuo Šiaurės Afrikos krantų iki pietinės Švedijos, nuo Olandijos žemumų, atkovotų iš jūros, iki rytinių Žydinčios Vyšnios salų pakraščių – visur su jais tebėra siejama daug prietarų ir būrimų.
Pirmiausia gandras atneša laimę. Kiekvienas norėtų, kad jo sodyboje gyventų gandras, todėl dažnas keldavo /ir tebekelia/ ant stogų ar nupjauto medžio senas akėčias ar vežimo ratus, kad gandras turėtų kur lizdą sukti. Daugelyje šalių, kur apsigyveno gandras, yra laikoma itin malonia Dievui ir net apsaugota nuo perkūno, gaisro, krušos.
Senovės Graikijoje tas, kuris pirmasis pavasarį pamatė gandrą ir pranešė kitiems jį parskridus, gaudavo dovanų. Nieko nestebina, graikų tikėta, kad palikuonis atneša gandrai.
XIX a. pradžioje kai kuriuose Vokietijos miestuose trimitininkai kiekvieną pavasarį pranešdavo gyventojams, kad jau parskrido gandrai, o miesto tarybos nariai už tą gerą naujieną išritindavo skalbėjams keletą statinaičių puikiausio vyno.
Daugiausiai išmanantys tuos dalykus burdavo iš to, kaip žmogus pirmąkart pavasarį pamato parskridusį gandrą ir ką paukštis, tik grįžęs, daro lizde. Taigi: kas pirmą gandrą pamatė skrendantį ir dar iš dešinės – bus sveikas, jam seksis ūkininkauti, seksis meilėje, dar jo laukia ilga ir pelninga kelionė. Kas pirmąkart pavasarį pamatė stovintį gandrą – tasai bus tingus, silpnas, viskas kris jam iš rankų, o jau apie pasisekimą meilėje nėra ko nė galvoti. Jei pirmasis gandras, grįžęs iš šiltųjų kraštų, buvo murzinomis plunksnomis, vadinasi, vasara bus šlapia, balota. Jei kaleno snapu, bus daug apkalbų ir nesutarimų tarp kaimynų. Jei kraudamas lizdą suneša daug sauso mėšlo, lauk turtingų metų, o jei šiaudų – pelno neturėsi. Jei lizde greitai atsiranda gandriukų – geras ženklas, o jei ant tavo stogo apsigyveno gandras kavalierius – blogas.
Dabar gandrų vis mažėja, nes vis mažiau belieka pelkėtų vietų ir tylos. Danijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Anglijoje jie jau išnyko! Be to, atsiranda ir tokių, kurie per dieną iššaudo po 10-12 gandrų… Netrukus tuos gražius, protingus paukščius matysime tik zoologijos sode, vadinasi, neskraidančius. Neišburs jie mums nei sveikatos, nei laimės, nei tolimos kelionės…
ĮVAIRENYBĖS
Gandras – laukiamas svečias, bet dažnai atskrenda neprašytas /Senolių išmintis/
XXX
Senovėje kovo 25 diena buvo vadinama Gandrinėmis. Sakydavo, kad tą dieną ir meška pakyla iš žiemos guolio. Ūkininkai savo namuose keldavo vaišes, kviesdavo kaimynus, patys eidavo į svečius. Vaikščiodavo pamėgdžiodami gandro eiseną – tai vadindavo starkavimu arba gandravimu.
Gandras klausimėliuose
– Ar gandras gali duoti naudą?
– Jeigu į dirvą – taip, jeigu ant skrybėlės – tai ne.
XXX
– Ar gandras gali pasivadinti paukščiu?
– Ne. Jis nemoka kalbėti.
XXX
– Ką daro gandras po to, kai atneša vaiką?
– Nusisuka ant šono ir knarkia.
XXX
– Ką galvoja gandras, kai stovi ant vienos kojos?
– Svarsto, į kurią pusę žengti kitą žingsnį.
XXX
– Ką galvoja porelė varlių ir porelė įsimylėjusių, sėdėdami ant upės kranto?
– Neduok Dieve, atskris gandras…
XXX
– Kas yra gandras?
– Tai vienintelis paukštis, nuo kurio žemėje atsiranda vaikai. Suaugę kilę iš beždžionės.
XXX
– Kodėl gandro kojos ilgos?
– Kad varlės į užpakalį neįspirtų.
– Kad nereikėtų vaikus vilkti žeme.
XXX
– Kodėl gandras stovi ant vienos kojos?
– Jeigu jis pakeltų ir antrą – nuvirstų.
XXX
– Kodėl gandrai skrenda žiemoti į Afriką?
– Negrai taip pat nori turėti vaikų.
XXX
– Kodėl sumažėjo gandrų?
– Jais jau niekas nebetiki.
XXX
– Kuo maitinasi gandras?
– Snapu.
XXX
– Kur dingsta gandras po to, kai atneša vaiką?
– Nusisuka ir užmiega.
2012.03.29
