Žodyno istorijai skirtas darbas


Print

Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ) – didžiausias lietuvių kalbos žodynas. Jo apimtis – 20 tomų. Žodyne pateikiama senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika. Žodžiai iliustruojami raštų nuo 1574 m. iki 2001 m. (religinės, mokslinės, grožinės, publicistinės literatūros) ir tarmių sakiniais.

Žodyno apimtis: apie 22 000 puslapių, 0,5 mln. leksikografinių straipsnių. Žodynas parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų kartoteka. Tai vienas didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje.

Žodyno pradininkas – Kazimieras Būga, rinkęs medžiagą nuo 1902 m., iš viso sudaręs kortelių su 617 000 žodžių ir 1924 m. išleidęs pirmąjį sąsiuvinį.

Po K. Būgos mirties 1930 m. LR Švietimo ministerija įpareigojo prof. Juozą Balčikonį tęsti šį darbą. 1941 m. jo vadovaujama grupė išleido pirmąjį tomą (A-B). Antrasis tomas išleistas 1947 m., po karo. Tuo metu žodynas susilaukė ideologinių priekaištų – žodyne esą per daug religinės, „buržuazinės“ leksikos ir per mažai sovietinės. Pirmieji du tomai buvo konfiskuojami, slepiami spec. archyvuose ir tapo bibliografinėmis retenybėmis.

2013 m. Aldonas Pupkis– lietuvių kalbos fonetikos, kalbos kultūros teorijos ir praktikos, dialektologijos, lietuvių kalbotyros istorijos tyrėjas, tarminių žodynų rengėjas ir redaktorius – parengė, o Lietuvių kalbos institutas išleido monografiją „Juozas Balčikonis ir didysis „lietuvių kalbos žodynas“, skirtą šio žodyno pirmiesiems rengimo etapams: nuo redakcijos įkūrimo 1930 m. iki Balčikonio pasitraukimo iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1953 m.

Kalbotyros istorijai svarbūs Aldono Pupkio sudaryti Juozo Balčikonio „Rinktiniai raštai“ [2 t. 1978, 1982], anksti mirusio kalbininko Andriaus Ašmanto [1906-1941] „Rinktiniai raštai“ [2010], straipsniai apie kalbininkų Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Prano Skardžiaus, Antano Salio, Alfonso Kalniaus ir kt. mokslinį palikimą.

Knygos „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ Pratarmėje autorius rašo:

Ši knyga atsirado ne tik iš didelės pagarbos prof. Juozo Balčikonio asmenybei ir moksliniam palikimui, bet ir iš noro geriau pažinti leksikografijos darbo paslaptis, kurios nedavė ramybės daugelį dešimtmečių nuo pat mano brangaus mokytojo prof. Jono Kazlausko seminaro 1958-1959 m.m. Vilniaus universitete.

Kaip tik tada, gavęs seminarinio darbo temą apie Kazimiero Būgos žodyną, stengiausi bent sau atsakyti į klausimus, kas yra žodynas, kaip jis rašomas, ką jame galime perskaityti. Paskui diplominio darbo vadovas prof. Kazlauskas patarė rinkti pavyzdžius iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, tad vėl mėginau kelti panašius klausimus, rasti bent šiokių tokių atsakymų.

Žodžių ir žodynų pomėgis, skiepytas pirmiausia prof. Balčikonio ir stiprintas prof. Kazlausko, po kelių dešimtmečių paskatino imtis parengiamųjų „Zanavykų šnektos žodyno“ darbų – vadovauti kartotekos kaupimui, teksto autorių kolektyvui, ryžtis jį redaguoti, paskui atsidėti „Kazlų Rūdos šnektos žodynui“. […]

Prie šios knygos vedė ne tik minėti klausimai iš kuklios leksikografinės patirties, bet ir faktai iš prieškarinės mūsų kalbotyros istorijos, su kuria daugiausia susidūriau rašydamas monografiją apie Andrių Ašmantą.[…] Šitaip archyvinė medžiaga, daugeliu atveju nauja ir niekur neskelbta, taip pat rašytiniai „Lietuvių kalbos žodyno“ istorijos fragmentai ir atsiminimai leido mėginti aprašyti du didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ istorijos tarpsnius (1930-1939 ir 1939-1953 m.), skirti vietos kiek daugiau prie to žodyno rengimo prisidėjusių žmonių darbui paminėti. […]

Monografijai surinkta medžiaga lėmė akademinį dėstymo metodą ir paskatino daugelį dalykų, ypač I ir II skyriuje, pateikti chronologine-temine tvarka. Pirmuosiuose darbo skyriuose aprašoma Balčikonio leksikografinė veikla – didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo istorija nuo pat žodyno redakcijos įsteigimo 1930 m. pabaigoje iki 1953 m. vidurio, kada jo redaktorius galutinai pasitraukė iš žodyno redakcijos ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto.

Trečiame skyriuje nagrinėjami kai kurie teoriniai didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ klausimai: žodyno tipas, žodyno ideologija bei sandaros dalykai. Jame mėginama to laiko terminais aptarti didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ teorinius principus ir ideologinius pagrindus, kurie vėliau tapo viso kapitalinio lietuvių kalbos leksikografijos darbo pagrindais. Ketvirtame skyriuje pagal išgales aprašomas žodyno redakcijos tarnautojų, pagalbininkų, talkininkų ir žodžių rinkėjų įnašas į žodyno kartotekos pildymą bei žodyno rengimo darbus.

Rengdamas šį skyrių vadovavausi nuostata, kad didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, Balčikonio žodžiais tariant, yra visos tautos darbas ir kiekvienas žmogus, nors kiek prisidėjęs prie rengimo, neturėtų būti pamirštas ir galėtų būti pagerbtas atminimo žodžiu žodyno istorijai skirtuose darbuose. Daugelis knygos teiginių iliustruojama iki šiol neskelbtų dokumentų kopijomis ir žodyno I bei II tomo teksto rašytojų nuotraukomis.

2015.08.21; 15:18


Prisijunkite prie diskusijos