Mokinių ir mokytojų Mokytojas. Knyga apie Kajetono Žievio gyvenimą ir darbus


Print

Paskutinio apsilankymo gimtajame Alytuje dienomis buvau susitikęs su mokyklos drauge Liucija Petrauskaite-Snarskiene – odontologe, visuomenininke, knygų „Alytaus odontologai“ ir „Alytaus sveikatos priežiūros tarnybos ištakos ir raida“ autore. „Odontologus“ iš jos esu gavęs pernai, o „ištakas“ parsivežiau dabar. Ir ne tik.

Šalia „ištakų“ – ant mano stalo ir Liucijos padovanota knyga „Lietuviškas žodi, gyvuok!“ – apie mokytojo Kajetono Žievio gyvenimą ir darbus, kurią sudarė jo dukra Jūratė Žievytė-Fedaravičienė, 2015 m. išleido UAB Alytaus spaustuvė. „Tave ji turėtų sudominti“, – pasakė Liucija.

Labai sudomino: perskaičiau per vieną dieną, kai ką pasibraukiau. Negaliu susilaikyti nuo kai kurių pastabų, negaliu nepridėti ir savo „triskatikio“ – juk mokytoją Žievį ir aš mačiau, apie jį daug  girdėjau, daugiau mažiau pažinau žmones, su kuriais jam teko dirbti, bendrauti.

Alytaus pedagoginė mokykla (seminarija), kurioje dirbo mokytojas Žievys, buvo ir Alytaus 2-oji vidurinė mokykla. Šiame Smetonos laikų pastate man teko mokytis trečioje ir ketvirtoje pradžios mokyklos klasėse, taip pat dešimtoje ir vienuoliktoje.

Priešpiet mokėsi seminaristai, popiet – mes, 2-osios vidurinės vyresnių klasių mokiniai. Pedagoginės mokyklos mokinius bei mokytojus matydavome kasdien, o kai kurie mokytojai dirbo ir vienoje, ir kitoje mokyklose. 1957-aisiais, kai mes baigėme vidurinę, Pedagoginė mokykla Alytuje buvo uždaryta.

Taip jau atsitiko, kad iškiliausi Alytaus lituanistai – Jonas  Mikulevičius, Anzelmas Matutis, Kajetonas Žievys – manęs nemokė, bet tik su Žieviu nebuvau pažįstamas. Užtat apie jį esu daug girdėjęs iš tuo metu Pedagoginėje besimokančios sesers Zitos. Maždaug tą patį, ką knygoje pasakoja buvę jo mokiniai.

Neseniai perskaičiau kalbininko, mano kurso draugo, Aldono Pupkio monografiją „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“.

Pirmiausia būtent iš monografijos sužinojau pagrindinius mokytojo Žievio biografijos faktus, jo, kaip žodžių rinkėjo, nuopelnus didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“.

Cituoju: „Čia (Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete – V.V.) jam dėstė Balčikonis ir bendrojo lietuvių kalbos kurso egzaminą įvertino gerai. 1932 m. apgynęs diplominį darbą apie tautos sąmonės Vydūno kūryboje, dirbo mokytoju Vilkaviškio, Utenos, Alytaus gimnazijose. Po karo spaudoje paskelbė kalbos praktikos ir kalbos dėstymo metodikos straipsnių. Archyviniuose žodžių rinkėjų sąrašuose nurodyta, kad iš jo 1933 ir 1935 m. priimti 168 žodžiai, o 1948-1949 ir 1951 m. – dar per 90 žodžių. Balašaitis nurodo Žievį rinkus žodžius su mokiniais ir nuo 1943 m. užrašius 500 ar daugiau žodžių… Po karo Žievys yra rinkęs žodžius iš verstų Engelso ir Stalino raštų… Yra žinoma, kad prieš karą Žievys yra skaitęs Lietuvių kalbos žodyno korektūras…“

Apie mokytoją Žievį kaip apie žodžių rinkėją rašo beveik visi buvę jo mokiniai, kolegos.

Šia prasme jis man primena profesorių Juozą Balčikonį, kurio studentas turėjau laimės būti. Atostogų metu kalbindavau savo senelę, į lapelius užsirašinėjau retesnius žodžius su sakiniais, kuriuos po paskaitos įteikdavau profesoriui.

Mes, studentai, įskaitų, egzaminų metu atsakinėdami bijojome pavartoti netinkamą žodį, neteisingai jį sukirčiuoti. Kaip suprantu iš atsiminimų apie mokytoją Žievį, jo mokiniai pamokų metu irgi to paties bijodavo. Tik mūsų profesorius nebuvo toks pašaipus, negailestingas suklydusiajam. Štai citata iš buvusio Žievio mokinio, tapusio kunigu, J.Butkio laiško:

„Ne visada Jūsų humoras ar sarkazmas mus užgaudavo… Nors kartais būdavo rūgštokas…“

Mokytojas Žievys prisipažįsta: „Visa mano nelaimė ir yra, kad tas gogoliškas humoras dažnai pereina į sarkazmą, o sarkazmas žmogų užgauna, užgauna ypač tuomet, kai jis tiesiog liečia asmenį.“

Būtent apie tokį mokytoją Žievį sklido kalbos, kai aš mokiausi 2-ojoje vidurinėje. Panašiai būdavo kalbama apie 1-osios vidurinės matematikos mokytoją Antaną Strazdą.

„Moksleiviams atrodė, kad mokytojas labiausiai juos nubausdavo tada, kai įrašydavo į „simpatijų sąrašą“. Tai reiškė, kad kvies atsakinėti kiekvieną pamoką, todėl laimingiausia būdavo diena, kai iš „simpatijų sąrašo“ išbraukdavo“, – rašo Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė.

Mus istorijos mokytoja Marytė Viselgaitė labiausiai nubausdavo įtašydama į „istorikus“. Gavai dvejetą – kokį mėnesį nekvies atsakinėti, bet kai pakvies – atsakinėsi kelias pamokas iš eilės, nuo skambučio iki skambučio.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dar viena citata iš Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės atsiminimų:

„Kajetonas Žievys taisyklingas lietuvių kalbos normas diegė moksleiviams, mokytojams ir visuomenei. Koks reiklus jis buvo žodžių kirčiavimui, rodo ir toks pavyzdys. Spalio švenčių proga pirmasis partijos sekretorius skaitė pranešimą ir keletą kartų pakartojo „vokiečiai“, „liaudis“ (kirtis pabaigoje). Staiga stryktelėjęs salėje Kajetonas Žievys surinka: „vokiečiai!”, „liaudis!“ (kirtis pradžioje) – ir vėl tarsi niekur nieko atsisėda, o lektorius net išprakaitavęs tęsia toliau. Panašių pamokymų mokytojas paberdavo visose konferencijose ar susirinkimuose, nepaisydamas lektoriaus amžiaus ar jo pareigų.“

Dabar tokių mokytojų būti negali. Dėl įvairių priežasčių. Dabar mokiniai sarkastiškai ir net žymiai grubiau šaiposi iš mokytojų. Kartais duoda į kailį arba net nušauna (Lietuvoje dar ne).

„Pasakojamais laikais mokytojas dar turėjo šiokį tokį vardą. Žmonės dar gerbdavo truputėlį juos. Sakydavo: Mokytojas! Jis tai jau žino! Iš senų laikų buvo užsilikusi toji vis blėstanti šlovė. Kuo kuo, o pedagogais Alytus anuomet galėjo didžiuotis… Mokytojas, trumpai tariant, dar buvo šventas žodis…“, – knygos viršelyje rašo Jurgis Kunčinas.

Žinau, kad alytiškiai juo labai didžiuojasi, net biblioteka jo vardu pavadinta, tai pasigirsiu: kelias savaites buvau jo lietuvių kalbos mokytojas ir klasės auklėtojas – kai atlikau pedagoginę praktiką. Apie tai esu parašęs atsiminimų knygelėje „Kelio pradžia“. Adolfo Ramanausko-Vanago mokykla ją turi.

Neilgai, šeštoje ar septintoje klasėje prancūzų kalbos mane mokė Matilda Raičinskienė. O štai poetas Jonas Juškaitis knygoje „Lyra ant gluosnio“ (Aidai, 1998) rašo: „Su širdinga pagarba miniu savo mokytojus – Vincą Ždankų Klišių pradžios mokykloje, Reginą Prasauskaitę, Matildą Raičinskienę, Benediktą Siliūną Jurbarko vidurinėje. Jie džiaugėsi mano darbeliais, baudė išdykaujantį. Jie buvo pirmieji mano kūrinių skaitytojai…“

Štai iš kur į Alytų atvyko Konstantinas ir Matilda Raičinskiai.

Kitoje vietoje poetas rašo: „Eilėraščius ir prozą pradėjau rašyti maždaug 1946 m. Linkau į literatūrą, niekas namie nei skatino, nei draudė. Mokytojai, žinoma, paskui pastebėjo, 1948 m. Matilda Raičinskienė skaitydavo mano rašomuosius darbus aukštesnėms klasėms…“

Tai Jurbarke ji buvo lituanistė?

Pijus Andziulis. Irgi mano prancūzų kalbos mokytojas, Vytauto Didžiojo universiteto absolventas. „Vaikščiojanti enciklopedija“ – taip apie prancūzų kalbos mokytoją Pijų Andziulį sakė vienas gimnazijos direktorių.

O jis vaikščiojo nuklypusiom klumpėm apsiavęs, kelnės nubrizgusios, bulvių į kaimus ieškoti važiuodavo dviračiu, linksmai švilpaudamas.

Po turgaus dienos bėgdavo po pamokų viduriu gatvės, arklių paliktus kamuolius spardydamas.

Jis niekino sovietinę būtį, mūsų neskriaudė dvejetais, nes žinojo, kad mes pasensime (nežinau, iš kur žinojo) ir mums tereikės vien tik rusiškos šnekos.

1981 metais į mokytojo Andziulio laidotuves susirinko minia, tai buvo lyg protestas, lyg mitingas, lyg Sąjūdžio priešaušris.

Paverstas elgeta mokytojas nebėgo nuo jam primesto statuso.

Visi jie, to meto mokytojai, daug dirbo, bėgiojo po dienines ir vakarines mokyklas, vos gindamiesi nuo bado“, – rašo Aldona Jakubauskaitė-Baltulionienė, Alytaus pedagoginės mokyklos 1954 m. 12 laidos absolventė.

Veronika Žievienė. Irgi buvusi mano prancūzų kalbos mokytoja. Iki šiol apie ją beveik nieko nežinojau, tik tiek, kad ji – Kajetono Žievio žmona.

Knygoje prisiminimų autoriai –  dukra, vaikaičiai, kaimynai – nupiešė labai patrauklų ir ryškų mokytojos, žmonos, motinos, senelės, saviveiklininkės paveikslą.

„Kaip sakydavo pašte, Veronika išsiuntė daugiausia siuntinių (savo ištremtiems tėvams į Sibirą – V.V.) iš viso rajono – 364. Parengti siuntiniui reikėjo pinigų. Dėl tėvų, dėl artimųjų mokytoja galėjo visaip uždarbiauti: augindavo, pardavinėdavo daržoves, net druską perpardavinėjo – viską galėjo išsilainusi, prancūziškų manierų mokanti moteris. Veronika nepalūžo: vienodai mylėjo ir auklėjo dukrą ir įdukrą, padėjo seseriai Onelei…“ – rašo Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė.

O mes, mokinukai, apie sudėtingą jos gyvenimą nieko nežinojom.

Nepaprastai daug šiltų atsiminimų pažadino knyga apie Kajetono Žievio gyvenimą ir darbus. Šį tą ir aš galėčiau papasakoti apie čia minimus mokytojus Joną Mikulevičių, Anzelmą Matutį, Juozą Narijauską, Emiliją Stančikaitę-Deremerienę, Juozą Vidūną, Stasį Totorių, Kazį Klimavičių, Antaną Saulyną, kai kuriuos Žievio mokinius (pavyzdžiui, Kazimierą Muzikevičių, Alytaus pedagoginės mokyklos 1953 m. 11 laidos absolventą)…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bet knyga „Lietuviškas žodi, gyvuok!“ juk pirmiausia apie mokytoją lituanistą, kalbininką Kajetoną Žievį. Dabar jis man irgi šiek tiek pažįstamas ir visai nebaisus, ne toks, kaip kartais mokyklos laikais būdavo vaizduojamas jo mokinių iš „simpatijų sąrašo“; ir ne toks nepasiekiamas, neprieinamas, kokį įsivaizdavau kartais sutikęs mokyklos koridoriuose arba gatvėje.

„Kajetonas Žievys buvo neparankus to meto valdžiai: tėvai pasitraukę į Vakarus, artimiausi giminaičiai išbuožinti ir ištremti. Jis nebuvo partijos narys, visus kritikavo už netaisyklingą kalbos vartojimą, neretai kritikavo viešai, todėl, užsitarnavęs didelę savo mokinių ir kolegų meilę bei dėkingumą už žinias, „nenusipelnė“ savo darbo tinkamo įvertinimo, negavo didesnių apdovanojimų už darbo nuopelnus. Kajetonas Žievys buvo vienas iš senosios kartos iškilių inteligentų – jis buvo mokinių ir mokytojų Mokytojas“, – rašoma knygos pratarmėje.

Ateinančią vasarą sukaks lygiai penkiasdešimt metų, kai Juozo Balčikonio mokinys Kajetonas Žievys Alytaus kapinėse prašo: „Lietuviškas žodi, nemirk!“

Šitaip maldaujama mirštančiojo.

Lietuviškas žodis nemirė, dar gyvas. 1988 m. lapkričio 18 d. (lietuvių kalba paskelbta valstybine) atrodė, kad jis, gavęs būtinų vaistų, visiškai pasveiks.

Bet šios viltys netrukus ėmė blėsti. Lietuviškas žodis silpsta, nyksta akyse. Nes mato, kad vaikai ir vaikaičiai jo nemyli, nuo jo nusisuka, iš jo kartais net tyčiojasi.

Lietuviškam žodžiui trūksta meilės, pagarbos, dėmesio.

Knygos apie lietuvišką žodį įsimylėjusį Kajetoną Žievį autoriai prašo: „Lietuviškas žodi, gyvuok!“ Jie tarsi pripažįsta, kad lietuviškas žodis jau pasveiko, kad mirtis jam nepavojinga.

„Nė velnio!“ – yra sušukęs poetas Justinas Marcinkevičius, irgi tikėjęsis, kad po 1988-ųjų lapkričio 18-osios lietuviškam žodžiui jau niekas negresia.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Be balčikonių ir žievių, mikulevičių, be zinkevičių ir marcinkevičių… lietuviškas žodis merdės.

Ir šiandien labai aktualus Kajetono Žievio maldavimas: „Lietuviškas žodi, nemirk!“

Nuotraukos iš knygos:

Paskutinė K.Žievio portretinė nuotrauka, 1960 m. gruodžio 16 d.

Knygos viršelis

Alytaus pedagoginės mokyklos mokytojų kolektyvas. Viršuje viduryje K.Žievys, 1955 m. birželio 30 d.

Alytaus II darbininkų jaunimo vidurinės mokyklos mokiniai su mokytojais. Centre K.Žievys, 1960 m. birželis

K.Žievys (ketvirtas iš dešinės) tarp buvusių Alytaus pedagoginės mokyklos mokinių. Penktas iš dešinės – Antanas Saulynas, 1961 m.

Dialektologinėje ekspedicijoje, 1954 m.

K.Žievys Anykščiuose prie Puntuko, 1962 m. vasara (sėdi tarp dviejų „panelių“)

K.Žievys Povilo Višinskio tėviškėje, 1961 m. birželis

Naumiesčio „Žiburio“ gimnazijos 1919-1920 m.m. mokinių grupė. Pirmoje eilėje: Justinas Kudirka, Jonas Unguraitis, Jonas Rugys, Vaclovas Balsys, Jonas Baltrušaitis; antroje eilėje: Jonas Šipaila, Juozas Stankevičius, Juozas Manelis, Kajetonas Žievys, Antanas Gintneris, Kostas Šidlauskas

K.Žievys, Kauno universiteto studentas, 1928 m.

Elena, Danutė ir Kajetonas Žieviai. Utena, 1937 m.

Veronika, Jūratė, Kajetonas Žieviai ir Visvaldas, (Visvaldo 4 metų gimtadienis) Alytuje, 1957 m. vasaris

Elena Kačerauskaitė ir Kajetonas Žievys – vestuvinė nuotrauka Biržuose, 1931 12 26

Utena. Veronika Elsnerytė-Žievienė ir Kajetonas Žievys. Vestuvinė nuotrauka, 1940 m. sausio 1 d.

K. Žievys (centre) tarp Utenos „Saulės“ gimnazijos 1944 m. 16-osios laidos susitikimo dalyvių, 1964 m.

K.Žievys (trečias iš kairės) Palangoje ant Birutės kalno su Punsko mokytojų grupe. Jūratė pirma iš dešinės, 1959 m. liepa

Ketvirtas knygos viršelio puslapis

Alytaus pedagoginės mokyklos IV c kurso absolventai su dėstytojais. Danielius Juodzevičius ketvirtas iš kairės antroje eilėje. 1954 m. birželio 30 d.

Utenos gimnazijos mokytojai. Viršuje pirmas iš kairės K.Žievys, V.Elsnerytė antroje eilėje trečia iš kairės, 1939m.

K.Žievys tarp II b kurso auklėtinių, 1953 m.

Įrašas antkapyje

2015.10.21; 19:22


Prisijunkite prie diskusijos