Iš Seimo nario Rimanto Dagio gali būti bandoma išieškoti žalą, padarytą valstybei. Valstybės kontrolės (VK) skaičiavimu, jo vadovauta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nepagrįstai atleido darbo biržos vadovą Vidą Šlekaitį.
Teismas į darbą jį grąžino ir nurodė išmokėti beveik 400 tūkst. litų kompensaciją už priverstinę pravaikštą. VK nurodė šiuos pinigus iš kaltininko išieškoti, tačiau jis valstybei padarytų nuostolių kompensuoti neketina. R.Dagys sakė: “Jeigu man ateitų tokios pačios komisijos išvados, kad žmogus padarė valstybei 1,5 mln. litų žalą, aš tikrai pasielgčiau lygiai taip pat”.
Dabartinis ministras Donatas Jankauskas iš partijos nario kompensacijos reikalauti irgi neskuba. Esą ministro parašas (dėl atleidimo) “nėra koks tai vienasmenis aktas”.
Ministerijoje šiuo metu nedirba ne tik R.Dagys, bet ir tuometinis ministerijos kancleris bei teisės skyriaus vadovė, kuriems taip pat gali tekti atsakyti už vėjais paleistus daugiau kaip 300 tūkst. litų valstybės lėšų.
Ilgametį Darbo biržos vadovą R.Dagys atleido už tai, kad jis esą dirbo nerūpestingai ir aplaidžiai. Teismas nutarė, kad atleidimas – per didelė nuobauda. Ją pakeitė griežtu papeikimu, o V.Šlekaitį grąžino į darbą ir nurodė ministerijai jam išmokėti 377 tūkst. litų už priverstinę pravaikštą”
Situacija išties įdomi. Principingiems vadovams labai sudėtinga atleisti iš darbo prastai dirbančius valstybės tarnautojus. Prastai dirbančius valstybės tarnautojus saugo begalės įstatymų. Biurokratinės džiunglės čia itin tankios.
Tačiau ir mūsų ministrai, be abejo, labai lengva ranka tiek išmeta iš darbo, tiek priima į darbą. Tarsi ministerijos ir departamentai būtų jų nuosavos uždarosios akcinės bendrovės. Piktnaudžiaujama tiek į vieną, tiek į kitą pusę.
Į akis krenta ir arogantiški ministerijų vadovų pareiškimai, esą padarytų nuostolių nekompensuos – niekad niekada. Gal ir nekompensuos. Taip dažniausiai ir atsitinka. Tokių situacijų, kai konkretūs pareigūnai nepadengia padarytų valstybei nuostolių, – apstu. Bet gal tada ir piliečiai, papildantys valstybės biudžetą savo pinigais, gali rinktis, kokius valstybės projektus remia, o kokių – ne?
Sakykim, nurodo, kad jo mokesčiai lai keliauja naujos atominės jėgainės statyboms remti, o štai teisėjų išlaikymui jis savų pinigų neskirs. Žinoma, tokia tvarka būtų pražūtinga. Taip sakydami tik ironizuojame. Tačiau jei ministras turi teisę rinktis, vadinasi, daugiau teisių rinktis privalėtų turėti ir eilinis mokesčių mokėtojas. Bent jau taip surėdoma demokratinėse visuomenėse – kas leidžiama Jupiteriui, tas nedraudžiama ir jaučiui.
Taip pat omenyje dera turėti milžinišką ir, kas svarbiausia, pagrįstą visuomenės nepasitikėjimą Lietuvos Temide. Lietuviškųjų teismų sprendimai ne taip jau retai itin keisti. Sveiku protu jų nei suvoksi, nei suprasi.
Taigi turime rimtą Gordijo mazgą, kurio nepajėgiame išpainioti.
Nuotraukoje: Seimo narys Rimantas Dagys, buvęs Socialinių reikalų ir darbo ministras.
2012.09.16
