(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
3. „Nuskurdink žiniasklaidą – pigiai nusipirksi žurnalistą”
Tarp Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. ir įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. ne tik kultūra, bet ir žiniasklaida, deja, buvo palikta savieigai, paguodžiant žinomu budelišku patarimu „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Būtent tada Lietuvos rašytojai, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, buvo palikti „su ubago lazda“.
Panašioje padėtyje atsidūrė ir žurnalistai. Ėmė veikti nevaldomas ekonominis veiksnys, kai tau suteikta žodžio laisvė, leidžiama rašyti, ką nori, bet iš rašymo pragyventi nebeįmanoma. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, o tavo rašymai dar gadina nuotaiką valdžiai, tai, atleisk, viso gero, nesi vertas nė vieno valdiško cento…
Ir ką gi – atsirado vienas kitas garsesnis rašytojas, kuris paspekuliavo savo pavarde, ėmėsi rašyti pagal pelningus užsakymus, dirbo bet kam, kad gautų pinigų, pramaitintų šeimą. Nėra ko stebėtis, kad ir daug žemiškesnė žurnalistika, netekusi pakankamos pastovios valstybinės paramos, tapo lengviau pažeidžiama privačių užsakovų pageidavimams nušviesti vieną ar kitą įvykį jiems palankia šviesa.
„Redaktoriaus testamento“ autorius neslepia, kad pačiame „Lietuvos ryte“ pasitaikė galimo parsidavimo atvejis. “Prisimenu, susikaupus kritinei informacijai, nutariau į dienos šviesą išvilkti aferų meistrą Sergejų Rachinšteiną. Patyrusiam žurnalistui išdėsčiau temą, supažindinau su labiausiai nuo veikėjo nukentėjusiu „Norfos“ prekybos tinklo savininku Dainiumi Dunduliu. Kartu su juo, apsimetęs advokatu, žurnalistas susitiko su S. Rachinšteinu ir iš pirmų lūpų sužinojo apie jo veiklos metodus, išsiaiškino gynybos liniją ir parašė demaskuojantį straipsnį. Bet paskui – netikiu savo akimis – iš aferisto žurnalistas pradėjo lipdyti teisuolį. Džiaugiuosi, kad bent laiku pastebėjau žurnalisto persivertimą. Nežinau, kas jam turėjo įtakos – pinigai ar asmeninės simpatijos, bet šią temą iškarti perdaviau žurnalistei Mildai Kuizinaitei, kuri puikiausiai susidorojo su užduotimi. Mums net pavyko iš Lietuvos pabėgusį S. Rachinšteiną nufotografuoti Tailande. Jis jau atkalėjo jam skirtą bausmės laiką, nors turėjo ir savų prokurorų, ir teisėjų užnugarį“ (p. 162).
Ir vis dėlto Lietuvoje išplito nauja žurnalistų padermė. G. Vainauskas juos net pervardina „propagandistais“: „Pasitaikydavo, kad perskaitęs kokį jauno autoriaus straipsnį įtardavau: kažkuris iš politikų įpiršo jam savo nuomonę, o jis tik užrašė ar perrašė svetimas mintis ir pateikė kaip autorinį rašinį. Bet dirbantys tokiais metodais – jau ne žurnalistai, o propagandistai. Aš juos laikau atskira žiniasklaidos darbuotojų kategorija. Jie – kareiviai, stropiai vykdantys užsakymus, pateikiamus už redakcijos sienų, dažniausiai – iš valdžios kabinetų… Šie apsišaukėliai žurnalistai ilgai pas mus neužsibūna – ieško prieglobsčio kitose redakcijose, kurių vadovai atlaidesni vienos nuomonės transliuotojams ar net yra panašaus kirpimo“ (p. 300-301).
Būdavo, pasak redaktoriaus, ir dar primityvesnės žurnalistinės prostitucijos atvejų. „Netrukau pastebėti, – prisimena redaktorius, – kad kai kurie mūsų darbuotojai į redakciją atneša puikiai parašytų straipsnių, bet kildavo įtarimų, ar tikrai jie patys viską taip ir surašė, nes gavę konkrečią užduoti taip sklandžiai nesugebėdavo sudėlioti minčių. Nieko keisto – pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje užvirė aštri idėjų kova, politikai tada dar nesistengdavo reklamuotis, todėl nesiekdavo, kad būtinai būtų nurodyta jų, kaip minčių autorių, pavardė, ir noriai sutikdavo, jog rašinį pasirašytų žurnalistas, kuriam tekstą jis padėdavo ant lėkštės. Teko tokius redakcijos darbuotojus auklėti, kad neužrašinėtų aklai, ką išgirdo Seime ar Vyriausybėje, o patys vertintų, nevengtų pateikti argumentų, kurie grumtųsi vienas su kitu. Žurnalistų įprotis skleisti kokią nors politinę poziciją 1993-1994 metais paakino mane keisti „Lietuvos ryte“ įsigalintį požiūrį. Tuo metu tai padėjo sustiprinti laikraščio politinį nešališkumą, išmokė žurnalistus pateikti ne savo ar jiems patariančių asmenų požiūrį, o objektyviai išdėstyti informaciją. Panaši žurnalistinė mada griežtai atskirti nuomonę nuo faktų tada buvo įsigalėjusi ir Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje“ (p. 152-153).
4. „Ketvirtosios valdžios” galia
Laisvo žodžio žiniasklaida galingesnė nei šiandien įpratome manyti. Nuo pat spaustuvių atsiradimo XVI a. spausdinti tekstai ir jų kūrėjai, pirmiausia – laikraščių kūrėjai ir leidėjai buvo vadinami „ketvirtąja valdžia“ (greta trijų kitų – vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji ir teismai). Istorikų teigimu, paprastas pastorius Martynas Liuteris nebūtų sudrebinęs Šventojo Romos sosto ir visos Europos, jeigu jo mintys nebūtų anuomet išplitusios masiniais neseniai Gutenbergo išrastų staklių spaudiniais. Žiniasklaidos galia nuolat keitėsi priklausomai nuo gyventojų masės nuotaikų ir būklių. Manau, G. Vainauskas tikrai turi teisę, ką ir jis daro savo „Redaktoriaus testamente“, ne kartą pasididžiuoti jo redaguoto „Lietuvos ryto“ realia galia. Pasak jo, „ne vienam aukštam pareigūnui po dienraščio publikacijų teko atsistatydinti, o aferų sumanytojams aiškintis teisėsaugai. “Lietuvos ryto“ atskleisti faktai privertė trauktis iš pareigų du vidaus reikalų ministrus“ (p. 119).
Šiandien tai atrodo neįtikėtina, tačiau tenka prisiminti, kad nuo pat pirmųjų dienų, kai G. Vainauskas su bendraminčiais pasišovė leisti nepriklausomos Lietuvos dienraštį „Lietuvos rytas“, jie pasirinko orientaciją į geriausius vakarietiškos spaudos standartus. „Iš pradžių su vienu kolega iš Estijos nuvykome mėnesiui į Helsinkį pasižvalgyti, kaip leidžiamas didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“, vėliau stažavausi Vokietijos laikraštyje „Frankfurter Rundschau“.
Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, mūsų laikraštis jau atkreipė Amerikos diplomatų dėmesį. Sykį į redakciją visiškai nelauktai, iš anksto neįspėjęs užsuko Vilniuje viešėjęs JAV generalinis konsulas tuomečiame Leningrade. Jis klausinėjo, kaip mes dirbame, su kokiomis problemomis susiduriame, ko tikimės ateityje […] Manau, šis JAV generalinis konsulas nemažai prisidėjo, kad dar 1990 metais būčiau pakviestas pasisemti patirties į Ameriką, susipažinti su šios šalies demokratinėmis tradicijomis, sužinoti, kaip veikia žiniasklaida. Šiai išskirtinei stažuotei amerikiečių buvau pasirinktas iš keliolikos kandidatų. Lankiausi keliuose miestuose, man buvo sudaryta galimybė susitikti su aukštais Valstybės departamento pareigūnais, o svarbiausia – pabendrauti su autoritetingais spaudos pasaulio žmonėmis – „The New York Times“, „The Boston Globe“, „Los Angeles Times“, „Chicago Tribune“ ir kitų laikraščių leidėjais bei redaktoriais“ (p. 92-93).
Tarp daugybės įspūdžių ir gautų patarimų „Lietuvos Ryto“ redaktoriui įstrigo į atmintį principas „apginti paprastą žmogų ir jo svajonę”. Pamenu, „The New York Times“ vadovai man pateikė ir konkretų pavyzdį – jų laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, apgynęs vienos moters teisę į kasdienio gyvenimo džiaugsmus. Ji gyveno prie Hudsono upės ir buvo įpratusi kas vakarą pro savo nedidelio buto langus mėgautis saulėlydžiu. Paaiškėjo, kad ten rengiamasi statyti dangoraižį, kuris užstotų jai vaizdą. „The New York Times“ apie tai parašius, projektas buvo pakeistas. Tais laikais spaudos galia buvo tiesiog neįtikėtina“ (p. 93-94).
Nemažą įtaką Lietuvos visuomenės nuomonei ilgainiui įgavo ir „Lietuvos ryto“ publikacijos, ypač – išsamių žurnalistinių tyrimų medžiaga, atskleidžianti kriminalinio pasaulio pinkles, verslo grupių konfliktus ir intrigas, aukščiausios valdžios užkulisinius veiksmus ir pan. Dienraščio tiražas neįtikėtinai išaugo, prasidėjo, pasak redaktoriaus, „aukso amžius“: “Su ilgesiu prisimenu laiką nuo 1999-ųjų iki 2008-ųjų. Tuo metu dienraščio pajamos iš reklamos siekė 15 milijonų eurų, o vėlesniais metais jos sumažėjo daugiau kaip dešimt kartų. 2020 metais redakcijoje dirbo pusšimtis žurnalistų ir redaktorių, o laikraščio klestėjimo laikais – tris kartus daugiau. Nemaža jų dalis gilinosi į siaurą sritį. Buvo įsteigti redakcijos biurai Vašingtone, Briuselyje, Londone, Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Varšuvoje, Maskvoje. Ten dirbantys žurnalistai gaudavo algą, prilygstančią šalies vidutiniam mokytojo atlyginimui. Negana to, redakcija mokėjo ir už butų nuomą“ (p. 151). “Aukso amžių“ lėmė, be abejo, ne pats savaime laikmetis. Nepriklausomos žiniasklaidos visuomeninę galią pirmiausiai lemia jos informacinė vertė ir publikacijų gyvoji emocinė įtaiga. Kuo tiedu dėmenys stipresni, tuo daugiau skaitytojų žiniasklaidos leidinys sudomina ir laimi jų pasitikėjimą, išreiškiamą ir didžiulių tiražų išpirkimu. Ir priešingai: informatyviai siauras leidinio akiratis lemia jam retai skaitytojų lankomos kultūrinio paribio nišos likimą.
Žinoma, laikai sparčiai keitėsi ir G. Vainauskas to neslepia, o greičiau pabrėžia: „Dabar galima tik pasvajoti apie tai, kokią įtaką „Lietuvos rytas“ turėjo Lietuvoje. Prisimenu, 1999-ųjų prenumeratos akcijai sugalvojau šūkį: „Lietuvos rytas“ – visos jūsų mintys!“ Net susapnuoti negalėjau, kad ši reklamos frazė suerzins tiek daug politikų, ypač konservatorius. Jų ruporas Rasa Juknevičienė 1999-ųjų rugpjūtį net viešai pareiškė: „Lietuvos rytas“ artėja prie didžiosios dalies visuomenės minčių valdymo ir realiai pretenduoja slapta valdyti valstybę“. Ar pasipiktinau tokiu įvertinimu, ar bandžiau įrodinėti, kad R. Juknevičienė perlenkė lazdą? Žinoma, ne. Juk geresnės reklamos laikraščiui nesugalvosi…“ (p. 152).
Žiniasklaidos galią teko savo akimis pamatyti ir jaunesnės kartos žurnalistui G. Visockui, kuomet pirmaisiais atgautos valstybinės nepriklausomybės ir žodžio laisvės metais jis, jaunas žurnalistas, redaktoriaus pasiūlymu, ėmė rengti „Valstiečių laikraštyje“ specialų priedą „Vardan Lietuvos“, kur šešerius metus skelbė savo tyrimus karinėmis ir žvalgybinėmis temomis.
Užduotis tiko ir patiko ambicingam žurnalistui: „Vyriausias redaktorius siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikšminga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikome pačios ministerijos“ (p. 32).
G. Visocko pasitikėjimas atgauta žodžio laisve bei tiesos galia nuskambėjo ir specialioje televizijos laidoje, skirtoje karinėms temoms. Diskusijos metu „ministerijos pareigūnė apkaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsino klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O, mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją, vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia dėl ko verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žagtelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečiais pavyzdžiais, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie sulietuvino savo nelietuviškas pavardes“ (p. 22-23).
Šiandien skaitant G. Visocko prisimintą telediskusijos epizodą, turbūt ne vienam „Žurnalisto išpažinties“ skaitytojui kilo vienintelis klausimas: kuo baigėsi pačiam žurnalistui jo žurnalistiniai tyrimai ir diskusijos karinėmis temomis? Taip, baigėsi liūdnai. Ir ne tik jam vienam.
(Bus daugiau)
2023.03.17; 09:00
