Algimantas Matulevičius. Pasimokykime iš ukrainiečių


Copy of matulevic_2
Dr. Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Karas Ukrainoje akivaizdžiai pademonstravo patriotizmo, ne lozunginio, o tikrojo Tėvynės meilės jausmo ir pasiaukojimo ją ginti jėgą. Kruvinasis rusų diktatorius su savo psichopatišku naratyvu net nesuvokė (o gal dėl savo riboto intelekto ir dabar dar nesuvokia), kokia tai galinga jėga – Meilė, Pasiaukojimas, Drąsa. Būtent šie esminiai patriotizmo elementai suteikė neregėtų galių žymiai mažesnei, bet aštrų savigarbos jausmą išsaugojusiai tautai, ir ji sugebėjo paversti niekais įsibrovėlių planus.

Apie ukrainiečių pasiaukojimą ir ryžtą ginant savo protėvių žemę ir savo namus girdime nuolat ir turbūt dar daugiau apie tai išgirsime ir sužinosime ateityje. Tačiau šiandien, žemai nusilenkdamas žuvusiems ir gyviems didvyriams, vis tik norėčiau panagrinėti kitą ne mažiau svarbų Tėvynės saugumo aspektą. Apie jį rašyti nemalonu, nes jis iškelia į paviršių pačias bjauriausias, purviniausias žmogaus prigimties savybes, apie kurias kalbėdamas ir pats pasijunti tarsi prisilietęs prie kažko slidaus, nešvaraus, dvokiančio – tai normaliam žmogui neišvengiamai sukelia pasišlykštėjimą. Deja, privalome apie tai kalbėti ir tai viešinti – kaip tai drąsiai daro Ukrainos valstybės vadovybė, viešai prabilusi apie savo tautos išdavikus. Išdavikus, kurių yra daug mažiau, nei patriotų, bet kurie aptinkami visose tautose ir visuose socialiniuose sluoksniuose ir yra išskirtinai pavojingi. Ukrainos valdžia ir čia nepabūgo ir taip dar kartą pademonstravo ryžtą ne tik apginti savo šalį, bet ir nubrėžti aiškų orientyrą, kad ši šalis jau bus kitokia, nei iki šiol buvo. Tik drąsūs ir išmintingi lyderiai, šiandien vadovaujantys ukrainiečių kovai, galėjo viešai pripažinti, kad pas juos atsirado nemažai parsidavėlių, kurie talkino agresoriui. Ir kad tokių išdavikų buvo ne tik žemiausiuose socialiniuose sluoksniuose, kuriuos galima pigiai nupirkti, bet net ir tarp armijos ir žvalgybos elito, tarp vadovų. Ukrainos vadovybė sugebėjo ne tik juos neutralizuoti, bet ir viešai pripažinti šį jai pačiai nemalonų reiškinį. Tai tikrai ryžtingų ir sąžiningų lyderių karta, kuri ne tik ukrainiečiams, bet ir mums visiems parodo, kad blogį nugalėti gali tik pats būdamas skaidrus ir doras.

Manau, šiame kontekste būtų pats laikas ir mums prisiminti kelis dramatiškus ir labai daug pasakančius mūsų naujosios istorijos įvykius, iš kurių, deja, nieko nepasimokėme. Juos tiesiog pasistengėme pamiršti – tarsi nieko nebūtų nutikę. Bet nutiko, ir tų įvykių pasekmių aidas mus pasiekia iki šių dienų. Negana to, panašūs įvykiai linkę kartotis, ir tai yra dar viena priežastis, dėl kurios apie tai reikia kalbėti. Pirmiausia noriu visiems priminti 2006 metais Lietuvą sukrėtusią tragišką didžiavyrio VSD pulkininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūtį Breste ir po jos atliktą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto parlamentinį tyrimą, kuriam teko man vadovauti ir kuris, neabejoju, įeis į mūsų naujųjų laikų istoriją. Deja, panašių tyrimų, kurie užčiuoptų problemos esmę, vėliau nebebuvo.

Valstybės valdymo užkulisiai. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Nesileisdamas į detales (kas to nežino, gali pasiskaityti mano knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“ arba internete susirasti brolio Vytauto dokumentinį filmą „Tyrimas, sudrebinęs klaną“), apibendrintai pasakysiu, kad tai, ką mes tuomet atskleidėme, aktualu ir šiandien. O prabilti apie tai mane paskatino du faktoriai: visų pirma – jau paminėtas ukrainiečių skaidrumo ir viešumo pavyzdys, pademonstruotas net baisaus karo metu, ir tai, kad nemaža dalis tų lyg jau ir senokų įvykių dalyvių, tada ir šiuo metu besireiškiančių iš toli gražu ne pačios gražiausios pusės, vėl išlindo į viešumą. Ir išlindo ne šiaip sau, o tam, kad panaudotų savo rafinuotus sugebėjimus ir galimybes ir sėtų tautoje melagingus naratyvus. Per daug neperdėdamas, aš juos pavadinčiau vilkais ėriuko kailyje: kalba gražiai ir įtaigiai, o esmė – amorali.  

Dar tada mūsų tyrimas nustatė, kad valstybėje egzistuoja ir aktyviai veikia niekieno nerinkta antikonstitucinė apsišaukėlių grupė, kuri daro milžinišką neigiamą įtaką sprendimų priėmėjams. Juos žurnalistai ne visai tiksliai praminė „valstybininkų“ klanu, nors šios grupės veikla savo esme buvo būtent antivalstybinė. Jie buvo visiškai užvaldę išskirtinės svarbos instituciją – Valstybės saugumo departamentą (VSD). Tai pasiekti jiems nebuvo sunku, nes tuo metu departamentui vadovavo jų statytinis, buvęs KGB rezervo leitenantas Arvydas Pocius, užsirašęs į rezervą jau Sąjūdžio laikais. O jam užimti išskirtinai jautrias VSD generalinio direktoriaus pareigas padėjo prieš tai VSD vadovavęs Mečys Laurinkus, kuris A.Pocių pasiėmė pavaduotoju, o vėliau „prastūmė“ ir į VSD vadovus.

Čia kyla neišvengiamas klausimas, kaip jau antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje aktyvūs KGB bendradarbiai galėjo tapti tokios svarbios valstybės institucijos vadovais. Atsakyti į šį klausimą palieku tiems, kas juos skyrė – jau paminėtam M.Laurinkui ir laikinajam šalies Prezidentui Artūrui Paulauskui, taip pat už A.Pocių kryžiumi gulusiam Prezidentui Valdui Adamkui. Mūsų tyrimas nustatė, kad didžiulę įtaką VSD turėjo Albinas Januška, tuo metu dirbęs URM sekretoriumi (dabar – viceministras). Savo ruožtu A.Pocius visus reikšmingesnius sprendimus derindavo su A.Januška, nors pagal savo pareigas pastarasis nieko bendra su VSD negalėjo turėti, tačiau – turėjo. A.Pocius su juo ne tik viską derino, bet ir visą bent kiek reikšmingesnę informaciją iš VSD oficialiai siuntė tiek tuomečiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valionui (irgi KGB rezervo karininkui), tiek A.Januškai. Beje, būtent A.Januška rekomendavo tuomečiam Prezidentui Valdui Adamkui apdovanoti buvusį (o pagal V.Putiną buvusių čekistų nebūna) KGB generolą V.Jakuniną Lietuvos valstybės ordinu. Ir tik dabar LR Prezidentas Gitanas Nausėda pagaliau išbraukė KGB generolą iš apdovanotojų sąrašų. O šiuo metu A.Januška lyg niekur nieko konsultuoja jau dabartinį URM ministrą Gabrielių Landsbergį. Kaip konsultuoja, galima spręsti iš nesiliaujančių skandalų, susijusių su šia ministerija.

O tada mes nustatėme, kad VSD vadovybė trukdė sąžiningiems šios tarnybos karininkams paskelbti garsiąją UAB „Dujotekana“ Rusijos saugumo priedangos organizacija. Ši bendrovė buvo įkurta Maskvos iniciatyva, 1999 metais dėl jos įkūrimo net buvo priimtas specialus Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimas, pasirašytas tuomečio Rusijos premjero V.Putino. Toks sprendimas savo esme buvo ciniškas mūsų valstybės suvereniteto pažeidimas, tačiau, mums šį faktą paviešinus, aukščiausi Lietuvos pareigūnai, užuot nedelsiant įmonę uždarę, leido jai veikti dar daugiau nei dešimtmetį – kol ji pati save likvidavo. O tarp įmonės įkūrėjų puikavosi buvęs (?) KGB pulkininkas Piotras Vojeiko bei kiti lietuviai ir rusai, tinkantys Maskvai. Per šią bendrovę daugiau nei 20 metų į Lietuvą buvo pumpuojamos „Gazpromo“ dujos ir už tai gaunamas milijoninis pelnas. Ir štai ši bendrovė visą savo veikimo laiką turėjo „valstybininkų“ klano, o per juos – ir valdžios palaikymą. Kas tai, jei ne tarnystė Rusijos režimui? Deja, ir dabar šių įvykių niekas nenagrinėja ir kaltųjų į dienos šviesą neištempia. Nors už viso to nesunku įžvelgti neteisėtą valstybės institucijų užvaldymą, pasinaudojant Rusijos energetiniais resursais – tai, apie ką šiandien kalba „praregėjusios“ Vakarų šalys. Tik ar praregėjome mes?

VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.

Šioje istorijoje aptinkamas ne vienas skausmingas epizodas, kai buvo laužomi sąžiningų ir Lietuvos valstybei ištikimų žmonių likimai. Pulkininkas Vytautas Pociūnas ant šito aukuro net padėjo savo gyvybę. Būdamas VSD trečiosios valdybos viršininku, jis neabejotinai daug žinojo. Dar iki tremties į Baltarusiją jis pasižymėjo tuo, kad surado iš Ignalinos AE pavogtas urano kuro kasetes. Gan svarbi buvo jo „Pažyma apie 2K“ – apie Kaliningrado ir Klaipėdos uostus. Tuo metu, kai URM, vadovaujama jau paminėto pono A.Valionio, įtikinėjo aukščiausią valstybės vadovybę geranorišku šių uostų bedrdarbiavimu, V.Pociūnas atskleidė čia slypinčią klastą ir siekį sunaikinti Klaipėdos uostą, Rusijos ir Baltarusijos krovinius nukreipiant tik į Kaliningradą. O „Lietuvos geležinkelius“ – suskaldyti į tris bendrovęs (ką Prezidentė D.Grybauskaitė vis tik privertė padaryti) ir krovinių pervežimą privatizuoti, nes jis – pelningiausias. Privatizavę būtų tie patys arba jiems artimi Rusijos draugai iš „Dujotekanos“. Tik V.Pociūno ir patriotiškai nusiteikusių politikų dėka mes sugebėjome įrodyti Briuseliui, kad skaldymas Lietuvos geležinkelių, turint pašonėje Kaliningradą, būtų ne tik didžiulė ekonominė žala valstybei. Juk geležinkelis su savo infrastruktūra – labai svarbus nacionalinio saugumo objektas. O grįžtant prie V.Pociūno likimo, pikčiausia dėl to, kad politikai net nepasistengė apginti jau žuvusio žmogaus nuo melagingų insinuacijų. Aš buvau parašęs raštą tuomečiam Generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui dėl bylos iškėlimo V.Pociūno šmeižikams, raštu sulaukiau patikinimo, kad tai bus padaryta, bet paaiškėjo, jog tai buvo tik pažadai.

Dar vienas purvinas mūsų valstybės gyvenimo faktas – tai, kaip buvo susidorota su dorais VSD karininkais Vytautu Damuliu ir Kąstyčiu Braziuliu. Jie, būdami ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai, sąžiningai liudijo apie visas negeroves VSD ir apie grupę žmonių, bandančių užvaldyti valstybę. Po to prasidėjo neregėto mąsto jų persekiojimas ir dergimas. Žinomas to meto politikas Česlovas Juršėnas pasakė, „kad apginti šiuos karininkus yra Seimo garbės reikalas…“ Tačiau apginti jų niekas, išskyrus mus, kelis NSGK narius, net nesiruošė ir leido „valstybininkų“ klanui su jais susidoroti. Juos persekioja net ir šiuo metu. Palyginkime su tuo, kaip buvo sergstima „Dujotekana“, dalinami ordinai KGB generolams ir kaip pasielgta su sąžiningais Lietuvos patriotais, ir viską suprasime. Beje, ir man asmeniškai už tai kliuvo. KGB rezervisto išmetimas iš VSD vadovo pareigų ir medžiagos (bent dalies) apie „valstybininkų“ klaną paviešinimas man kainavo daug sveikatos, ir už tai niekas ne tik kad nepadėkojo, bet ir bandė mane visais įmanomais būdais sukompromituoti. Net buvau gavęs žinią ir apie planuojamą fizinį susidorojimą. Nepasisekus melagienoms prilipti, buvo pasistengta mane išstumti iš aktyvios politinės veiklos. Štai taip mūsų valstybėje gerbiami tie, kas už ją kovoja – tegul ir neginkluotoje kovoje.

Peršasi liūdna išvada, kad klanas mūsų valstybėje žymiai galingesnis, nei mes, ir kad būtent jie (personalijos dalinai keičiasi, bet kenkėjiška, savanaudiška veikla išlieka) šiandien diktuoja, kaip turi vykti procesai. Nors tie procesai gali būti ir akivaizdžiai kenkėjiški mūsų valstybei, nėra tokios jėgos, kuri įstengtų juos sustabdyti. Čia būtų galima paminėti ir visų baimę prieš Maskvoje prieglobsčio ieškojusį Viktorą Uspaskichą bei jo pragaištingą veiklą, ir didžiųjų korupcionierių su Eligijum Masiuliu priešakyje išteisinimą, ir žmonių supriešinimą, kitaip mąstančiųjų persekiojimą bei kitus panašius reiškinius. Nuolat daroma taip, kad Lietuvai ir mums visiems būtų blogiau, bet šiukštu tai pavadinti kenkėjiška veikla ar valstybės išdavyste, nes Lietuvoje išdavikų kaip ir nėra – na, nebent Ukrainoje, atvirai apie tai prabilusioje.

Ir dar. Netikėkite kalbomis, kad Lietuvoje veikiančią „penktąją koloną“ sudaro tik Algirdas Paleckis ir dar keli marginalai. Tai – tik dūmų uždanga ir dėmesio nukreipimas nuo problemos. Tikrosios „penktosios kolonos“ reikia ieškoti ten, kur jos niekas neieško. O būtent tarp KGB buvusių talkininkų ir jų atžalų aktyviai lendančių į politiką, bei staigiai pralobusių ir kyšių nevengiančių lietuviškų oligarchų, bei korumpuotų politikų.

Kaip tik tai patvirtina ir  šiomis dienomis (2022-08-16 ir 17) internetiniame portale „Delfis“ pasirodęs Seimo nario Raimondo Lopatos viešas laiškas, keliantis lietuviškų nuvorišų, pralobusių iš V.Putino aplinkos, ,,geranoriškumo“ problemą. Ten viešai minima garsioji Garbaravičių šeimyna. Apie jos meilę rusiškai elektrai, o tiksliau iš jos byrančiais milijonais seniai žinoma patiems aukščiausiems buvusiems ir esamiems valstybės pareigūnams ir vadovams. Net aukščiau minėto Seimo NSGK parlamentinio tyrimo metu iš VSD mes buvome gavę slaptą informaciją apie jų gan solidų verlą su Rusija, kuris gali kelti grėsmes valstybės nacionaliniam saugumui. Deja, niekas į tai nekreipė dėmesio. Kaip ir į jau vėliau viešai ne kartą žiniasklaidoje pasirodančias žinutes, kad tai jau tapo sistema. Ir kas baisiausia, kad niekas iš dabar garsiai grąsiniančių Rusijai nesurado savyje drąsos apie tai prabilti. Jokia čia paslaptis, kodėl? O todėl, kad žmonės bijo, jog šių veikėjų įtaka yra tokia galinga, kad jie šių eilučių autorių gali vienu telefono skambučiu nutildyti visiems laikams. Bet aš padrąsintas Ukrainos lyderių pavyzdžio, ne tik pasiryžęs vardan savo Tėvynės ir galvą padėti, o svarbiausia noriu, kad mano tautiečiai pagaliau suprastų, kad neapsivalius nuo vidaus kenkėjų, mums bus ypatingai sunku kovoti su svetimu priešu. Negalima būti naiviems ir tikėtis, kad putinistai leidę pralobti mūsiškiams nepareikalaus iš jų jiems „atidirbti“. O kokios tai bus paslaugos, mes gerai matome pagal Medvečiuko pavyzdį Ukrainoje.

Ukrainos slaptoji tarnyba

Štai kokia padėtis mūsų valstybėje, artėjant išbandymų metui. Ir čia – tik vienas pavyzdys iš daugelio galimų.

Tačiau ar šiomis dar neregėtos įtampos sąlygomis mes galime sau leisti prabangą turėti tiek daug didžiulę įtaką valstybėje turinčių pareigūnų, politikų, verslininkų ir teisėsaugos sistemos darbuotojų slegiamų tokių įtarimų? Kurių niekas nei patvirtina, nei paneigia? O ir ką paneigsi, jeigu viskas baltais siūlais siūtą ir aišku, kad tai didžiulė vidinė grėsmė Valstybei. Ar vis tik Lietuvos žmonės pagaliau suvoks, kad neišviešinę ir nenukenksminę tikrosios penktosios kolonos mes ir toliau galime ramiai miegoti, bei abejingai stebėti taip sparčiai besikeičiančią geopolitinę situaciją?

Palieku jums galimybę į šį klausimą atsakyti patiems.

Daktaras Algimantas Matulevičius – Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, buvęs LRV ministras, LR Seimo NSGK pirmininkas

2022.08.18; 06:29

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.