Algimantas Matulevičius. Apie (ne)atsakomybę ir (ne)kompentenciją


matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Vertindamas šių dienų Lietuvos politines batalijas, pirmiausia pasigendu dviejų dedamųjų: a) kompentencijos ir b) atsakomybės. Čia turiu mintyse ne taip madingą ,,politinę atsakomybę“, o konkrečią kiekvieno darbuotojo ar vadovo, kokio jis rango bebūtų, atsakomybę. Turbūt net ,,laisviečiams“ suprantama, kad, neturint kompentencijos, nebus ir atsakomybės.

Prisipažinsiu, nesu didelis Gabrieliaus Landsbergio gerbėjas, bet būtent jis šioje iš visų pusių negerai kvepiančioje ,,trašų“ istorijoje mažiausiai kaltas. Kad jis privirė prisvilusios košės su savo naujadaru – taip vadinama ,,vertybine užsienio politika“, tai faktas, bet ne už ,,trąšas“ jis turi būt atleidžiamas. Tik apie tai truputį vėliau.

Dabar gi – apie kompentenciją.Tegul kai kurie politikai mane koneveikia, tačiau aš niekaip negaliu suprasti, kaip ministras per metus nesugeba išsiaiškinti, už ką jis yra atsakingas. Kaip galima suprasti susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio paaiškinimus, išsakytus gruodžio 10 d. per Lietuvos radiją, kad jo pavaldiniai jam neteikė informacijos arba ją teikė klaidingą? Jei tai tiesa, jau vien šis faktas pats savaime yra didžiulis skandalas. Būtent čia ir išlenda esminė mūsų valstybės bėda – jau 32 metus Lietuvą stekenantis ir žlugdantis vadovų kompentencijos klausimas. Ar ministru tampama tik todėl, kad esi lojalus partijos pirmininkui? Ar kad prieš rinkimus stropiai nešiojai ,,lankstinukus“? Deja, ir viena, ir kita – tai mūsų politikos tikrovė. Nors politika – tai valstybės reikalų tvarkymas, o tam reikalingas išmanymas, kuris neateina iš niekur. Tam reikia mokytis, ir ne tik universitete, ne tik iš knygų, bet ir iš gyvenimo realybės arba praktikos. Niekada nebūsi geras ministras, jei prieš tai nebuvai didesnio kolektyvo vadovas. O bet kuris vadovas turi dvejopą užduotį – būti ne tik kolektyvo lyderiu, bet tam tikruose klausimuose ir vykdytoju. Yra dalis darbų, kurių už tave niekas kitas nepadarys, tik tu pats. Vienas iš tokių – atsakomybės savo sistemoje įvedimas. Kiekvieno padalinio ar struktūros vadovas privalo žinoti savo kompentencijos ir atsakomybės ribas. O tai pasiekiama per aiškų uždavinių formulavimą ir pastovią rezultatų kontrolę, kurią ir privalo sutvarkyti ministras – kad ji veiktų kaip šveicariškas laikrodis. Tad ir šiame, gal net per daug išpūstame „trąšų“ skandale atsakomybė pirmoje eilėje tenka ne G.Landsbergiui , o M.Skuodžiui, nes tai pastarojo atsakomybės ribos. Ir net ne gėda, o tiesiog gėdinga, kad ministras pradeda ieškoti kaltų tuomet, kai darbas jau turėjo būt atliktas. Juk ne tada ,,šunis lakinti, kai medžioti laikas“.

Susisiekimo ministras Marius Skuodis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau čia norėtųsi truputį plačiau pakalbėti apie patį naratyvą ,,vertybinė užsienio politika“. Nedaug kas susimąsto, jog šis naratyvas neišvengiamai suponuoja išvadą, kad anksčiau vykdyta Lietuvos užsienio politika nebuvo ,,vertybinė“. O jei nebuvo ,,vertybinė“, vadinasi, buvo nevykusi, neprincipinga, nuolaidžiaujanti. Nors ją vykdė ne kas nors kitas, o konservatorių remiama Prezidentė Dalia Grybauskaitė! Taip kad su tomis ,,vertybėmis“ kebloka klostosi padėtis, ir kuo giliau į mišką, tuo daugiau kelmų kelyje. Kyla ir toks klausimas, kas tas ,,vertybes“ nustatė, jei apie jas šnekama tautos ir valstybės vardu. Gal buvo surengta kokia apklausa ir tai išsiaiškinta, tik mes šito nežinome? Juk be viso kito vertybės – labai subjektyvus reiškinys, kiekvienas žmogus jas supranta savaip, kaip ir apie daug ką gyvenime, taip ir apie vertybes sprendžiama ne vien vadovaujantis aukštais idealais, bet ir ,,pagal savo sugedimo laipsnį“. Nesiimu spręsti, kuo vadovaujasi konservatoriai, tačiau pastebiu, kad jų užsienio politikos vertybiškumas neatsiejamas nuo kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus ir demokratijos eksporto – tarsi Lietuvoje jos jau būtų per daug. Todėl norėtųsi, naudojantis proga, priminti, kad, pradėdami veiklą, Seimo nariai ir ministrai duoda priesaiką, kurioje be kitko yra ir tokie žodžiai: ,, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“.

Saldus miegas. Slaptai.lt nuotr.

Aiškiai ir suprantamai parašyta – Lietuvos žmonių gerovei. Ir – nė žodžio apie kitų valstybių žmonių gerovę. Tai akivaizdi nuoroda, kad aukščiausia vertybė Lietuvos politikui yra savo tautiečių gerovė. Iš čia ir kildinamas logiškas klausimas, ar tokią užsienio politiką, kuri pablogins Lietuvos žmonių gerovę, galima laikyti ,,vertybine“. Mano ir daugelio mano kolegų supratimu – NE. Ir vėl gi niekas nesuteikia teisės nei Prezidentui, nei Seimui, nei ministrų kabineto nariams daryti to savo nuožiūra ir priiminėti tokius skaudžius mūsų tautai sprendimus vienasmeniškai. Ar gerai gyvenančių žmonių grupelės paskatintam. Tai tarp kitko gan slidus ir pavojingas kelias, kuris ribojasi su priesaikos sulaužymo galimybe. O to pasekmė – tik apkalta.

Suprantama, yra bendražmogiškas visa ko supratimas – kaip toje išmintyje bylojama, svetimo skausmo nebūna… Todėl būtent iš bendražmogiškų paskatų mes visi ar bent dauguma nepateisiname diktatoriškų režimų ir pasisakome už demokratiją. Bet taip pat siekiame, kad čia nebūtų žengiama veidmainystės keliu. Deja, per nepriklausomybės dešimtmečius tam tikros pakraipos politikai primetė mūsų valstybei ir tautai du nepageidautinus reiškinius – permanentinę priešų paiešką ir demokratijos eksportą. Pastarąjį – jau ne tik į kaimynines šalis, bet ir po visą pasaulį pasirinktinai.

Vis garsiau skamba naujas naratyvas, kad su diktatoriais negalima bendrauti. Taip ir norisi pasiūlyti mūsų jaunesniems  politikams pasiskaityti istorijos vadovėlius. Jeigu Vakarai nebūtų bendravę su blogio imperija vadinama SSSR, tai ne tik kad būtų prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas, bet ir Michailo Gorbačiovo ,,perstroikos“ nebūtų buvę, o mes dabar gal vis dar gyventume toje pačioje SSSR – jei apskritai būtume gyvi.

Kinijos vaikai. Youtube.com nuotr.

Mūsų užsienio politikos formuotojų kompetencija iš tikro šlubuoja. Visų pirma, demokratijos eksportas nepriimtinas pagal pačią demokratijos prigimtį. Tokią santvarką svetimoje valstybėje ginklu, per prievartą neįkursi. Tam mus moko Vietnamo (senesnis) ir Afganistano (visai naujas) galingiausio pasaulyje valstybės – JAV – eksperimentas, pasibaigęs visišku fiasko. Beje, tos pačios JAV palaiko gan draugiškus ir jai naudingus santykius su daugeliu diktatoriškų režimų – pamiršusiems kaip pavyzdį galima priminti Azerbaidžaną, Kazachstaną, Katarą ir ypač viduramžišką Saudo Arabiją bei kitas šalis. Kartais JAV pasišpaguoja su Kinija, bet jų verslas ir toliau ten investuoja milijardines lėšas – kaip ir Kinijos į JAV. Tad jei mūsų ministrams stinga kompentencijos, tai gal nereikia imtis tokios veiklos, kurios neišmanai? Nes nekompetentingas vadovas bėdos pridaro ne sau, o kitiems, ir tos bėdos mastus kartais net būna sunku įvertinti. Iškilus tautietis profesorius Rimantas Rudzkis pasakė teisingai ir taikliai: ,,Kodėl su visa šia didžiule rinka (Kinija – A.M.) mažai Lietuvai, kuri orientuota į eksportą, reikia konfliktuoti? Aš negaliu paaiškinti. Tai juokinga! Galvokime ne apie tai, kas bus rytoj, už mėnesio ar dviejų. Planuokime Lietuvos valstybės raidą 5–10 metų į priekį. Mes eksportuojanti šalis, mūsų dabartinė plėtra baigia įsisotinti, jau yra vadinamas aukštų pajamų apribojimas. Norint daryti kitą šuolį, reikia ieškoti papildomų rinkų, ieškoti, kur plėstis. Jei manome, kad eksportuosime tik į ES, galime į nieką nekreipti dėmesio ir pyktis su Kinija, Rusija, Baltarusija, Pietų Korėja ir kuo tik norime. Bet nebus taip, kad liksime tik su ES, ypač jei ES rinka patirs nuosmukį, tada mūsų įmonėms reikės dalinai persiorientuoti į kitas rinkas.“

O su „vertybėmis“ susijusią problemą gan taikliai apibūdino Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius. „Man atrodo, kad Lietuvos užsienio politikos problemos prasidėjo ne šiandien, ne vakar ir ne prieš metus. Man atrodo, kad tai yra ilgus metus, keliolika metų besikaupiantis kamuolys, kuris tik pastaraisiais metais įgijo kritinę masę, svorį, kada praktiškai bet kokie realūs užsienio politikos ir diplomatijos žingsniai buvo pakeisti tam tikra retorika, politinėmis pozomis ir tokiu, aš sakyčiau, netgi pykčiu“, – kalbėdamas Seime įvykusioje diskusijoje „Kodėl „vertybinė užsienio politika“ primena chaosą?“, – pabrėžė A. Kasparavičius. Ir apibendrino: „Aš manau, kad tos moralės nėra. Galbūt ir gerai, kad nėra, nes jeigu mes pripažintume, kad Lietuvos užsienio politika yra morali, tai mes turėtume pripažinti ir kitą labai akivaizdų ir dar labiau liūdną faktą, – kad ta tariamai morali Lietuvos užsienio politika per paskutinius turbūt 15 metų davė praktiškai vien negatyvius rezultatus“. (Citatos pabaiga – A.M.)

Tai kaip tuomet su ta Lietuvos žmonių gerove? Padėsime ją į stalčių ir palauksime geresnių laikų?  Tačiau tai ne aš, o Europos Sąjunga nustatė, kad Lietuva, turėdama truputį daugiau nei 2,7 milijonų gyventojų ir beveik 600 000 iš jų, balansuojančių ant skurdo ribos, yra rekordininkė bendrijoje. Tai kur čia mūsų ponų politikų ir jų arogantiškų ,,suflerių“ vertybinė orientacija? O gal jiems ,,moralė – ne šio pasaulio dimensija“, kaip ne per seniausiai teigė įtakingas jų rato žmogus?

Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir pabaigoje – apie taip garsiai liaupsinamas ,,sankcijas“. Visų pirma, dėl trąšų ES nebuvo vieninga ir jokių sankcijų šiuo klausimu nepatvirtino. Kiek žinau, mes iš ES neišstojome – kaip ir netapome 51-ąja JAV valstija. Esame partneriai. Bet yra sutartys, kurias nutraukus reikės mokėti milijardus iš mūsų žmonių kišenės – ne iš asmeninių konservatorių ir liberalų lėšų. Manau, dėl tokios didelės kainos pirmiausia privalu atsiklausti Lietuvos žmonių, o neišradinėti abrakadabras, kaip fygos lapeliu prisidengiant nacionalnio saugumo problematika. Čia ji netinka. Tikroji grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui kyla iš vis augančios ir valstybės nesuvaldomos korupcijos, iš kurios figūrantų ir formuojasi ,,penktoji kolona“. Juo labiau kad tai neišvers A.Lukašenkos iš posto. O kadangi Baltarusija de facto jau yra Rusija (su mūsų pagalba), tai jis pats tikrai nebadaus. Nuo sankcijų labiausiai kenčia tie, kurių neįvardija apie jas kalbantys – nuo jų kenčia paprasti Rusijos ir Baltarusijos žmonės. Neturėkim iliuzijų, kad jie mus už tai pamils. Bus atvirkščiai, nes mes bloginame jiems gyvenimą. Suprantu mūsų revoliucionierių mąstymo logiką: ,,sankcijos“ apsunkins Baltarusijos žmonių gyvenimą ir jie sukilę nuvers diktatorių. Nebūkite naivūs, taip nebus. Diktatorių Baltarusijoje pakeis V.Putinas, kada jam to reikės ir jūsų nepaklaus.

Ir dar: o kodėl Vakarų valstybės nužblokuoja nei vieno oligarcho sąskaitų jų bankuose, juk žino, kad jie pavogti. Bet kažkodėl tokios paveikios priemonės nenuadojame. Matomai pagal principą pinigai nekvepia… Gal verčiau mažiau sekime pasakų apie vertybes, kurių jas kitiems siūlydami, patys retai laikomės, o telkime žmones vienybei. Supraskime, ateina įtemptas ir pavojingas išbandymas. Pasaulis sėdi ant branduolinės parako statinės, ir ponas Dievas težino, kada ji sprogs. Tesaugo jis Lietuvą nuo nekompetentingų ir mums žalingų sprendimų!

Daktaras Algimantas Matulevičius yra Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas

2021.12.14; 05:31

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.