MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA
Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?
Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.
Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.
Tada nemažai jų prityla ar visai nutyla, manydami, kad taip išsaugos savo ramybę ir sveikatą. Kadangi tokiai pritilusių kultūrininkų grupei priskirčiau ir save, nuoširdžiai galiu prisipažinti, kad liovusis viešai reikštis po to, kai baigėsi mano užduotys Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, ramybės taip ir neradau. Nuolat kankinamai galvoju, ar yra Lietuvoje dirva, kurioje gali veikti žmonės, susirūpinę ir dabartine tautos dvasinės kultūros padėtimi, ir jos ateitimi.
Mano supratimu, dirva, į kurią dar būtų galima berti tautinių vertybių sėklas, yra gerokai nustekenta, prižėlusi visokių piktžolių. Bet vis dėlto ji yra! Todėl ją būtina purenti, arti ir akėti. Tai turi daryti ne tik mūsų kalbos ir tradicijų saugotojai, bet ir išmintingi naujos, modernios kultūros kūrėjai. Vieni iš jų – išmintingiausi mūsų kalbininkai, kalbos mokytojai.
Manau, nėra nė vieno rimto kalbininko, kuris priešintųsi kalbos modernėjimui, bet nėra ir nė vieno, kuris sutiktų šį procesą palikti savieigai, nes žino, kad kalba gali keistis tik pagal jos pačios per šimtmečius susiklosčiusius dėsnius. Be to, jiems jau visai aišku, kad mūsų kalba jau nepagerės savaime, kad ją reikia ilgai ir kantriai gydyti. Gydyti nuolat, apdairiai, įtikinamai.
Tiesą sakant, kalbininkai niekada ir nebuvo nuleidę rankų: jie rašė ir rašo, kalbėjo ir kalba, įtikinėjo ir įtikinėja. Bet kalbos reikalai jau kuris laikas negerėja. Kodėl gi kalbos mokytojai, taisyklių aiškintojai, kalbos politikos kūrėjai nesusikalba su savo tauta? Gal jiems neužtenka išmanymo, gal – kantrybės? O gal tauta, atsidūrusi naujų vėjų pagairėje, darosi sunkiai paveikiama? Ar galima tiksliai atsakyti į šiuos klausimus? Na, nebent pabandyti…
Visiems aišku, kad šiandieninis gyvenimas jau visai ne toks, koks buvo prieš šimtą ar net prieš trisdešimt-penkiasdešimt metų. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje mūsų kalba ėmė gintis labai aktyviai nuo daugelio stebėtojų pranašautos mirties, didžiulėmis mūsų tautos pastangomis buvo kuriama ir įtvirtinama bendrinė lietuvių kalba.
Tada tautiškumo ir valstybingumo sampratos buvo neatskiriamai viena su kita susijusios, o kalba be jokių išlygų buvo laikoma jų pamatu. Lietuvių tauta, atkūrusi savo valstybę, juto didžiulę atsakomybę už į viešąjį gyvenimą, į gausėjančius raštus atėjusią savo gimtąją kalbą, o mokydamasi rašyti ar viešai kalbėti pasitikėjo keliais žinomais kalbos autoritetais: Kazimieru Būga, Jonu Jablonskiu, Juozu Balčikoniu. Bendro tautos ir kalbininkų sutarimo skatinama ir remiama lietuvių viešoji kalba kopė iš užmaršties ir palengva stiprėjo.
Aišku, tarpukario laikotarpiu ne viskas dar buvo padaryta, bet polinkiai į gera buvo puikiausiai matomi. Sovietiniais metais lietuvių kalbos vartojimo sferos buvo visą laiką siaurinamos, vis ryškėjo išorinės kalbos žaizdos, didėjo vidinės jos erozijos pavojus. Dėl to kaltinome oficialią rusifikacijos politiką, jos padarinius – ir buvome teisūs. Tačiau anais draudimų, cenzūrų laikais dar buvo stipri ta ori visuomenės dalis, kuri arba nepaliaudama mokė kitus, arba pati atsidėjusi mokėsi taisyklingos, stilingos lietuvių kalbos.
Tokie žmonės rodė įsipareigojimo savo tautai, dvasinės laisvės siekimo pavyzdį. Ir jų tada buvo ne taip jau mažai! Šių žmonių pastangų ir darbo rezultatai džiugino tautą, skatino nepasiduoti spaudimui atsisakyti gimtosios kalbos.
O dabar pakedenkime šių dienų mūsų visuomenę. Ar tautos ir valstybės siekiai jai brangūs? Ar mūsų žmonės išlaikė, ar atgavo tautinę savigarbą, dvasinį atsparumą? Ar lietuvių tauta ir kalbos politikai, mokytojai žiūri ta pačia kryptimi? Ar yra dabar patikimų kalbos autoritetų, kuriais visuomenė galėtų ir gebėtų pasikliauti?
Dabar mūsų visuomenėje vos ne pirmuoju smuiku ėmė griežti gana gausus ir gajus tautinių indiferentų sluoksnis, kurio atstovai nejaučia atsakomybės nei už savo tautinę kultūrą, nei už gimtąją kalbą. Jie paklūsta vien ekonominiams rinkos dėsniams, garbina vienintelę vertybę – finansus, vadina save „liberaliaisiais kosmopolitais“. Dar daugiau – jie demonstratyviai reiškia panieką gimtajai kalbai, gėdinasi priklausymo savo nedidelei tautai, su kurios kalba netoli tenuvažiuosi.
Vadinamieji globalistai daro milžinišką įtaką daliai jaunų žmonių, kurie tolesnio savo likimo net neketina sieti su Lietuva. Žvelgiu aš į juos visus iš vienos pusės, žvelgiu iš kitos – darosi pikta, bet kategoriškai jų pasmerkti negaliu: juk pačių žmonių valia pasirinkti jiems patinkančią filosofiją ir ja vadovautis. Tik esu įsitikinusi, kad kal̃bos apie įsipareigojimą tautai, apie moralinį imperatyvą gerbti tėvų kalbą ir tautines tradicijas jų jau nepaveiks.
Būtų gerai, kad jie nors kitiems netrukdytų suprasti, kas kiekvieną tautą daro įdomią pasauliui, o žmogų dar palieka žmogumi. Betgi jie neretai trukdo! Plačiaĩ reklamuojamos žodžio laisvės laikais mūsų žiniasklaida dažnokai skelbia mintis apie tai, kad pastangos saugoti ir puoselėti gimtąją lietuvių kalbą yra be galo pasenusio lietuviško patriotizmo išraiška, nukreipta prieš moderniai suprantamą visuomenės sandarą, o pats lietuviškas patriotizmas esąs siaurai suprantamas etninis nacionalizmas, daugeliu atvejų sutampąs su gentine savimone, todėl laikytinas tikra atgyvena.
Kadangi tokioms mintims, deja, labai retai argumentuotai atkertama, jų skleidėjai randa nemažai pritarėjų. Belieka pripažinti, kad visi tokie filosofai ir jų pasekėjai jau išėję iš mūsų tautos, tautiniam dvasingumui palankioje dirvoje jų jau neberasime.
Vargu ar galima tikėtis didesnės pagarbos gimtajai kalbai ir iš naujųjų emigrantų, po keletą metų gyvenančių ir dirbančių svetur, vaikų. Žinoma, džiugina viena kita lietuviškumo oazė Anglijoje ar Airijoje… Tačiau didžioji emigrantų dalis jau „pasaulio žmonės“, taigi nukirstos šakos, kurias prigydyti labai sunku. Gal dar ir galima pasvajoti, kad po kurio laiko išvažiavusieji supras, jog tėvynės interesai yra tai, dėl ko verta gyventi, gal būt… Tačiau tai jau priklauso ne nuo kalbininkų.
Dar viena Lietuvos žmonių dalis savo gimtajai kalbai apkurto ir apako dėl sunkių gyvenimo sąlygų. Juk iš tiesų – argi gali būti žmogui svarbu, kad niekinama mūsų senoji kalba, kad ją reikia rimtai gydyti, kai pačiam gelia kaulus, suka sąnarius, o vaistų nėra iš ko nusipirkti, kai stogas kiauras, o pilvas nuolat urzgia… Norėčiau tikėti, kad pagerėjusi buitis praskaidrintų šios visuomenės dalies dvasią. Juo labiau, kad šių žmonių dauguma – dori, paprasti Lietuvos sūnūs ir dukros. Gavę normalias, orias gyvenimo sąlygas jie gal ir galėtų praplėsti savo mąstymo ribas, prisiminti, kokia vertinga mūsų gimtoji kalba ir kokia nuodėmė ją žaloti. Jais dar galima tikėti, yra vilčių su jais sutarti ir susitarti. Todėl kalbos mokytojai į juos neturi numoti ranka.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Bus daugiau)
2012.09.05
