Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko pokalbį su rašytoja Birute MASIONIENE. Pokalbio tema – ne itin šilti, ne itin draugiški lietuvių ir estų tarpusavio santykiai.
Interviu skelbtas 1993 metų vasario 23-ąją, Estijos nepriklausomybės dienos išvakarėse. Daugelis pastabų, išdėstytų tame pokalbyje, – vertos dėmesio ir šiandien.
Portalas Slaptai.lt taip pat numatęs paskelbti ir rašytojos Birutės Masionienės interviu, duotą žurnalistui G.Visockui 1992-aisiais metais. Ten irgi daug dėmesio skiriama lietuvių – estų tarpusavio santykių analizei.
Taigi šiandien – interviu “Bendravimo su estais pavyzdžių tikrai nedaugėja”. Su rašytoja Birute MASIONIENE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Vasario 24-ąją – Estijos Nepriklausomybės diena. Pagal visas taisykles mūsų pokalbis privalėtų būti proginis. Tačiau tokie interviu, mano supratimu, skaitytojams nebūna itin įdomūs. Todėl šiandien norėčiau vengti progiškumo. Juolab kad yra puiki dingstis: estai išleido paskutinį, penktąjį, savo literatūros istorijos tomą. Akademinė estų literatūros istorija, jeigu neklystu, ėjo net dvidešimt šešerius metus.
Dvidešimt šešeri metai – ilgas laikas, – žmogus ne vien užauga, bet ir subręsta… Pirmąjį estų lieteratūros istorijos tomą nusipirkau tuomet, kai pradėjau (savarankiškai) mokytis estų kalbos. Vadinasi, tie tomai – nemenka ir mano gyvenimo dalis. Nuolatos premumeruodavau estų periodinę spaudą. “Knyga paštu” gaudavau naujausias knygas.
Deja, dabar tarytum visai užsidarė sienos. Neįmanoma užsiprenumeruoti nei estų periodikos, nei gauti knygų. Nebegauna spaudos ir Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Tiesa, kai rudenį nuvažiavau į Tartu, tai tenykštėje universiteto bibliotekoje radau net kelis mūsų laikraščius. Vadinasi, estai surado būdų, o mūsiškiai…
Štai paštas priiminėjo prenumeratą rusiškų, ukrainietiškų leidinių, bet nei latvių, nei estų spaudos kataloguose nebuvo, tarytum jie turėtų atkeliauti iš tolimosios Australijos… Tokie tad nelinksmi pasvarstymai Nepriklausomybės dienų (mūsų ir jų) proga. Negalėjau įsigyti nė paskutinio estų literatūros istorijos tomo – skaičiau ir persirašinėjau ten – Tartu.
Informacija apie latvius ir estus mūsų spaudoje ir televizijoje perdėm lakoniška, o dažnai ir vienpusiška. Apie žymaus dirigento ir kompozitoriaus G. Ernesakso mirtį informuota tik vienu sakiniu, o laidotuvių dienos Estijoje paskelbtos gedulo dienomis…
Bet grįžtu prie mūsų problemų. Pabandykit nueiti į mokyklas, paklausinėti vaikų, ar jie pažįsta Estijos vėliavą, herbą, kažin kokį atsakymą išgirsite. Turbūt tas pats būtų, paklausus apie Latviją. Ar gali tautos suartėti, jei suartėjimas tiktai deklaruojamas, bet nekuriamas jo pamatas?!
Kita vertus, abejinga ir mūsų jaunuomenė. Universitete sunku surinkti grupę mokytis estų kalbos. Visi veržiasi mokytis anglų, vokiečių, prancūzų kalbų, o čia atseit maža ir dar kaimyninė šalis. Šitaip mes patys parodome “mažos tautos” kompleksą – būtinai puolame prie didžiųjų, kurie turi padėti, gelbėti, atsiduriame laukiančių, prašančių, kartais įžūliai kaulijančių eilutėje. Mažai tautai reikia būti santūriai, oriai, jausti savigarbą ir saiką ir vis dėlto matyti kaimynus.
“Metuose” (1993 m. 1-asis numeris) rašote, kad patys įdomiausi tomai yra paskutiniai. Tos knygos – apie sovietmetį. Jose – įvairių likimų estų rašytojų paveikslai: nuo disidentų, emigrantų ir tremtinių iki Estijos KP CK narių… Kurių kūryba arba likimas Jums paliko didžiausią įspūdį? Apie kuriuos norėtumėte papasakoti?
Estų literatūros istorijos apimtis nepalyginamai didesnė už lietuvių literatūros apimtį. Tiesa, pas mus yra išleistos dvi laidos. Užtat estiškuose tomuose lyg ir geriau matyti literatūrologijos pokyčiai per pastaruosius dešimtmečius, tai tarsi tautos istorijos, rašomos šitiek laiko, veidrodis. Žinoma, yra formulavimų, kurie dabar nebeturi prasmės, bet knygos buvo ruošiamos kvalifikuotai, ypač skyriai apie folklorą, sanąją literatūrą, didžiuosius klasikus. Manyčiau, kad paskutiniame tome nurodytieji faktai, pavyzdžiui, rašytojo tremtis ir priklausymas CK, nėra demonstratyvus pabrėžimas, o būtinoji empirika – jeigu iš tiesų taip buvo, tai nejau dabar slėpti, nutylėti, išbraukyti? Mokslo veikalas privalo būti objektyvus.
Mane labai sudomino estų teologas, poetas Uku Mazingas, apie kurį nemažai pasakoja paskutinis estų literatūros istorijos tomas. Esu skaičiusi keletą jo mokslinių straipsnių, tačiau poezijos – ne. Jūsų dienraštis spausdina originaliąją kūrybą; vertimams, kaip ir ir visur, trūksta vietos. Propaguodama estų literatūrą, esu rašiusi apie puikų romanistą, istorinės prozos atstovą J. Krosą, išgarsėjusį Europoje (kelias jo knygas turime lietuviškai). Svarbiausia, kad pasirodytų naujų vertimų. Svarbu ir įvairūs rašiniai, pagilinantys mūsų žinias apie praeities ir dabarties kultūrą. Tačiau… gal iš pradžių reikėtų išversti Latvijos ir Estijos himnus?
Kai kurių estų rašytojų likimai panašūs į mūsų, lietuvių, rašytojų likimus…
Esame šiek tiek panašūs, nes panašus tautų likimas. Galima rasti lietuvių bei estų rašytojų gyvenimo ir kūrybos paralelių, tačiau išorinės paralelės, gerai nežinant biografijos ir kūrybos, gali ir supaprastinti viską. Analogijos privalo būti argumentuotos, remtis pamatuotais dalykais.
“Estų literatūros istorija” – unikalus leidinys, kuriame atsispindi šimtmečius kaupta tautos patirtis. Su visa šia medžiaga susipažinti neįmanoma. Ir vis dėlto, kokius skyrius ar straipsnius Jūs ragintumėte išsiversti į lietuvių kalbą?
Aš nežinau, ar kokia nors mūsų biblioteka turi visus estų literatūros istorijos tomus, nors estiškų knygų yra sukaupta M.Mažvydo bibliotekoje. Kokių nors skyrių vertimas į lietuvių kalbą kol kas nerealus. Literatūros istorija labiausiai reikalinga specialistams arba tokiems skaitytojams, kurie iš tiesų nori pažinti kitą literatūrą. Kiek dabar tokių esama? Tačiau jeigu kas imtų leisti specialų laikraštį ar žurnalą, skirtą mūsų kaimynėms Baltijos šalims, tokie vertimai būtų prasmingi.
Savo knygoje “Iš Kalevo šalies” teigiate, kad artimesni literatūriniai santykiai su Estija užsimezgė tik šio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje. Taigi bendravimo tradicijų su savo šiauriniais kaimynais mes iki šiol neturime..
Mano knygelė buvo parengta apie 1985 metus, išėjo 1990-aisiais. Vien datų sugretinimas šį tą pasako. Beje, tada “Šviesos” leidykla planavo leisti seriją knygelių, skirtų mokytojams ir mokiniams, apie tuometines latvių, ukrainiečių, baltarusių ir kitas literatūras. Dabar, matyt, tokios serijos atsisakyta, o gaila – derėtų išleisti kygą bent apie latvių literatūrą…
Žinoma, ir aš dabar parašyčiau kitaip, nes per tą laiką sužinojau daug naujų dalykų, pavyzdžiui, apie estų išeivijos literatūrą. Panaršius archyvus išaiškėjo ir nauji literatūrinių santykių faktai. Susidomėjusi perskaičiau A.Adsono pjesę “Keturi karaliai”, pirmąkart paskelbtą 1935 m. žurnale “Looming” (“Kūryba”, tokiu pačiu pavadinimu eina iki šiolei), o ten viename veiksme istorinių estų žemių seniūnas tariasi su lietuvių kunigaikščiais Algirdu ir Kęstučiu dėl paramos estams, kurie XIV a. ruošėsi sukilti prieš Ordino jungą (plačiau žr. “Kultūros barai”, 1993, Nr. 1).
Analogiškos temos esama ir estų istorinės prozos pradininko E.Bornhiojės (Brumbergo) apysakoje “Vilaus kovos” (į liet.k. išvertė D.Sirijos Giraitė – V – 1978). E. Bornhiojė XIX a. pabaigoje gyveno ir dirbo Kaune, yra išlikęs jo piešinių albumėlis, kur nupiešti Kauno gyventojai, valstiečiai, atkeliavę į turgų, ir Kauno arkikatedra. Taigi bendradarbiavimas mezgėsi jau XIX a. pabaigoje, bet pastovesnis tapo tiktai ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje (nuo 1935 metų). Nuo tada prasidėjo tradicinės rašytojų, dailininkų, muzikų viešnagės, pasikeitimas koncertais, literatūros vakarais, parodomis. Panašių reiškinių yra ir dabar. Kol kas sunku spręsti, ar jų daugėja, ar mažėja, man regis, kad tikrai nedaugėja.
Priežastys? Viena iš jų – ekonominė – pabrangusios kelionės, pagaliau ir gerų norų trūksta. Tačiau yra Baltoskandijos akademijos, dirbančios Panevėžyje, pavyzdys. Šiemet ji antrąsyk paminės Estijos nepriklausomybės datą. Pernai buvo jaukus literatūros vakaras, užteko ir klausytojų, o šiemet planuojama mokslinė konferencija. Jei tokie susibūrimai bus nuolatiniai, galėsim kalbėti apie naują kultūrų (ir literatūrų) bendravimo tradiciją.
Šių metų pabaigoje sueina 150 metų nuo estų tautinio atgimimo poetės Lydijos Koidulos gimimo ir 190 metų nuo estų herojinio epo “Kalevo sūnus” atkūrėjo F.R.Kroicvaldo gimimo. Manau, kad abu jubiliejai – didelės svarbos įvykiai.
Nuotraukoje: rašytoja Birutė MASIONIENĖ, šio interviu autorė.
2012.05.06
