Vytautui Tomkui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui – po aštuoniasdešimt. Dar rodos visai neseniai Vytautas prisiminė: „Aš visada švenčiu savo gimimo dieną liepos 29, septintą valandą vakaro – tada gimiau, pirmą kartą surėkiau; kaip sakė Mama, taip ir švenčiu.“
V. Tomkus – drąsus žmogus. Už tai jį myli visi, kas turėjo progos pažinti artimiau. Jis visam gyvenimui išliks gyvas Tadas Blinda. Šį herojų išgarsino Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus, o 1973 m. sukurtas keturių serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindinį vaidmenį atliko Vytautas Tomkus).
V. Tomkus – labai šiltas ir jautrus žmogus. Niekada neieškodamas draugijos, nejučiom tapdavo draugijos siela ir visų mylimu draugu. V. Tomkus – pirmas teatro menininkas, vos tik atslūgus sovietmečio šleikštuliui, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje ryžosi drąsiai akcijai: nepalankių peripetijų akivaizdoje jis prie teatro paradinio įėjimo „vaksavo“ žiūrovams batus. Tiksli ir sukrečianti akcija! Nuo to laiko nieks nesugalvojo stipresnio veiksmo, nors įvykių visokių būta, rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Gimęs Radviliškyje, Vytautas Tomkus 1961 metais baigė Lietuvos konservatoriją, 1961–1962 m. vaidino Šiaulių dramos, 1962–1970 – Kauno dramos teatre, čia sukūrė Cezarį Williamo Shakespeare’o dramoje „Antonijus ir Kleopatra“ (1966), Lenį Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966), Girdvainį Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ inscenizacijoje (1966).
Ilgiausiai – 1971–1992 ir 1999–2014 – Vytautas Tomkus kūrė Lietuvos akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre. Šio teatro scenoje gimė ryškiausi aktoriaus personažai, tarp kurių – Falstafas (Williamo Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977), Laurynas (Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Krutickis (Aleksandro Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, 1984), Jokimas Žaldokas (Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ 1995), Klarensas (Williamo Shakespeare‘o „Ričardas III“, 1999), Levukas (Juliaus Dautarto „Paskendusi vasara“, 2001). 1992 metais drauge su bendraminčiais įkūrė teatrą „Vaidilos ainiai“, kuriame vaidino iki 1999-ųjų, o ryškiausias šiame teatre sukurtas vaidmuo – Domenikas (Eduardo De Filippo „Filomena Morturano“, 1997).
Ne mažiau įspūdinga ir aktoriaus filmografija – kinas leido jam išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vytautas Tomkus dirbo su režisieriais Raimondu Vabalu (Povilas, „Žingsniai naktį“, 1962; Jurgaitis, „Birželis, vasaros pradžia“, 1969), Vytautu Žalakevičiumi (Apuokas, „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Marijonu Giedriu (Leonas, „Nesėtų rugių žydėjimas“, 1978, estu Veljo Käsperu (Jonas Tichu, „Gladiatorius“, 1969 – čia vaidino su latvių teatro ir kino žvaigžde Vija Artmane), latviu Aloizu Brenču (Voldemaras, „Būti nereikalingam“, 1977; Janis Liepa, „Ralis“, 1978) ir kitais.
Aktoriaus kūryba itin plačiai tapo žinoma televizijos dėka: be Tado Blindos Vytautas Tomkus sukūrė Boleslovo vaidmenį Sauliaus Vosyliaus režisuotuose televizijos serialuose „Giminės“ (1993–1997, 1998–2000), „Atžalos“ (1998), „Giminės po 20 metų“ (2011), „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ (2015–2016).
„Kalbant apie kiną ir teatrą, pastebėjau, kad teatro tekstą išmoksti iki gyvenimo pabaigos. O kine – čia pat išsitrina „magnetofono juosta“. Šiaip ar taip, kiekvienam aktoriui, dirbančiam teatre, labai naudinga pasifilmuot kine. Nes, kol nepasifilmuoji, apie save būni geresnės nuomonės. Veidrodyje nematai, kokia tavo nosis ilga, kokios tavo didelės ausys… Kai kine save pamatai iš visų pusių – nusileidi. Tik, aišku, teatre dar kitą kartą gali save koreguoti, o kine – kito karto nėra. Aš visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriumi-tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija. Mėgstu teatrą, kuriame režisūros beveik nėra, kur, kaip sakoma, „aktoriai tempia”, – yra sakęs Vytautas Tomkus.
Informacijos šaltinis – ELTA
2020.07.29; 05:00
