Ambasadorius Oguz OZGE: „Armėnija vis dar neatsisakė teritorinių pretenzijų Turkijai“


Print

Turkija šiandien atkakliai siekia narystės Europos Sąjungoje. Man susidaro įspūdis, kad kai kurios valstybės šią situaciją išnaudoja savo ne itin gražiems geopolitiniams tikslams. Esą Turkija, jei nori tapti ES nare, privalo pripažinti armėnų tautos genocidą, sureguliuoti tarpusavio santykius su Armėnija, Graikija, kurdais, krikščionių, stačiatikių bendruomenėmis. Žodžiu, Jums pateikiama itin daug įvairių reikalavimų, net priekaištų. Apie Turkijai padarytą žalą kažkodėl nekalbama. O juk turkai taip pat patyrė didelių netekčių, pažeminimų, vargo. Internetinei svetainei www.slaptai.lt būtų įdomu išgirsti, kokių priekaištų Turkija galėtų pateikti Armėnijai. Kokie dabar klostosi Jūsų santykiai su šia šalimi? Kas, Jūsų manymu, trukdo iki galo normalizuoti Turkijos – Armėnijos politinius, ekonominius, kultūrinius santykius? Kokie Armėnijos priekaištai Turkijai galbūt nėra visiškai pagrįsti?

Gintaras Visockas

Su nepaprastuoju ir įgaliotuoju Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz OZGE kalbasi interneto portalo Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas

Tai – jau trečiasis mūsų pašnekesys. Pirmuosiuose dviejuose pokalbiuose mes daugiausia analizavome, kokie Turkijos tarpusavio santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, kodėl būtų racionalu ir teisinga Turkiją priimti į krikščioniškąją Europos Sąjungą, kodėl tarp musulmonų ir krikščionių iškyla abipusio nepasitikėjimo šešėlis. Būsiu atviras, man labai patinka, kad Jūs nevengiate konkrečiai analizuoti vadinamųjų probleminių temų. Pavyzdžiui, sudėtingų santykių su Armėnija. Arba nevengiate kalbėti apie priežastis, kodėl Turkijoje buvo nužudyti keli katalikų kunigai. Turkijos atvirumas pasauliui – tai principinė, ilgalaikė Jūsų valstybės politika? Ar vis tik egzistuoja temų, apie kurias Turkija dar nelinkusi diskutuoti, jas diplomatiškai nutyli?

– Pirmiausia norėjau padėkoti, kad uždavėte šį klausimą. Turkijoje mes tikime, kad visus klausimus reikia svarstyti laisvai ir atvirai diskutuojant. Mums visiems naudinga apmąstyti problemas ir būti pasirengus išgirsti skirtingas nuomones. Kaip tik šia dvasia vadovaudamasi Turkija žvelgia į savo problemas, neatsisakydama diskutuoti apie viską.

Turkija šiandien atkakliai siekia narystės Europos Sąjungoje. Man susidaro įspūdis, kad kai kurios valstybės šią situaciją išnaudoja savo ne itin gražiems geopolitiniams tikslams. Esą Turkija, jei nori tapti ES nare, privalo pripažinti armėnų tautos genocidą, sureguliuoti tarpusavio santykius su Armėnija, Graikija, kurdais, krikščionių, stačiatikių bendruomenėmis. Žodžiu, Jums pateikiama itin daug įvairių reikalavimų, net priekaištų. Apie Turkijai padarytą žalą kažkodėl nekalbama. O juk turkai taip pat patyrė didelių netekčių, pažeminimų, vargo. Internetinei svetainei www.slaptai.lt būtų įdomu išgirsti, kokių priekaištų Turkija galėtų pateikti Armėnijai. Kokie dabar klostosi Jūsų santykiai su šia šalimi? Kas, Jūsų manymu, trukdo iki galo normalizuoti Turkijos – Armėnijos politinius, ekonominius, kultūrinius santykius? Kokie Armėnijos priekaištai Turkijai galbūt nėra visiškai pagrįsti?

– Tai tiesa, kad kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas. Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.

Birželio 19-25 d. „Pontos“ (graikų bendruomenė Lietuvoje) Vilniuje organizavo festivalį, parodą ir tarptautinę konferenciją „Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas: istorija ir perspektyva“. Šis projektas yra 2003, 2005 ir 2007 m. vykdytų projektų tąsa. Konferencijoje dalyvauvo per 100 žmonių. Sulaukta moklsininkų, Bizantijos istorijos ir kultūros specialistų, visuomenininkų iš 15 šalių. Konferencija vyko Vilniaus miesto Savivaldybėje. Šis projektas bus tęsiamas 2009 rugsėjo 4 – 9 dienomis Vilniuje. Iš pirmo žvilgsnio toks renginys – sveikintinas, pagirtinas. Tačiau graikų atstovai jau bando priimti politinio pobūdžio rezoliuciją, reikalaujančią, esą turkai, jei nori pakliūti į ES, privalo sudarytų kuo platesnes bei palankesnes sąlygas savo šalyje veikti stačiatikių bažnyčiai. Teko girdėti net užuominių, jog visa Turkijoje esanti stačiatikių bendruomenė būtų tiesiogiai pavaldi Maskvai. Ar tokie reikalavimai – korektiški? Ar Turkijoje engiami stačiatikiai? Ar jiems tikrai reikalingos papildomos privilegijos?

– Žinau, kad Vilniuje 2009 m. birželio 19-21 dienomis vyko konferencija „Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas: istorija ir perspektyva“. Apgailestaudamas turiu pabrėžti, kad Turkijai buvo metama daug išankstine nuomone grindžiamų ir nepagrįstų kaltinimų, kas visiškai nesusiję su šios konferencijos tema. Manau, kad turime pasiekti sutarimo, jog mums neverta atverti istorinių praeities sąskaitų. Tautos negali kurti gyvybingų santykių, vis iškasdamos praeityje užsilikusius istorinius įvykius. Jaučiu, kad konferencija, bandydama atgaivinti priešiškumą mano šaliai, nepasiekė jokio tikslo. Turkija, kaip jau anksčiau minėjau, neturi kitų prievolių nei atitikti narystės ES keliamus kriterijus. Kiek man gerai žinoma, Turkijos ortodoksų bendruomenė neturi didesnių problemų. Turkijoje gyvenantys graikų kilmės ortodoksų tikėjimo asmenys pripažįsta Turkijos Fenero patriarchiją, kuri pagal tarptautinius susitarimus yra Turkijos institucija.

O kokie šiandien susiklostė Turkijos ir ES narės Graikijos tarpusavio santykiai? Ar Graikijoje nepažeidžiamos turkų politinės bei religinės teisės? Ar šiandieninė Graikija deramai prižiūri turkams brangias vietas ir paminklus? Kokias pretenzijas Graikijai galėtų iškelti oficiali Turkijos valdžia na kad ir dėl to užsitęsusio karinio konflikto?

– Laikomės dvišalių santykių su Graikija subalansavimo politikos. Viliamės, kad tarp mūsų šalių esamos problemos bus išspręstos naudingai abiems šalims. Per dvišales derybas taip pat aptariami ir turkų gyventojų mažumos Graikijoje klausimai.

Kokie šiandien susiklostė Turkijos ir į ES neseniai priimtos Bulgarijos tarpusavio santykiai? Ar daug Bulgarijoje gyvena turkų? Ar Bulgarijoje esama turkams itin svarbių, reikšmingų kultūros paminklų? Kaip jie prižiūrimi? 

– Turkijos ir Bulgarijos – dviejų kaimynių – santykiai plėtojami patenkinamai, nors tam tikri politiniai elementai Bulgarijoje ir bando išprovokuoti neapykantą Turkijai. Tikimės, kad mūsų dvišaliai santykiai ateityje bus plėtojami ir toliau, nes kaimyninės šalys iš įtemptų santykių nieko negali laimėti. Turkų mažumos Bulgarijoje nariai deda pastangas, kad jų gyvenimo standartai gerėtų.

Ar didelė turkų bendruomenė Rusijoje? Kokia turkų padėtis šioje valstybėje?

– Turkijos ir Rusijos ekonominiai ir prekybos santykiai sparčiai auga. Rusija – didžiausias Turkijos prekybos partneris. Kasmet kaip turistai Turkiją aplanko apie du milijonai rusų. Yra mūsų bendrovių, Rusijoje turinčių savo verslą. Žinoma, todėl ten dirba turkų tautybės asmenys. Taip pat šių dviejų tautų atstovai vedasi, sukuria bendras šeimas. Be viso to, galėčiau tarti, kad Rusijoje gyvenančių turkų bendruomenė yra nedidelė.

Įvardinkite šalis, kur, Jūsų manymu, gyvenančių turkų padėtis politine, kultūrine ir religine prasme yra prasčiausia? Ar Jums žinomi atvejai, kad krikščioniškoje šalyje būtų nužudyti ar sumušti turkai vien dėl to, kad jie – turkai, išpažįstantys islamo tikėjimą? Ar krikščioniškose valstybėse daugėja agresyvių išpuolių prieš musulmonus? Kodėl?

– Turkai, gyvenantys Europoje, susiduria su tam tikrais sunkumais ir grėsmėmis. Grėsmės dažniausiai kyla iš rasistiškai, islamofobiškai nusiteikusių jaunimo grupių. Tikimės, kad tos grupės bus suvaldytos, ir Europoje galės būti sukurta tolerancijos ir geresnio skirtingos kilmės asmenų supratimo atmosfera. Kaip prisimenate, pastaruoju metu būta atsitikimų, kai turkai žuvo liepsnose, padegus jų namus tik dėl jų tikėjimo ir etninės kilmės. Nenorėčiau smulkiai aptarinėti tų atvejų, kada turkai buvo užmušti ir užpulti griebiantis smurto taip pat ir Šiaurės bei Baltijos šalyse.

Gintaro Visocko nuotraukoje: nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Oguz OZGE.


Prisijunkite prie diskusijos