Algirdas Endriukaitis. Partizano Jono Žemaičio metais septyniems partizanams po 700 eurų, M. Ivaškevičiui – 30 tūkstančių


ANuvainikuokite didvyrius – ir jūs demoralizuosite visą tautą. P. Bjukinenas, JAV politikas

Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis (centre). Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Dėl M. Ivaškevičiaus knygos „Žali“ (2018 m.) moralinio, politinio ir teisinio vertinimo.

1. Kokiam šeimininkui malūnas mala abejonės miltus nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatams išgriauti?

Kokia Vilniuje 2002 metais išleistos ir 2018 metais pakartotos M. Ivaškevičiaus knygos „Žali“ prasmė? Autorius nėra beraštis, kad nežinotų dėl kokios idėjos ir vardan ko pagimdė ir paleido į Lietuvos dvasinį, istorinį ir politinį pasaulį šį kūrinį. Jo perėjimas į politologinį lygį peržengia tradicinio romano apmąstymo tikslą ir šiai dienai reiškia aktualų nepriklausomos Lietuvos valstybės istorinio egzistavimo prasmės klausimą, kuris ir įrašytas Lietuvos Respublikos BK 1702 ir 313 straipsniuose. Veikia jie, ar neveikia? Kol nepanaikinti, veikia. Ir tokiam fone kalbėti apie absoliučią laisvę žodžio laisvę nepamatuota Lietuvos ir tarptautinės teisės principais ir normomis šmeižto, patyčių, dezinformacijos, valstybės konstitucinės santvarkos griovimo pagrindu. Tokiu atveju A. Sniečkus irgi 1940 metais turėjo laisvą teisę kalbėti apie Stalino Konstitucijos saulę.

Prokuroras J. Laucius savo 2019-02-08 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl M. Ivaškevičiaus atsakomybės pagal BK 1702 straipsnio 1 dalį dėl tarptautinių nusikaltimų neigimų ir 313 straipsnio 2 dalį dėl mirusiojo atminties paniekinimo. Šiuo metu toks kaltinimas Klaipėdos apygardos teisme pateiktas teisiamajam V. Titovui dėl partizano A. Ramanausko tarptautinių nusikaltimų neigimo ir mirusiojo asmens paniekinimo. Mūsų atveju M. Ivaškevičiaus knygoje iš esmės neigiamas, visas Lietuvos partizaninis pasipriešinimo okupacijai judėjimas ir įžeidžiančiu bei užgauliu būdu vertinami konkretūs realūs atskiri partizanai, ir jų vadas J. Žemaitis. 

Kaip teigia prokuroras J. Laucius ir kai kurie kultūros žmonės nurodo, kad dėl tokios partizanų niekingo vertimo negali būti ribojimai, nes toks reikalavimas griautų demokratines laisves. Žinoma, mirusiajam apsiginti sunku. 

Prokuroro nuoroda atsisakyti ikiteisminio tyrimo yra tai, kad 2002 metais, kai buvo atspausdintas M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“, BK 1702 ir 313 straipsniai negaliojo. Su tuo sutinkame. Palyginus 2002 m. knygos „Žali“ tekstą su antruoju „Žali“ 2018 metais atspausdintuoju tekstu, kai minėti BK straipsniai jau galioja, radome tik kai kuriuos pakeitimus, bet esminiai visi knygos pasipriešinimo okupacijai neigimo, užgaulumo ir įžeidimo linijos teiginiai išliko. 

Darome išvadą, kad autorius suprato ankstesnę kritiką, kad tai jau ne tik nemoralu, bet ir nusikalstama, nes tai, kaip įstatymas numato, padaryta užgauliai ir įžeidžiančiai. Bet antrasis 2018 metų knygos „Žali“ leidimas patikina, kad autorius iš esmės sau daug leidžia virš visos Lietuvos išgyvenimo interesų ir lieka prie 2002 metų Lietuvos laisvės kovos niekinimo pagrindo esminės užgaulios ir įžeidžiančios nuostatos.

Kokia baisia niekinančia užmačia užsimojęs autorius po 48 metų nuo partizano J. Žemaičio žūties yra paleidęs tautai laisvės kovos istorijos paniekinimo ženklą ir 2018 metais tai sąmoningai, truputį krūptelėjęs, tęsia. Mes manome, kad likęs nepakeistas tekstas antroje knygos 2018 metų laidoje, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio dienomis atitinka tarptautinės teisės totalitarinių režimų pasmerkimo principams ir normoms bei minėtų Lietuvos Respublikos BK straipsnių dispozicijas ir kartu kelia Lietuvos Konstitucijos nuošalę. Teksto išbraukimai ir ypač ketvirto knygos viršelio teksto atsisakymas parodo, kad autorius ir pats suprato savo įsirašymą į Lietuvos pasipriešinimo istorijos neigimą, tarptautinio nusikaltimo neigimą, žuvusiojo Lietuvos laisvės kovotojo niekinimą, užgaulumą ir įžeidimą. Antrasis knygos „Žali“ leidimas patvirtina, kad autoriaus niekas neužmiršta ir lieka tas pats valstybės egzistencinio kelio karikatūrinis ir sarkastinis piešinys. O juodas valstybės raidą ir siekius niekinantis ir klaidinantis darbas atliktas ir tęsiamas toliau, todėl vien moralinio pasmerkimo nepakanka, reikia įvertinti teisiškai kaip Lietuvos valstybės egzistencinio išlikimo griovimą, kaip valstybės konstitucinių pamatų draskymą, Įstatyminė savigyna šiandien sudėtingoje globalioje situacijoje tampa svarbia, nes tą pačią savo istorijos niekinimo idėją ir nepriklausomybės gynimo menkinimą mums bruka ir iš užsienio.

Jono Žemaičio – Vytauto paminklas. Skulptorius – Gintautas Lukošaitis. Slaptai.lt nuotr.

2. Ginkluotas Lietuvos partizanų pasipriešinimas okupacijai kaip absoliučiai teisėta idealistinė, istorinė ir teisinė tautos dvasios išraiška

1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos“. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodoma: „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas.“

1949 m. vasario 16 d. LLKS Deklaracijos 1 punkte nurodoma: „LLKS Taryba /…/ okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.“ Šią deklaraciją pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis ir septyni Tarybos nariai.

2018 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą „Dėl 2019 metų paskelbimo Jono Žemaičio metais“. Nutarimo priėmimą Lietuvos Respublikos Seimas pagrindžia konceptualia nuoroda: „/…/ suvokdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kaip konstitucinės reikšmės dokumento, užtikrinančio Lietuvos valstybės tęstinumą, bei Jono Žemaičio-Vytauto, kaip tuomečio Lietuvos valstybės vadovo, vaidmens svarbą.“ Priimto nutarimo 1 straipsnyje nurodyta; „Paskelbti 2019 metus Jono Žemaičio-Vytauto metais.“

2018-12-18 Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Jono Žemaičio-Vytauto metų minėjimo 2019 metais.“ Tai smulkus ir didelis minėjimo 40 punktų planas visoje Lietuvoje. Plane numatyta: paminėjimai, Lietuvos ir tarptautinės konferencijos, supažindinimai su Jono Žemaičio veikla užsienio ambasadose ir tarptautinėse organizacijose, knygų leidimai (ir išverčiant į anglų kalbą), asmens atminimo ženklų parengimas, edukacija mokyklose, bibliotekose, muziejuose, audiovizualiniai projektai, supažindinimai ne tik Lietuvos, bet ir užsienio visuomenės, parengti filmą „Ketvirtasis prezidentas“, parodos, viktorinos, konkursai, memorialo įkūrimas, dokumentiniai filmai ir t. t.

Programos plane taip pat numatyta surengti tarptautinę mokslinę konferenciją, skirtą LLKS prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui-Vytautui „Antikomunistinis ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje, Rytų bei Centrinėje Europoje 1944-1953“, organizuoti pagerbimo ceremoniją aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos J. Žemaičio-Vytauto žūties metinėms paminėti.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

2018 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“. Ji buvo konceptualiai papildyta. 

– Įstatymo preambulėje nurodyta „/…/ kad visų ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo struktūrų tikslas buvo Lietuvos išlaisvinimas /…/“ 

– „/../ įvertindamas 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui.“

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-26 išvada V. Titovo byloje kaip analogas mūsų skunde konceptualiai vertinti Lietuvos pasipriešinimą okupacijai Lietuvos ir tarptautinės teisės normų pagrindu 

Klaipėdos miesto tarybos narys V. Titovas viešai pasisakė ir platino dėl partizano A. Ramanausko veikos kaip nelegitimios ir nusikalstamos pripažinimą. Kilo moralinio, istorinio, politinio ir teisinio tokio elgesio vertinimo problema. Klaipėdos miesto tarybos nario V. Titovo atžvilgiu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018-11-26 paskelbė savo išvadą. 

Teismo išvadoje nurodoma: „Toks V.T. elgesys laikytinas nesuderinamu su Konstitucijos saugomu valstybės rūpinimosi Lietuvos istorijos vertybių apsauga principu bei pažeidžiantis viešuosius interesus.“ (6 punktas).

„Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvė reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens teisės ir laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jie turi atitikti inter alia teisingumo sampratą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2000 m. birželio 13 d. nutarimai).“ (48 punktas).

„EŽTT bylose ne kartą yra pasisakęs dėl Konvencijos 10 straipsnio taikymo istorinių diskusijų kontekste, pabrėždamas, jog istorinės tiesos siekimas yra neatskiriama saviraiškos laisvės dalis /…/“ (61 punktas).

„/…/ Lietuvos Respublikos Seimas 1990 m. gegužės 2 d. priėmė įstatymą „Dėl asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ /…/ pasipriešinimo dalyvių kovą vertina kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimą /…/“ (71 punktas).

„/…/ V. T. įrašas sulaukė daugybės reakcijų ir komentarų, supriešino žmones ir sukėlė didelį pasipiktinimą bei užgavo daugelio žmonių jausmus.“ (76 punktas).

„/…/ šiuo atveju, kai politiko pareiškimais akivaizdžiai neigiama teisinė tikrovė, jos demonstratyviai nepaisoma, skleidžiama teisinei tikrovei priešinga, šmeižikiška informacija ir/ar dezinformacija apie Lietuvai nusipelniusį asmenį ir istorinius Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės kovų procesus, sąmoningai priešinami Lietuvos žmonės, buvo svarbios ir pakankamos priežastys atsakomybei /…/“. (78 punktas).

„Taigi, šiuo atveju pripažino, kad atsakovo pateikti pareiškimai suponuoja būtinumą demokratinėje visuomenėje apriboti jo saviraiškos laisvę. Anksčiau nurodytos reikšmingos  ir pakankamos priežastys bei būtinybė užtikrinti pagarbą A. R.-V. atminimui dėl jo nuopelnų, prisidedant prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo, apsaugoti pamatines Lietuvos visuomenės demokratines vertybes ir visos lietuvių tautos istoriją pagrindžia „neatidėliotino visuomenės poreikio“ buvimą.“ (78 punktas).

Adolfas Ramanauskas – Vanagas

„/…/ viešai pareikšdamas apie Lietuvos partizanų vadą A. R.-V. ir jo atminimą menkinančią informaciją ir paskleisdamas žinomai neteisingą informaciją apie šį asmenį, sulaužė savivaldybės tarybos nario priesaiką /…/“ (80 punktas).

Šie pamatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiginiai saugo asmenų, nusipelniusių Lietuvos valstybės gynimui ir išlikimui garbę bei nuopelnus ir atvirai smerkia Lietuvos okupacijos adeptus. 

V. Titovas pripažįstamas neteisus ir atsakingas vien už mirusio žmogaus okupacinį vertinimą ir niekinimą, neatlikus jam pačiam jokių konkrečių represinių veiksmų. 

2018 m. gruodžio mėnesį Klaipėdos prokuratūra V. Titovui už partizano A. Ramanausko veiklos niekinimą pateikė kaltinimus pagal Lietuvos Respublikos BK 170 str. 2 dalį, 1702 straipsnio 1 dalį ir 313 str. 2 d.

4. Knygos „Žali“ idėjos nukreipia negerbti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 

Paniekinant ir nuvertinant istorinį partizaninį pasipriešinimą kaip kažkokį balaganą, tyčiojantis iš jo, neigiant, menkinant užgauliai ir įžeidžiant ar kvies jauną, mažai istorijos žinantį skaitytoją rimtai pažvelgti ir su pagarba suvokti žemiau nurodytas mums skirtas pripažinti konstitucines nuostatas. 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje nurodyta, kad „Lietuvių tauta /…/ – šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę /…/“ Ką darė mūsų partizanai?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis nurodo: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“ Ką darė mūsų partizanai?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnis tvirtina: „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.“ Ką darė mūsų partizanai?

5. Knygos „Žali“ citatos

Šiame tekste pajuodintos citatos 2018 metų knygos leidime autoriaus išbrauktos. Jos labai prasmingos įvertinant autoriaus sisteminę nepriklausomos valstybės gynimo niekinimo ir užgauliojimo bei griovimo pradinę užmačią.

Citatos, nepajuodintu šriftu, yra buvusios pirmoje knygoje (2002 m.) ir likusios antrajame 2018 metų knygos leidime, o numeracija čia pagal 2018 metų knygos leidimą. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

„Iš pradžių geografija buvo plati. Tokį pat karą kariavo didelis kiekis žmonių nuo Ukrainos pietuose iki Estijos šiaurėje. Galiausiai jie liko vieni“ (5 psl.). 

Tai patvirtina, kad partizaninis judėjimas nebuvo Lietuvos išradimas, o pasipriešinimo ilgalaikiškumas buvo pasiryžimo ir tautos pasiaukojimo ženklas. Tai garbė, o ne menkumas, kuris skamba tame pat puslapyje.

„Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų, tarp dviejų pasaulinių karų, buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus jiems nedavė jų valstybės“ (5 psl.).

Suverenios Lietuvos valstybės patriotų atsisakymas pripažinti sovietinę okupaciją ir vertinimas kaip niekinga „įkyri idėja“ kalbant apie nepriklausomybę reiškia ne kaip istorinę idealistinę laisvės idėją, o okupacijos troškulį. Lietuvos valstybės mums niekas niekada nedavė, ją atgavome savojo kraujo auka. Ir taip būna visame pasaulyje. Autorius tokiu būdu atsisako savo valstybės ir, suprantama, pakeičiant ją į totalitarinę okupaciją, nes kito sprendimo dėl kvailos „įkyrios idėjos“ apskritai beprasmiška.

„Kalbant siaurai, jie buvo lietuviai – tauta į šiaurę nuo lenkų, ir į pietus nuo Rygos. Ir jie viską darė atbulai. Pasiduodavo kai reikėjo kariauti. O ateidavo laikas taikytis, tai jie griebdavosi ginklų“ (5 psl.). 

Ar autorius ne lietuvis, jei sako „jie“, o ne „mes ? Tautos sąmonės ir kilnių laisvės siekių įvertinimas pateikiamas kaip kokios galvijų bandos klajojimas, niekas nežinojo ko nori, ką ir kaip reikia daryti. Ir viskas nukrypsta į sovietinės okupacijos suprantamą ir priimtiną statusą, nes patys nežinojo ką daryti ir kaip gyventi? 

„Vertikalusis karas“ – retai vartojama sąvoka. Daug dažniau toks karas vadinamas partizaniniu. Bet ši sąvoka per plati“ (6 psl.). 

„Vertikalus karas“ pačio autoriaus naujadaras, niekinantis realią kovą, drąsą ir pasiaukojimą. Partizaninio karo lyg ir nebūta, per menka, per maža, per reikšminga, kažkoks neaiškus pakvailiojimas.

„Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus“ (6 psl.). 

„Atgyvenęs karas“ reiškia tautos nesusigaudymą ir kvailumą laisvės ir nepriklausomybės požiūriu, absoliučiai nereikalingas, beprasmis, o naujausi neapibrėžti kažkokie apspjauti išradimai neturi nieko bendro su visame pasaulyje žinomu partizaniniu pasipriešinimu. Autoriui toli iki idealistinio lietuviško išdidumo ir savigarbos. Tai jau baudžiauninko mentaliteto teigimas.

„Visų pražygiavusių armijų kadaise pamesti lengvieji ginklai buvo kruopščiai surankioti ir jais dar gerą dešimtmetį buvo įkyriai kariaujama. Visam šitam karui vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje. Neturėjęs nė vieno pabūklo. Apie jį ir šita knyga“ (6 psl.).

Atvirai pasakoma, kad kalbama konkrečiai apie partizaną Joną Žemaitį, kadangi jis išties baigė karinius  mokslus Prancūzijoje. Kad partizanai neturėjo pabūklų ir geros ginkluotės reiškia pasityčiojantį cinizmą iš laisvės idėjos pasiryžimo pasiaukojamai priešintis itin sunkiomis aplinkybėmis. Teiginys „įkyriai kariaujama“ reiškia šiurkštų pasipriešinimo okupacijai niekinimą cinišku, niekinančiu, užgauliu ir žeminančiu būdu. Čia jau visiškai arti okupantų vartoto termino nusikaltėliai „buržuaziniai nacionalistai“ arba „banditai“.

„Tokį karą galėtum vadinti pilietiniu. Nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį“ (6 psl.).

Autorius labai atvirauja. Pripažįstama, kad Lietuva buvo teisėta SSRS dalis, o nepriklausomybė yra soliteris, kurį SSRS, kaip šeimininkė, ne tik galėjo, bet ir privalėjo kaip bjaurastį sunaikinti. Okupacija legitimi, Stalinas teisus Lietuvos šeimininkas. Nejaugi autorius tai suprato tik 2018 metais?

„Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai“ (7 psl.).

Ciniškas teiginys šventą idealistinę nepriklausomybės idėją paversti kova už kažkokią neapibrėžtą beprasmybę – „spalvą“, o gal ir trispalvę, taip pasipriešinimo didvyriai mažiausiai buvo nieko nesuvokiantys silpnapročiai degradentai, akli, nežinantys ko nori. Jeigu nepripažinti didvyrių partizanų aktyvioje pasipriešinimo veikoje, tai gautųsi, kad, skyrium imant, 1940-1990 metais Lietuva jokių didvyrių neturėjo.

„Lietuvių nuolat kariaudavo apie dvidešimt tūkstančių. Kartais tiek, kartais mažiau. Bet jie nėkart nebuvo susirinkę į krūvą, nėkart nesusitiko, gyveno po krosnimis, po bažnyčių altoriais, buvo bunkerių net kapinėse“ (8 psl.).

Autorius žino žuvusiųjų partizanų skaičių, fantastinis priekaištas nežinia kaip ir nežinia dėl ko visiems reikėjo susirinkti į vieną būrį prie Rusijos karinių garnizonų ar kur nors kitur reiškia autoriaus siekį bet kaip suniekinti pasipriešinimo kovą prieš okupaciją įmanomai daugiau laužti priekaištų iš piršto.

„Tai buvo įdomus amžius, tiek apie jį pasakytina. Ir ši knyga visai ne apie karą ar lietuvius. Ji apie aukso amžių akimis vieno žmogaus, kuriam teko dažniau į jį žvelgti pro savo ginklo taikiklį.

Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“ (8 psl.).

Autorius nutuokia, kad daro nusikalstamą teisei, tautai ir istorijai darbą ir nuoroda dėl prasimanymo bando save apsidrausti nuo moralinės, politinės ir teisinės atsakomybės, kadangi visas bendras juodas darbas per tekstą yra sąmoningai sumanytas ir atliktas. Labai nesąžininga teigti, kad tai baisus prasimanymas. Tai yra baisus apsidraudimas. Negalima manyti, kad partizanai, jų artimieji, giminės, Lietuvos patriotai to nematys, neatsimins, nesupras, patikės ir nežinos, kad galingas partizaninis karas buvo Prancūzijoje, Jugoslavijoje ir kitur. Minimos konkrečios ir labai gerai žinomos partizanų ir budelių čekistų pavardės nepalieka abejonės apie autoriaus atliktą pasipriešinimo okupacijai judėjimo, o tuo pačiu ir nepriklausomos Lietuvos valstybės niekinimo sumanymą. Eilinis skaitytojas nėra kvailesnis už autorių kad apsimestų nieko nežinąs.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas, nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudojamas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti“ (8 psl.).

Išeitų, kad okupantui rusui būti žmogumi „savo mieste“ trukdo Lietuvos „išsigimėliai“. Tai reta labai drąsaus ir negirdėto vertinimo definicija absoliučiai teisinanti Lietuvos reokupaciją visai užmirštant Molotovo-Ribentropo 1939 metų paktą ir po to sekusias sistemines komunizmo doktrinines ilgametes žudymo, teroro, tremties ir visapusiško politinio, tautinio, religinio ir moralinio persekiojimo veikas.

„Aš to ruso vietoje, bet jeigu tik būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris“ (8 psl.).

Visa KGB persekiojimo ir naikinimo praktinės represinės doktrinos salvė, įskaitant suėmimus, kalinimus, trėmimus ir žudymus. Ir tai atliko kiekviename valsčiuje buvę Rusijos gerai ginkluoti kariniai garnizonai. Niekingas lietuvis sekino ruso kantrybę, kuriam, galima numanyti, buvo dangaus skirta šviesi misija Lietuvoje, bet „išsigimėliai“ lietuviai stojo skersai rusų tiesiamo laimės kelio. Reikia priminti, kad viso teroro priešakyje buvo KGB, o čia komentaro ir nereikia.

..Ir staiga šis nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa, pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui“ (8-9 psl.).

Niekingi lietuviai teikia rusui „kankinantį nuovargį“ vargina rusą, tik viena paguoda, kad ir lietuvių „išsigimėliai“ pavargę, todėl komunizmo rūmų statybą buvo galima ištikimai tęsti net Sibiro lageryje, Vladimiro kalėjime ir tremtyje.

„Karas, Lietuva, penkiasdešimtieji. Ką daugiau bepridursi“ (9 psl.).

Visa privaloma meilė kasdieninei okupacijai, deportacijoms ir lageriams lieka kaip būtina teisingo, ne klaidingo okupacinio išganymo sąlyga. Ir išties tokios knygos pakartotinis Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmečio proga išleidimas 2018 metais mums primena, kad mes turime eiti M. Ivaškevičiaus išminties aprašytu šviesiu keliu idant išsigelbėtume nuo tautos „išsigimėlių“.

Ir tai patvirtina, kad jubiliejaus proga Lietuvoje nebuvo išleistas V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, Maironio ar A. Smetonos koks nors leidinys, nes tai būtų, M. Ivaškevičius terminologija, „baisus prasimanymas“ dėl kažkokios „įkyrios idėjos“ kurti savo valstybę. Kalbant apie šią idėją dar yra 1940 metų Lietuvos Liaudies Seimo sovietinis sprendimas (beje, niekas jo nepanaikino), keturi komunarai, „Kalvio Ignoto teisybė“, Marytė Melnikaitė, Petro Cvirkos paminklas sostinėje, šunų pasivaikščiojimo alėja šventoje Lukiškių aikštėje ir viso to užtenka būti Žmogumi. Ir labai šiame fone autoriui tinka valstybinė premija kaip didelis nuopelnas valstybei vakar, šiandien ir rytojui.

„Tai buvo paplitęs būdas: jei po ranka yra moteris, bandyk prie visų ją iškrušti. Priešas tavęs nelies“ (74 psl.).

Vulgarumas pateikiamas kaip pasipriešinimo okupacijai idėja!

„/…/ Pieninė kaip tik krapštėsi ties mano pilvo apačia. Bandė brautis žemiau, kad parengtų mus susitikimui su priešu“ (81 psl.).

Vulgarumas pateikiamas kaip pasipriešinimo okupacijai idėja! Iš turinio aplinkybių Pieninė buvo partizanų ryšininkė N. Nausėdaitė – Rasa.

„Aš – Juozas Kasperavičius, snarglius nuogu pimpalu, nerūpestingai šokinėjantis į balą nuo rasto, sutinku užaugti tam, kad įstočiau į karo akademiją ir tapčiau lakūnu bandytoju“ (100 psl.).

Vulgarumas pateikiamas kaip pasipriešinimo okupacijai idėja! Beje, J.Kasperavičius buvo aviacijos leitenantas, tai konkretus adresatas.

„Aš, aukščiau nurodyta vardas ir pavardė, snarglius niekuo nepridengtu užpakaliu ir priekiu, reikalauju galimybės paslaptingai sugrįžti iš Rytų“ (100 psl.).

Partizanui J. Kasperavičiui priskiriami vulgarūs žodžiai.

„Aš – snarglius, sutikęs su anksčiau išvardintom sąlygom, reikalauju, kad tie, kas suras šį butelį, ateitų ir atsistotų po langu to, kas ją išdavė“ (100 psl.).

Partizanui J. Kasperavičiui priskiriami žodžiai.

„Nejaugi visa tai man – snargliui nuogu priekiu ir užpakaliu?“ (101 psl.).

Partizanui J. Kasperavičiui priskiriami žodžiai.

„Ir net jei būčiau atvežęs Žemaitį, tikriausią banditų vadą, padėjęs po kojų, dešimt minučių manęs ji dar nematytų. Paskui pradėtų matyti“ ( 108-109 psl.).

Stribiška terminologija.

„Jei žmogus iš mūsų laiko paklaustų, kur mes dabar važiuojame, tai mes važiuojame maudytis upėje. Jei klausiantis ateitų iš ateities ir sakytų: „Jūs tie vadinami partizanai?“  – „Tarkim“, – sakytume jam. /…/ „Mes važiuojam sušaudyti Žemaičio. Bet prieš tai išsimaudysim upėje“ (113 psl.).

Grynai stribinis mentalitetas. Ką reiškia „vadinami partizanai“? Tokių juk nebuvo!

„Mes važiuojame. Dvidešimties tūkstančių vadas yra lavonas“ (115 psl.).

Niekingas džiūgavimas iš tokio skaičiaus aukų, džiūgaujama, kad vadas yra lavonas. Užgaulus ir žuvusįjį įžeidžiantis teiginys.

„Jei šeši iš septynių užsimanė prie jūros, tai mažiausiai dar aštuoniolika tūkstančių pavargo kariaudami. Lieka du tūkstančiai, galbūt du su puse, kurie sako: tik per mūsų lavonus“ (115 psl.).

Tyčiojamasi iš žuvusių partizanų skaičiaus, iš pasipriešinimo idėjos. Užgauliai ir įžeidžiančiai laisvės kovą apibūdina kaip peiktiną, neva esminį tikslą – „lavonų siekį.“

„Pirmas lašas, kurį pagavęs prarijau, norėjo pamatyti jos baltas kelnaites. Užverčiau galvą ir aiškiai jas pamačiau. Antras lašas paklausė, ar po kelnaitėmis yra prasikalusios garbanos, pasakiau, kad laikas jau būti. Jis norėjo į jas pažiūrėti. Man pasirodė, kad štai viena pradūrė kelnaičių audinį ir žiūri kreivai į mus. Trečias paprašė, kad ji kiek sujudintų kojas, jis nori pažvelgti giliau. Ji sujudino kojas, kelnaitės trumpam prasiskleidė, mes gavom progą pažvelgti į vidų“ (118-119 psl.).

Autoriaus vulgarumas pasipriešinimo okupacijai aplinkybėmis parodo jo vertybinį mentalitetą, niekinimą užgauliai ir įžeidžiančiai klijuojant partizaniniam judėjimui.

„Dėl Žemaičio dar abejojau: apsėstas, ar tik kontūzytas, dėl jo motinos – ne“ (167 psl.)

Netgi motina nepaliekama ramybėje.

„Nuobodus tu, Žemaiti. Neapgynei savo tiesų, vadinasi, jų nebuvo“ (194 psl.).

Visiškai dera su bendra brukama nuostata, kad partizanai lietuviai vertybių neturėjo.

„Bartkus buvo viso labo metro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys, kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė, ir ničnieko neatsitiko“ (206 psl.).

Ciniškas pasityčiojimas ir pažeminimas iš laisvės kovos idėjos. Užgaulus ir įžeidžiantis sakymas apie žuvusį partizaną.

„Pieninė jau kelintą kartą brenda į mišką šlapintis. Miškas pasirodo esąs per tankus ir išsilaisvinusi iš savo apatinių ji tupia mums  visiems matant. Bet mes net nepasivarginam atitraukti žvilgsnių nuo srovės, kuri staiga iš jos plūsteli. Čia juk nieko nedoro – žiūrėti į žliumbiančią moterį“ (216 psl.).

Autoriaus sistemiškai pamėgtas asmenį vulgariai niekinantis amplua.

„Ir važiuoti beveik nebeliko, – sutinka Kasperavičius, todėl mes pajudame vos tik Pieninė lapu išsivalo apsižliumbusį tarpkojį ir sėdasi man iš kairės. /…/ Jei prieš kelias minutes kas nors čia būtų stovėjęs, jis, nors ir neaiškiai, būtų girdėjęs Pieninės graudų „siusiojimą“ (216 psl.).

Autoriaus pamėgtas vulgarus papuošalas.

„– Jis ne tik ten yra. – sakau, turiu galvoje Žemaitį, ir stebiu pliušinius žaislus, o rodau žvilgsniu į trobą.

– Jis ten yra su savo baime, o tai daug stipresnis buvimas. Nes jis ne šiaip apsidairo pro langą ir eina į šikinyką. Apsidairo pro langą, nes bijo. Užsidaryti išvietėje bijo, o išeiti iš jos – dar daugiau. Kiekvienu veiksmu jis save išduoda, bet iš veiksmų sudėliotas gyvenimas. Neišduoti ko nors neįmanoma. Todėl jis juda, šika, ar valgo daug stipriau nei aš ar tu.“

„Laikas baigėsi. 

– Čia jūs kalbate apie Žemaitį? – pakartoja savo klausimą Pieninė.

– Čia jau kalbu apie jį“ (221-222 psl.).

Autoriaus pamėgtas vulgarus amplua kaip žmogiškųjų jo politinių vertybių tvirtybe. Užgaulumas ir įžeidimas.

„Aplink mane plaukioja šūdai. Tėvas gramdo juos nuo manęs ir kažką be perstojo sako. Bet aš iš to atsimenu tik vieną sakinį, kad, kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą. Ir tai buvo vienintelis kartas, kai tariant „Jonas Žemaitis“ nežinojau, kas tai yra“ (237 psl.).

Autoriaus nuolat pasismaginta vulgariškumu kaip „kietu“ asmeniu. Partizanų laisvės egzistencijos  menkinimas, užgaulumas ir įžeidimas.

„– Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad nusmauktumėt man kelnaites ir kaip reikiant…“ (240 psl.).

Vulgarumu paniekinama laisvės kovos idėja ir demonstruojamas mentalitetas.

„Mums reikėjo ateiti kitą pavasarį, nes šią vasarą Jonas Žemaitis, subingalvis, guli prie manęs ir piktdžiugiškai šypsosi.“ (243 psl.).

Net stribai tokios žeminančios terminologijos nevartojo, sakydavo tiesiog „banditas“. Laisvės kovotoją pavadinti subingalviu reiškia būti okupanto pusėje!

„– Vade, gal driokstelkimk ir k čiortovoj, – pasigirsta nuo išvietės, – ir mudu su Žemaičiu gaunam atilsio, nes dabar kulkosvaidžio šūviai ima trupinti šikinyko lentas“ (243 psl.).

Tualeto įvaizdžiu didinamas laisvės kovos pažeminimas ir įžeidimas.

„Pats pažiūrėk, – jis man parodo troboje tą langą, pro kurį iškišusi kulkosvaidį senoji Žemaitienė ne tik nebebando slėptis, bet dar sėdi ant to kulkosvaidžio, prispaudusi savo svoriu ir vibruoja kartu su juo“ (244 psl.).

Kad būtų įtikinamiau, eilinis teisingas stribiškas įvertinimas ne tik J. Žemaičio, bet ir jo gimdytojos, nes obuolys nuo obels toli nenusirita ir tai patvirtina okupantų teisumą.

„Vėl nespėju paskui koloną vyrų, kurių priekyje bėga Kasperavičius ir veda už kaklo Žemaitį, tarytum jis būtų šuo“ (244 psl.). 

Netgi stribai partizanų šunimis nevadindavo kaip kad sugalvojo autorius.

„– Išdavikas, melagis. Jis davė ženklą jiems baigti. Jis tada išsigando. Apgavo dvidešimt tūkstančių. /…/ Pasitrauk. Prigirdysiu jį su krėslu. Įsmeigsiu į dugną cigarą. Išdidumas? Subinė. Jis apgavo tada mus visus. /…/ – Sustoti gali kada nori, – ištarė subinė, išdavikas, apgavęs dvidešimt tūkstančių. – Svarbu, kad tai tu sustotum (317 psl.).

Klasikinis vulgarumas ir Lietuvos valstybės idėjos suniekinimas. Metamas kaltinimas, kad buvo apgauti visi dvidešimt tūkstančių pasipriešinimo okupacijoje žuvusiųjų kovotojų. Reiškia visa kova buvo niekingas absurdas.

„Aš maniau, kad pašto jiems nenešioja./…/ O jau ketvirtas su štai tokia kaip Juozo Kasperavičiaus kepure, nuneštų jį Jonui Žemaičiui. Štai tų kraštinių ir negalėjau įsivaizduoti. Kas rašys tokiam išgamai laišką. Ir kas paskui neš per tuos brūzgynus, ten juk visi takai seniausiai užžėlę, taip rūpestingai Lietuvos gamta jį paslėpė jo paties baimėse“ (320 psl.).

Deganti neapykanta partizanų vadui. Jis buvo bailys ir išgama! Užgaulumas ir įžeidimas.

„/…/ kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus Sinicynas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį  pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio už šio variklio gaudesį“ (345 psl.).

Autorius gerai informuotas apie šių garsių budelių nuopelnus. Pavyzdžiui, Dušanskis vadovavo partizanų A. Ramanausko ir A. Kraujelio likvidavimo operacijoms, o Sinicynas – aktyviai veikė likviduojant brolius Antaną ir Joną Aštrauskus Šakių rajone. Ir tai, autoriaus nuomone, visai šaunūs vyrai, o ne kokie budeliai. Štai kur Lietuvos didvyriai, ne budeliai! Ką reiškia budelių pašlovinimas?

„Vietoj visų artilerijos mokslų galėjot išmokti bent du žodžius, kaip atrodo jūsų šalis“ (359 psl.).

Taigi, galima suvokti, kad Lietuvoje buvo baisu gyventi lyginant su išvystyto socializmo laimėjimais SSRS, kuria turėtume kaip gerovės pavyzdį.

„Ar buvo Seras ir rašė karvėmis, ar Pieninės neprisimeni? Ar verkė antru galu? /…/ Ar šaudė Žemaičio motina, apsižergusi jūsų kulkosvaidį, maldavo viso pasaulio? Ar taikė pasauliui į širdį, bet pasaulis neturi širdies. Ką jaučia žmogus, kai išduoda? Ką tu tuomet jautei?“ (366 psl.).

Įdomu kuo tiki ir ką išduoda M. Ivaškevičius? Prievartos mylėti Lietuvą nėra.

6. Istorijos pamokos

Kai vokiečiai 1940 metais okupavo Norvegiją, jų tautietis, Nobelio premijos laureatas rašytojas Knutas Hamsunas pradėjo kolaboruoti su vokiečiais. Norvegai reiškė protestą, nors jis pats žmonių nežudė, tik reiškė okupacijai pritariančią nuomonę, jam tautiečiai paštu gražino jo parašytas knygas. Siuntų buvo tiek daug, kad į paštą jas atveždavo sunkvežimiais. 1948 metais Norvegijos teismas jį pripažino tėvynės išdaviku ir paliegusį išvežė į ligoninę, kur jis 1952 m. visų apleistas mirė. Taigi, talentams visko būna, tik tai talentas nėra išdavystės veikos alibi.

Nelsonas Mandela buvo pasipriešinimo kolonializmui Pietų Afrikoje lyderis. Čia antikolonijinio karo dalyviai vykdė teroristinius aktus, diversijas. Ten žinoma bausmė – „apykaklės nėrinys“. Į automobilinę padangą pripilama benzino, aukai užmaunama ant kaklo ir apipylus benzino padegama. Aukos rankos surištos. Balionas sprogsta ir apipila visą kūną. N. Mandela buvo išrinktas pirmuoju Pietų Afrikos Respublikos prezidentu, apdovanotas Nobelio taikos premija. Pradžioje JAV pas save jį neįsileisdavo kaip teroristo, po to draudimo neliko. Karas yra karas.

Hirosimoje 1945 metais nuo atominio ginklo žuvo per 160 tūkstančių žmonių, o Drezdeno bombardavime – 25 tūkstančiai. Žuvo žmonės be jokios atrankos. Po karo kariškiams nekelta atsakomybės klausimo. Karas yra karas, o partizaninis karas nebuvo lengvesnis. Negalima reikalauti, kad partizanai nevykdė ikiteisminio tyrimo, nebuvo apeliacijos ir kasacijos, advokato institucijos. Karas yra karas. Teisi būna viena pusė. 

Kartais partizanams Lietuvoje priekaištaujama dėl buvusių nesisteminių ekscesų. Visų pirma, atskirus nužudymus Lietuvoje atlikdavo ir pati KGB partizanams supeikti, o partizaniniame kare atlikti įprastines teisines procedūras jokiu būdu neįmanoma. Patriotus okupantai teisdavo vienu teismu, be jokios apeliacijos ar kasacijos. Karas yra karas. Teisi būna viena pusė.

Manome, kad M. Ivaškevičiaus knygoje „Žali“ pateikiami visuomenei tekstai yra atvirai įžeidūs, atvirai užgaulūs, niekinantys partizanų pasipriešinimo okupacijai veiką, dezorientuojantys jaunąją kartą, žeminantys partizanų artimuosius, ciniški ir neigiantys okupaciją ir pasipriešinimo jai kovos tikrovę ir tampa aktualūs dabartiniame propagandiniame priešvalstybiniame globaliame lauke kaip hibridinio karo subtili ir toli iš gelmės siekianti forma.

It tai visai nesvarbu, kad tai yra literatūrinė romano forma. Gali būti straipsnis, eilėraštis, piešinys, daina, anekdotas. Knygos turinys, fabula, akcentai, metaforos, vulgarumai, veikėjų istoriniai vardai ir pavardės, istorijos faktai, statistika, aliuzijos ir užuominos sukomponuoja užgaulų ir įžeidų, cinišką būdą ir romano idėja, prasmė, vertybių skalė yra akivaizdi partizanų laisvės kovos prasmės neigimo, Lietuvos okupacijos teisinimo, primityvumo, antimoralinio lygmens teigimas. Visas romanas primena politinį pamfletą nukreiptą prieš Lietuvos valstybingumą ir kapitalinis pasityčiojimo iš idealaus pasipriešinimo okupacijai aukas. 

Pirmos knygos 2002 metais išleistos knygos viršelyje pavaizduota iš skardinės dėžutės beprasmiškai išversti žali dažai. Tai galima suprasti kaip niekingą, pažemintą, užgaulų partizaninio pasipriešinimo judėjimo vertinimą, pasipriešinimo krachą. 2002 metų laidos „Žali“ knygos viršelio paskutiniame puslapyje dėl knygos poreikio autorius labai atvirai konceptualiai klausia: „Kam man to reikėjo? Tikrai ne tam, kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą. Man patiko šis karas.“ Baisūs žodžiai. Jam patiko lietuvių tautos naikinimas.

2018 metų laidoje šios citatos neliko, bet niekingos dvasios ertmė, pradinė užmačia liko kaip ir toliau antipatriotinė, stribinė nusikalstama idėja, kurią savo paskvilyje rutulioja autorius. Jaunimas gal ir nežino, kad partizanus vadindavo ir „žaliukais“, t. y. miško gyventojais, tai aiškus, teigiamas vertinimas.

7. Kitos nuomonės

T. Gudaitytė M. Ivaškevičiaus kritiką vadina „nacionalistiniais kliedesiais“ („Literatūra ir menas“, 2019, nr. 3, p.14).

Žurnalistas V. Bartusevičius šią problemą apibūdina kaip „tautinių radikalų“ reikalą. („Lietuvos rytas“, 2019-01-22, p. 2).

Profesorius T. Venclova aptariamą problemą racionaliai praplečia sau: „Laikas taip pat pasakyti, kad rimti kultūrininkai nusipelno savo kraštui ne mažiau negu partizanai ar rezistentai /…/“. Prieš tokį romaną pasisako tik „siauriakakčiai fanatikai.“ (lzinios.lt, 2019-01-29). Nelabai aišku kaip sulyginti nenuspėjamų epochų iššūkius, riziką, pasiaukojimą, žūtį, kraujo kainą, idealizmą, egzistencinį tautos išlikimą su ramiu plunksnos skrebinimu ir savęs nepaprastu susireikšminimu šiltame bute.

Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis

Kaip paaiškinti mūsų šiandieninius Rusijos propagandinės televizijos kanalų uždarymus šiuo atveju su pavojinga valstybės idėjos stribine savikastracija per istorijos perrašymą „Žali“ knygoje praėjus 48 metams po partizano J. Žemaičio žūties ir pakartotame knygos leidime (2018 m.) po 64 metų nuo partizano sušaudymo. Nejaugi laisvės kovotojas, sušaudytas Maskvoje, savo žūtimi nusipelnė tokio vertinimo? Parodykite nors vieną šalį pasaulyje, kur būtų taip kalbama apie savo laisvės kovos drąsų dalyvį! Ir tokia laisvės kovos neigimo nuostata dėstoma paskelbus 2019 metu Jono Žemaičio metais, o M. Ivaškevičiui skiriant nacionalinę premiją.

Ir klausimas konceptualus: kokia užmačia vertė grožinės literatūros autorių lįsti iš literatūrinio šviečiančio moralinio lauko į grynai konkretinį, procedūrinį politinį, formalizuotą teisiškai aktualų valstybės egzistencinį lauką su jo absoliučiu vertinimu okupanto naudai? Galima nuspėti, kad tai buvo jo vidaus 2002 metų balsas. 

Vieną dalį klausimo dėl knygos prasmės autorius atsakė savo pirmosios knygos ketvirtame viršelyje: „Man patiko šis karas.“ Tai pasakyta svarbiai daug, tai niekur negirdėta. bet ne iki galo vienareikšmiškai paaiškinta. Šiandien tai širdimi suprantamas sovietinio lagerio gyventojams. Bet tas knygos tvankus oras, dvasia kiekvienam jaučiasi pagal praeities išgyvenimo patirtį ir šios dienos kvėpavimą.

Akademikas Z. Zinkevičius savo knygoje „Istorijos iškraipymai“ (2004 m.) vertinamą romaną „Žali“ pastebi: „Tai – čekistų ir skrebų ideologijos palikimas. Autorius rodo bolševikinėje mokykloje įskiepyto Pavliko Morozovo mentalitetą. Juk išjuokiami tauriausi Lietuvos sūnūs, tautos žiedas, savo gyvybės kaina sustabdę Lietuvos kolonizavimą. Beje, laisvės kovotojai vadinami tikraisiais vardais, o čekistai – maskuojami; jų vardai pakeisti. Tai rodo irgi nešvarias autoriaus užmačias“ (47 psl.). 

„Dangstomasi meninio novatoriškumo skraiste. Esą – tai netradicinis partizaninio karo interpretavimas, pagamintas tikriausiai KGB virtuvėj. Mat „nevykėliai“ partizanai metę iššūkį „pavargusiems“ rusams jaustis mūsų šalyje kaip savo namuose! Tokią mintį gali reikšti tik asmuo, išauklėtas komunizmo dvasia nelietuviškoje šeimoje“ (47 psl.).

„Ivaškevičiaus šlapimu sulaistyti garbingi mūsų istorijos puslapiai, prie kurių prisilietęs junti kiaulidės kvapą.“(48 psl.).

8. Klausimai M. Ivaškevičiui dėl atrankos

Knygoje minimas čekistas Afanasijus Dušanskis. Tikras jo vardas yra Nachmanas. Tai garsus čekistas, nepriklausomybės metais baustas kalėjimu. Galima numanyti, kad negadinti santykių su žydų bendruomene, jam suteikiamas kitas vardas? Kitas knygos veikėjas yra čekistas Vasilijus Sinicynas. Tikras jo vardas yra Jakovas. Kad būtų ramu rusų bendruomenei, pavadinamas kitu vardu? Tik lietuviai, niekšeliai, „išsigimėliai“ vadinami tikrais vardais – Jonas Žemaitis, Juozas Kasperavičius. Bartkus vardu nežymimas, jis, Petras Bartkus kaip ir Jonas Žemaitis buvo 1949  metų partizanų deklaracijos signatarai. Visa tai rodo, kad autoriaus mentalitetas ir vertybių mastas yra toli nubėgęs nuo Lietuvos istorijos ir teisės.

Ir klausimas autoriui: ar nevertėjo, jeigu norėta chronologiškai panagrinėti Lietuvos politinės istorijos su meile Lietuvai pradėti nuo sovietinio karo vado Vytauto Putnos, pačių komunistų 1937 metais nužudyto, sovietinio karo vado Jeronimo Uborevičiaus, pačių komunistų nužudyto 1937 metais, dar 1925 metais net su aviacijos pagalba traiškiusį čečėnų gyvenvietes Kaukaze, Maskvoje nužudyto prieš 24 dienas (1940-05-22) iki Lietuvos okupaciją komunisto Z. Angriečio, Rainiuose 1941 metais nukankintų ir nužudytų 73 lietuvių, kur galimai dalyvavo N. Dušanskis, Kaniūkų kaimo 1944 metų represijas kur raudonieji partizanai nužudė 24 suaugusius ir 22 vaikus, apie badmiriavusius ir mirusius vokiečių „vilkų vaikus“ 1945 metais Lietuvoje. Autoriui tai neįėjo į jo prioritetų sąrašą. Niekingi buvo tik savieji, o svetimieji tik saugojo Lietuvą.

Ką šiandien galėtų pasakyti knygos autorius šiems asmenims: Aušrai Marijai Vilkienei – Jono Žemaičio sesers dukrai? Rūtai Katrynai Juškaitei – Jono Žemaičio sesers dukrai?

Neseniai mirusi partizano Juozo Kasperavičiaus duktė Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė paliko M. Ivaškevičiui atvirą laišką: „Ar esi laimingas ir linksmas sukūręs „šedevrą“ – garsią knygą „Žali“. O gal aplanko tave ir tokia liūdna minutė „o kodėl aš taip paniekinamai aprašiau žuvusius už Tėvynę“? Dar didesnė bus gėda tau, kai vaikai tavęs paklaus – o kas tie „išsigimėliai“? Ar drįsi tu jiems paaiškinti – tai Lietuvos didvyriai, kuriuos paniekinau?

Nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas. Atmink mano žodžius, kad „sąžinės balsas tau visą gyvenimą iki tavo mirties neduos tau žemiškos ramybės“ („Tremtinys“, 2003-03-27, 5 psl.).

9. Finis coronat opus

Romėnai sakydavo, kad pabaiga karūnuoja darbą. 2019 metų vasario 16 d. „išsigimėlių“ atkovotą dieną M. Ivaškevičius, paguodžiant nacionalinių premijų komisijos pirmininkei V. Daujotytei dėl autoriaus kūrybos laisvės, viešoje erdvėje gauna nacionalinę premiją (30 tūkstančių eurų) už nacionalinius nuopelnus valstybei, skyrium imant, už tęstinius, už antrą „Žali“ išleidimą 2018 metais. Logiškai taip mąstant, Kapsukas kažkada pamatuotai nubėgo pas Leniną, A. Sniečkus ir J. Paleckis – pas Staliną. Laisvas pasirinkimas. Tik mūsų atveju yra smulki kliūtis – BK 1702 ir 313 straipsniai. Gal juos panaikinti, jeigu trukdo kūrybos idėjai? Bet, kaip sakoma, įstatymas kaip ienos, kur pasuki joms vis viena. Vieniems taikom, o kitiems ne.

Atsiimdamas premiją autorius savo žodyje pasakė, kad jis net svarstęs jos atsisakyti, bet nusprendęs imti. Tai primena 1795 m. Peterburge pasirašytos konvencijos aplinkybes dėl Lietuvos-Lenkijos valstybės trečiojo pasidalijimą tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Austrijai atiteko 47 tūkstančiai kv. km teritorijos. Austrijos karalienė Marija Tereza su ašaromis atėjo to akto pasirašyti. Į tai Prūsijos valdovas Fridrichas II pasakė: „Verkė, bet ėmė.“ Autorius abejojo, bet ėmė.

Šiaip nereikia pykti. Štai neseniai Seime 7 partizanams, iš esmės „išsigimėliams“ („Žali“ 2002 m., psl. 8 terminu) buvo įteiktos Laisvės premijos po 700 eurų kiekvienam. 2019 metai paskelbti partizano Jono Žemaičio metais. Pakartotina knyga ir nacionalinė premija patvirtina, kad visi klysta, tik vienas M. Ivaškevičius teisus, nes modernus įžeidžiamai, netgi viršijant stribų lygį, paniekinęs laisvės kovą. Deja, tokia mūsų intelektualų logika. Kokia tai valstybė, kaip kratinys, jeigu viena premija prieštarauja kitai. Tai jau šaukte šaukia apie nusigyvenimo ligos simptomą, kad 7 partizanai pasidalino 5 tūkstančius eurų, o vienas laureatas gavo 30 tūkstančių eurų. Ši statistiką taip pat parodo kas ko vertas. Įteikiant premiją prezidentės pasakyti žodžiai, kad reikia gerbti įvairovę nuskambėjo kaip stribyno reabilitacija.

10. Dėl prokuroro J. Lauciaus politinio ir teisinio nepatikimumo

Prokuroro J. Lauciaus samprotavimai nepamatuoti teisiškai vertinant M. Ivaškevičiaus veiką. Visų pirma apie prokuroro profesinį politinį mentalitetą, kuris buvo akivaizdžiai šališkas Rusijai E. Kusaitės byloje. Pagal Lietuvos prokuratūros pateiktą medžiagą, susieta su E. Kusaite, Maskvoje du čečėnų asmenys buvo nuteisti 2 ir 6 metų kalinimu. Tai reiškia, kad Lietuva įsijungė į Rusijos kolonijinį karą prieš Čečėniją Rusijos pusėje. Ar tai humanizmas?

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Viljamas Heigas pirmojo oficialaus vizito į Maskvą 2010-10-13 metu ir 2011-09-12 Maskvoje lankęsis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Kameronas dėl 2006 metais A. Litvinenkos nužudymo Londone reikalo Rusijos ignoravimo tai tiriant dėl bendravimo terorizmo tyrime pareiškė: „Savo nuostatos nepakeitėme. Apie tokių ryšių atnaujinimą nekalbame kaip apie galimybę“ („Lietuvos rytas“, 2011-09-13, p. 7). Tai kalba dėl bendravimo terorizmo tyrimo problemose.

Skotland Jardas turi vieną Rusijos slapto dokumento kopiją. Jame numatyta „Neteisėtų teroristinių organizacijų ir grupuočių, ekstremistinių darinių ir asociacijų lyderių bei individualių asmenų, neteisėtai palikusių Rusijos teritoriją bei ieškomų teisėsaugos pareigūnų, eliminavimas už Rusijos ribų – buvusiose sovietų šalyse ir Europos Sąjungoje.“ Nurodoma suburti „specialius, itin gerai pasirengusius specialiuosius būrius ir grupes, kurie ypatingomis sąlygomis dirbtų Vakarų Europoje ir Europos Sąjungos šalyse.“ Kalbama apie „specialiai apmokytus agentus-analitikus, dirbsiančius Europos Sąjungos šalyse“. Dokumentą 2003 m. kovo 19 d. pasirašė pulkininkas generolas Michailas Nečajevas. Žudikams reikėjo jų veikos įstatyminio nustatymo bei gynimo, bet šio akto nepakako. Tokią tąsą užtvirtina Rusijos priimti slapti teisės aktai 2006 m., nors FSB čečėnų pasipriešinimo okupacijai dalyvių žudymai vyko ne Rusijos teritorijoje ir iki šių aktų priėmimo. Rusija, senojo KGB stiliumi, tai neigia, bet jų žudikų grupių suėmimai ir nuteisimai Katare (2004 m. Z. Jandarbijevas), bei Austrijoje (2009 m. U. Izrailovas) ir daug kur kitur tai aiškiai paneigia. Pasitikėti ir bendrauti su tokia Rusijos tarnyba reiškia tarptautinės patirties paneigimą ir kartu elementarų politinį ir moralinį nepagrįstumą.

2010 metais FSB darbuotojai M. A. Savickij – Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkui, J. V. Šatalov – Rusijos FSB operatyviniam darbuotojui, A. V. Fisiukov – Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresniajam tardytojui, N. A. Ponamariov – Rusijos FSB Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojai gauna 5 dienų Šengeno vizas būti Lietuvoje. Ką per tą 5 dienų laiką šie jauni (27-39 metų amžiaus ) čekistai veikė Lietuvoje? 

Įsivaizduokime: vienai sociališkai nebrandžiai mergaitei apklausti kviečiami 4 FSB pareigūnai ir 5 dienų vizitui! Vienas iš jų E. Kusaitės tardyme nedalyvavo, turėjo Lietuvoje kitus tikslus. Per tą laiką šie ne vieną dieną Lietuvoje draugiškai viešėjo Lietuvos generalinėje prokuratūroje.

2010-04-07 Lietuvos generalinėje prokuratūroje Rusijos FSB pareigūnai A. V. Fisiukov, J. V., Šatalov ir M. A. Savickij dalyvavo apklausiant E. Kusaitę ir neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos BPK, pasirašė jos apklausos protokolą. Tai yra šios nusikalstamos organizacijos pripažinimas patikimu, draugišku  partneriu ir legitimavimas. Beje, mūsų prokurorai aiškina, kad Rusijos svečiai E. Kusaitei klausimų neuždavinėję. Apklausa vyko per 3 valandas. Ar tai reiškia, jie atvyko tik pasižiūrėti į ją?

2013-01-22 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas E. Kusaitę nubaudė už tai, kad ji interviu žurnalistams apie prokurorą J. Laucių ir M. Dūdą pareiškė: „prokuroras, mano manymu, yra… vykdo nusikaltimus…, kaip jie gali žudyti žmones… Laucius ir Dūda yra nusikaltėliai“. Už tai E. Kusaitė teismo buvo nubausta 1300 eurų bauda. Ir čia pereikim prie palyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-01-12 E. Kusaitę išteisino. Kas liko iš bendravimo su FSB? Ar galima tikėti prokuroro J. Lauciaus teisingumo nuostatoms? Labai abejotina ir šiuo atveju dėl okupacinio Lietuvos periodo vertinimo. O kas ir kaip buvo pasakyta apie atskirus partizanus, apskritai apie partizaninį pasipriešinimo judėjimą – ir tai nieko teisėje nepažeista?

FSB emblema

2019-02-18 Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir Istorinės atminties visuomeninė tarybą prokuroro J. Lauciaus nutarimą atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui panaikinti tokį prokuroro nutarimą.

10. Išvada

Negalima įsivaizduoti, kad 1949 m. vasario 16 dieną Lietuvos partizanai, siaubingomis okupacijos sąlygomis, pasirašydami valstybei svarbų Aktą galėjo įsivaizduoti, kad toks purvas, naudingas buvusiam okupantui, bus Lietuvos valstybės vardu pilamas ant visos valstybės idėjos.

Ir tokį paniekinimą vadinti nuomonės laisvės vardu reiškia, kad mes praradę garbės, išdidumo ir dvasinę sąmonę, o tai reiškia, kad neturime ateities.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2019.02.25; 10:50

print