Volfgangas Lotzas – Izraelio žvalgybos bendradarbis, veikęs Kaire 1959–1964 metais.
V.Lotzas gimė Vokietijoje. Jo motina buvo žydė, tėvas – ne žydas. Jis mirė, kai V.Lotzas buvo dar vaikas. 1937 metais, gelbėdamasi nuo nacistų persekiojimų, motina su sūnum emigravo į Palestiną, kurios mandatą tada turėjo anglai. Jaunuolis įstojo į “Hagana” – pogrindinę žydų armiją, o po to, kai 1939 metų rugsėjį Europoje prasidėjo antrasis pasaulinis karas, pasiprašė savanoriu į Didžiosios Britanijos armiją. Jis tapo desantininku ir kovojo Šiaurės Afrikoje.
Po 1945 metų V.Lotzas grįžo į Palestiną ir dalyvavo kare už Izraelio nepriklausomybę (1948–1949). Iš pradžių jis buvo intendantiniuose daliniuose, bet paskui buvo pervestas į kovinius ir karą baigė būdamas majoras.
Maždaug tada V.Lotzą ir užverbavo Izraelio žvalgyba – Mosadas („Mossad”). Aukštas, šviesiaplaukis ir laisvai kalbantis vokiškai, jis buvo idealus agentas įsiskverbimui į vokiečių koloniją, įsikūrusią Kaire. V.Lotzo legenda buvo tokia: buvęs Vokietijos armijos karininkas, kovojęs afrikiečių Romelio korpuso sudėtyje Egipto dykumose, po karo išvyko į Australiją, ten praturtėjo kaip lenktyninių žirgų veisėjas ir savininkas. Kad legenda būtų įtikimesnė, prieš siunčiant V.Lotzą į Egiptą jis metus dar pagyveno Vokietijoje.
Pradėjęs savo misiją, jis pirmiausia atidarė šalia Kairo jodinėjimo mokyklą ir žirgų veisyklą ir užsirekomendavo aplinkiniams kaip užkietėjęs nacistas. Net sklido kalbos, kad jis per karą tarnavo SS. V.Lotzas susidraugavo su Egipto policijos viršininku ir su mokslininkais iš buvusių nacistų aplinkos. Izraeliui kėlė didelį nerimą tai, kad Egiptas galėjo pasinaudoti vokiečių kariškių – ginklų (ypač raketų kūrimo) specialistų – paslaugomis.
Kad galutinai nudailintų V.Lotzo kaip vokiečio ir buvusio nacisto portretą, Mosadas apvesdino jį su vokiete Valdraut Neiman, kurios išvaizda buvo pabrėžtinai šiaurietiška (tuo tarpu Izraelyje buvo likę tikrojo V.Lotzo žmona ir vaikas). Fiktyvi santuoka buvo užregistruoti Miunchene. Vėliau V.Lotzas tvirtino, kad su Valdraut Neiman susipažino Rytų eksprese ir vedė ją, nė žodžiu neprasitaręs jai apie savo darbą Mosadui.
V.Lotzas (laikas nuo laiko slapta apsilankydavęs Izraelyje, kad pasimatytų su šeima) toliau gyveno dvigubą gyvenimą iki pat 1964 metų. Tuo metu Egipte jau atsirado sava gana veiksminga slaptoji tarnyba, kurios bendradarbius rengė Didžiosios Britanijos, Amerikos ir Sovietų specialistai. Pastariesiems padedant egiptiečiai sugebėjo užklupti V.Lotzo išėjimą į eterį ir surado pogrindinį siųstuvą pas jį vonioje.
V.Lotzas buvo suimtas ir kankinamas. Per tardymą jis tvirtino esąs vokietis, iš silpnadvasiškumo sutikęs dirbti izraeliečiams. Tas faktas, kad savo laiku jis nebuvo apipjaustytas, jam labai padėjo ginant savo versiją. Jeigu egiptiečiai būtų supratę, kad turi reikalą su žydu, V.Lotzas būtų nubaustas mirtimi. O taip teismas jį nuteisė katorgai iki gyvos galvos. Valdraut, kuri taip pat buvo suimta ir teisiama, nubausta trejus metus kalėti.
1968 metais V.Lotzas buvo iškeistas į devynis Egipto armijos generolus, izraeliečių paimtus į nelaisvę prieš metus per Šešerių dienų karą. Grįžęs į Izraelį, V.Lotzas išsiskyrė su savo tikrąja žmona ir vedė Valdraut jau teisėtai. Savo nuotykius jis aprašė knygoje “Šampaninis šnipas” (The Champagne Spy, 1972). Memuarų pavadinimas atkartoja V.Lotzo pravardę, kurią davė kolegos iš Masado dėl jo prašmatnaus gyvenimo būdo Kaire. Valdraut priėmė judaizmą. Ji mirė 1973 metais. Po to V.Lotzas persikėlė į Vokietiją, kur suspėjo dar du kartus susituokti.
2012.09.19
