Priimta manyti, kad kariuomenės žvalgyba Jungtinėse Amerikos Valstijose susikūrė 1776 metais, kai jaunas karininkas Natanas Heilas, tarnaujantis žemyninėje armijoje, vadovaujamoje generolo Džordžo Vašingtono, savanoriškai pasisiūlė vykti su žvalgybine misija į užnugarį pas anglus (Vašingtonas teikė didžiulę reikšmę taktinės žvalgybos duomenims).
Persirengęs civiliais drabužiais N.Heilas buvo sučiuptas, demaskuotas ir pakartas kaip šnipas. Amerikietis veikė vienas, pats rizikuodamas ir būdamas už save atsakingas, neturėdamas jokio specialaus pasirengimo. Tokia padėtis išliko JAV kariuomenėje daugelį metų. Neturėdama savo žvalgybos tarnybos, vadovybė buvo priversta pasikliauti atskirais narsuoliais savanoriais.
Plečiantis jaunai valstybei į vakarus pirmyn būdavo siunčiamos tyrimo ekspedicijos – Liuiso ir Klarko į šiaurės vakarus, Paiko ir Kolorado, – iš dalies vykdžiusios ir žvalgybines funkcijas. Antai kapitonui Bendžaminui L. E. Bonviliui, vadovavusiam ekspedicijai 1832 metais per Uolėtuosius kalnus, buvo įsakyta rinkti žinias apie „visų genčių karius, kokie tik pasitaikys pakeliui“. Visą XIX šimtmetį tarp amerikiečių ir aborigenų indėnų vyko daugybė susirėmimų.
Per juos JAV kariuomenėje ir buvo suformuota grupė vadinamųjų „Indėnų skautų“ – vienintelis tuo momentu karinis padalinys, kurį labai vargiai galima būtų pavadinti armijos žvalgybos tarnyba.
Faktiškai į pirmąjį savo tarptautinį konfliktą (1812 metų karą su Anglija) Jungtinės Amerikos Valstijos atėjo neturėdamos savo žvalgybinės organizacijos. 1845 metų Meksikos karo laikotarpiu JAV kariuomenėje atsirado meksikiečių žvalgyba, kuri iš esmės buvo gauja samdomų banditų, šnipinėjusių Jungtinių Amerikos Valstijų naudai.
Pilietinio karo laikotarpiu Amerikoje abi priešiškos šalys jau, galima sakyti, turėjo savo žvalgybos tarnybas, kurios vis dėlto nevaidino lemiamo vaidmens. Šiauriečiai daugiausia pasikliaudavo civiliais sekliais, vadovaujamais Alano Pinkertono. O konfederatai (pietiečiai) naudojosi savanorių agentų paslaugomis, beje, daugelis iš tų narsuolių buvo moterys.
Jau per karą pas šiauriečius atsirado Informacijos biuras, kuriam ėmė vadovauti pulkininkas Džordžas G. Šarpas. Ir nors biuras veikė tik prie Potomako armijos štabo, vis dėlto tai buvo pirmoji tikra žvalgybos tarnyba JAV armijoje.
Pilietinio karo metais gimė ir oro stebėjimai (oro balionai). O mūšis ties Antietamu parodė, kad žvalgyba kartais gali turėti lemiamos įtakos vieno ar kito mūšio baigčiai.
Ir vis dėlto kaip rašė savo knygoje „Žvalgybos menas“ („The Craft of Intelligence“, 1963) Alenas W. Dalesas, „gerai suderinta žvalgyba dar negalėjo garantuoti pergalės dideliame mūšyje (arba padėti jo išvengti). Žvalgybinės operacijos daugiausia būdavo riboto masto, pasiekdavo tik lokalinių ar laikinų rezultatų“.
Parengta remiantis Normano Polmaro bei Tomo B. Aleno knyga “Špionažo enciklopedija”.
2012.12.23