Kai šviesaus atminimo rašytojas Jonas Mikelinskas, matydamas išskirtinį žydų genocido eksploatavimą žiniasklaidoje, kėlė klausimą, kodėl toks genocidas apsireiškė tolerantiškoje kitataučiams Lietuvoje, niekas iš mūsų rašytojų bei intelektualų nepanoro nei šio klausimo tyrinėti, nei apie tai diskutuoti, o žydų tautybės rašytojo oponentai trumpai jam atsakė: „Mums nesvarbu, kodėl toks genocidas buvo, mums svarbu, jog jis buvo“.
Šių eilučių autorius straipsnyje „Žydų genocidas – atoveikis į klaidatikystę“ bandė atsakyti į rašytojo keltą klausimą, tačiau nei prieštaraujančių jo iškeltoms priežastims, nei joms pritariančių žiniasklaidoje nesulaukė. Kodėl? Ar klausimas nebereikalauja atsakymo, ar užtenka pasakyti – „buvo“ – ir plačiai eskaluoti šį genocidą, įvardinant lietuvių tautą esmingai prie jo prisidėjus?
Beveik kasdien pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų.
Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbia Rūta Vanagaitė. Vėl bus reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“, į kurį suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti.
Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl vanagaitėms, valatkoms, kanovičiams, sutkams, ivaškevičiams, tapinams nereikėtų teisti Lietuvos, kurios tada nebuvo – ji buvo okupantų gniaužtuose. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.
Todėl, kai šiomis dienomis plačiai kalbama, kad lietuviai nei iš šio, nei iš to tarsi paklaikę pradėjo šaudyti savo kaimynus žydus, J. Mikelinsko klausimas kodėl išlieka aktualus. Kai kuriems žydų tautybės veikėjams, reikalaujantiems atsiprašymų, atgailos, Lietuvą skelbiantiems esant žydšaudžių tauta, vertėtų giliau susimąstyti, objektyviau vertinti įvykius, pripažinti ir savo tautiečių klaidas ir kaltes. Tačiau tarp tų rėksnių, tikėtina, yra pakankamai apmokamų. Jie nesuinteresuoti mąstyti, o juolab pripažinti, jog įtemptoje psichologinėje karo atmosferoje šaudyti galėjo ir sąmoningai psichologiškai apdoroti, nekalbant apie tam naudotus kriminalinius nusikaltėlius, kalinius.
Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia kokios nedraugiškos šalies per draugiškos šalies žydšaudžių medžiotoją užduotį vykdo?
Susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, priežastį slepia, aiškintis vengia patys kai kurie žydų veikėjai. Ar nepanašu, jog žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga? Juolab, kai tarsi mūsiškiai provokuoja antisemitizmo vajų.
2016.09.23; 05:56
