Net ir žurnalistams susuka smegenis žmonės, aiškindami, kaip Lenkijoje viskas pigiau kainuoja.
Kadangi išmanau tuos pigumus ir tų prekių vertę, tebūnie man leista ta tema atsiliepti viešumoje. Kalbėsiu apie tuos žmones, kurie per televiziją arba ir man į akis reklamavo lenkiškas prekes, kalbėsiu apie tikrus faktus.
– Žinote, kokie ten pigūs kiaušiniai? Tik už pusę kainos. Marti parsivežė. O kai pramuši – tryniai net oranžiniai. Tokių pas mus nė nėra.
– O kur marti tokių pigių gavo?
– Taigi visas jų autobusas nuvažiavo į Suvalkus, ten miesto pradžioje yra nuo kelio nurodyta “Kaufland” parduotuvė, lengva rasti.
– Na, ačiū labai, aš jų nevažiuosiu pirkti. Aš ten gyvenu. Tie tryniai ir atskleidžia visą paslaptį. Oranžiniai, nes kukurūzais vištos šertos. Lenkai jų patys nelabai linkę valgyti, todėl džiaugiasi, kad atvažiavę litvinai išgraibsto. Mes perkame iš ūkininkų, anais visai nepasitikime.
Klausiu ir pačią marčią, ką dar gero nusipirko. Aiškina, kad koncentruoto pieno tai keliems mėnesiams turės.
– O kam jo reikia to koncentruoto pieno?
– Taigi labai patogu ar su kava, ar, kas mėgsta, su arbata.
Na, mano laimei, kavos visai nesiimu gerti. Bet žmona geria su natūraliu pienu. Bent žino, ką geria, O kas tuose milteliuose? Kaip jie buvo perdirbami? Kokių pokyčių galėjo tuose produktuose įvykti? Kad karo metais – tai suprasčiau. O dabar? Kaip jie gali atsiliepti sveikatai? Bet negi mano tikslas ją liūdinti? Nutylėjau. Tačiau aplinkiniu keliu gal ir ji sužinos to pirkinio vertę.
Tiesa, tokią parduotuvę Suvalkai pastatė prieš jau bene dešimtį metų specialiai nuo Lietuvos pusės, kad žmonėms būtų patogiau juos rasti. Protingas visuomet pagalvoja, kur savo prekes eksponuoti.
Džiaugiasi kitas pašnekovas, džiaugiasi ir Lietuvos TV žurnalistai, kad Lenkijoje mėsos faršas kainuoja tik 8 zlotus už kilogramą. Nustebino net mane – čiabuvį. Išties nebūtų brangu. Tik žurnalistas tų žmonių neužvedė ant kelio paklausti: “apsidairykite ir raskite man mėsos po 8 zlotus”. Tokios nerasite, nes jos ten ir nėra. Tai kaip įdarui skirta malta mėsa gali kainuoti pigiau, negu pati mėsa? Nes sumalta su visais kogaliais, kurių normaliai nieks nepirktų. Pardavinėja juos ir lenkams, ne tiktai litvinams. Ką darysi, kai žmogus neišgali. Tai kodėl Lietuvoje jie tokio kamšalo nesigriebia pirkti? Gal irgi būtų ne brangiau!
Lenkiškos dešros išties pigesnės, negu lietuviškos. Bet apie skonį ar jos vertę bei žaliavą, iš ko pagamintos, niekas nekalba. Žurnalistams tai neįdomu.
Užeinu Punske į mėsos parduotuvę, kurią mes dar krautuve vadiname, pasitinka mane nepažįstamas vyriškis su žmona, prisipirkę krepšius mėsos, ir šnekina. Galvojo, kad ir aš to pačio atvažiavau. O aš jo klausiu:
– Tai kokį poūžį kelsite, kad tokiais kiekiais apsirūpinote?
– Parsivešiu, ilgiau turėsiu. Kad Lietuvoje jau daugiau negalima. Vagys visi ten ir nieko daugiau.
– Jūs sakot, gal jūsų ir žinot, kad ten visi vagys esat, nors į Jus pasižiūrėjęs neįtarčiau. Bet, atleiskit, aš tai tikrai ne vagis.
Žmogus susimėtė, pasvyravo, pagaliau šiek tiek susigėdo ir net neatsisveikinęs išėjo.
Būdamas Vilniuje užeinu į Norfos prekybos centrą ir pastebiu dailiai atrodančią lentutę, tinkamą virtuvėje. Pasidėjai dešrą ir pjaustyk. Paimu į rankas, pavartau, o ten rašo “Deska do krajania”. Pagalvojau, o gal kur rasis ir Lietuvoje pagamintų? Juk tai paprastas daiktas. Stojęs prie savo namuose turimų staklių pats lengvai tokią pagaminčiau ir dar draugus apdalinčiau.
Deja, nors jų rietuvės pridėtos, kur bežiūrėtum, visur “Deska do krajania”. Lietuviškos prekės neradau, nors mielai būčiau ją nusipirkęs ir parvežęs žmonai suvenyrą. Nedidelis menas tokią pagaminti, bet reikia truputį imtis darbo.
Maža to, taip ir nesužinojau, kaip lietuvės moterys, namų šeimininkės, ją turi vadinti. Taigi tokia politika ir kalbos kultūrai meškos paslauga. Lenkijoje tokie dalykai tiesiog neįmanomi. Prisiminiau matęs, kaip iš Lietuvos į Lenkiją varoma mediena sunkvežimiais ir vagonais. Tuomet nenuostabu, kad reikia atgal parsivežti medienos skiauteles. Išvežame žaliavą, išvežame darbą ir pinigus. Kam man pačiam gaminti, jei galiu gatavą parsivežti? Tik kodėl skundžiamės nedarbu ir pajamų trūkumu? Už tokį eksportą Lenkijoje kliūtų kaip visuomenės nusikaltėliui.
Lietuva iš Lenkijos importuoja bulves, obuolius, kopūstus ir kitas daržoves, pomidorus, braškes… Negi viso to negalima ten, vietoje, pasigaminti? Bus pigesnės ar ne, bet gardesnės tai tikrai būtų. Paimkime pieną, grietinę, sūrius ar sviestą ir įsitikinsime. Silkių mūsų žmonės specialiai važiuoja į Kalvariją parsivežti. Nėra palyginimo – tvirtina šeimininkės. Vokiečiai gana išrankūs, ką į burną dėti, bet lietuvišką maistą giria.
Suprantu, kad iš Lenkijos žmonės perkasi ir vežasi plastikinius langus, duris, statybines medžiagas, stogų dangas, net televiorius… Daug ko patys nepasigaminsime, tai tiesa. Jeigu valstybė negali pigiau parsiplukdyti ar parsivežti tų medžiagų tiesiog iš gamintojo, tuomet piliečiai turi kas kaip išmanydamas vežtis jas iš perpirklių. Išvežame žaliavas, rėkiame, kad reikia žemę parduoti – girdi, ji ir taip niekur nepabėgs.
Naivesnį išminčių sunku ir surasti. O kad toji žemė jau amžiais bus ne mūsų, kad mes savo žemės lopinėlyje būsime svetimi, čia ir rašome sau nuosprendį. Jeigu kam jo namai – Europa, gali ir nereikti turėti savo intymaus kampelio.
Lenkai toliaregiai ir įžvelgė šią problemą iš toliau. Jie tinkamai pasirengė naujai atsirandančioms galimybėms. Ypač garsiosios parduotuvės Biedronkos (”Drugeliai”), prekiaujančios menkaverčiais maisto produktais, pamatę, kad Lenkijoje didesnės paklausos neturės, kiek galėdamos susikėlė į visus šiaurryčių pakraščius – arčiau Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Čia dar galima prekiauti ir verstis nenustatytos vertybės produktais. Ir nors niekuomet bent jau Suvalkų miestiečiai nepasižymėjo tolerancija nelenkakalbiams, tai, kai pakvipo pinigu, susirado net lietuyvius prekybos centrų konsultantus, kad tik biznis klestėtų.
Pavyzdžių galima dauginti iki uždusimo. Tačiau vieną faktą dar priminsiu. Nemažai mūsų krašto (Lietuvos užribio) jaunimo studijuoja Lietuvoje ir neskuba iš jos kur bėgti. Bet kad baigę studijas negauna Lietuvoje teisės pasilikti ir legaliai įsidarbinti. Nori – atsisakyk Lenkijos pilietybės. Dėl šito jau būtų atskira kalba. Kol tie jauni žmonės Lietuvoje studijuoja, jiems būtina lenkiškus zlotus keisti į litus. Ir mielai tai darytų Lietuvoje. Tačiau čia jau pats kursas yra mažiau palankus, o antra – dar ir bankas už paslaugą pasilieka sau pernagio.
Kas studentėliui belieka? Keičia pinigus Lenkijoje, nes ten papildomu mokesčiu jo neapsunkina. Keityklų savininkai visai neblogai verčiasi iš to skirtumo, koks yra tarp pirkimo ir pardavimo. Ir čia lenkai lankstesni. Taip, Lenkijoje geriau apsimoka ne tik apsipirkti, bet ir pinigus keisti. Prisiminkime savo protėvių išmintį: kvailį ir bažnyčioje muša.
Patarčiau ir aš apsilankyti lietuviams ar Lietuvos žmonėms Lenkijoje. Verta nuvažiuoti ir parsivežti, tik ne maisto produktų, o išminties. Iš protingesnių visuomet verta ir bus ko pasimokyti.
Nuotraukoje: komentaro autorius Algis Uzdila.
2012.04.01
