Viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo patarimų, kaip rinkėjai galėtų susigaudyti, už kurią partiją jiems protingiausia balsuoti 2012-ųjų rudens rinkimuose. Įvairiausio plauko pranašai sudaro net specialius klausimynus.
Esą protingais klausimais vadovaujantis įmanoma atskirti, kokia partija sąžiningiausiai gina plačiosios visuomenės interesus.
Gal ir prasmingi tokio pobūdžio testai. Bet politiniai žaidimai klausiant – atsakant turi silpnąją pusę. Žodžiai skiriasi nuo darbų, o darbai – nuo prisiimtų įsipareigojimų. Ne tik Lietuvoje. Tik pats kandidatas į parlamentą žino, ar jis rimtai nusiteikęs įgyvendinti į kairę ir dešinę dalijamus gražius pažadus. Juk kandidatų nepasodinsi į melo poligrafo kėdę ir neišsiaiškinsi, kiek jų žodžiuose – nuoširdumo.
Be to, siekiantys perrinkimo politikai dažnai sugalvoja netikėčiausių pasiteisinimų, kodėl per pastaruosius ketverius metus nuveikė žymiai mažiau nei žadėjo. Ir pasiteisinimai ne visuomet – laužti iš piršto. Gyvenime pasitaiko visko. Kartais išties itin nepalankiai susiklosto aplinkybės, trukdančios atlikti numatytus darbus.
Ir vis dėlto esama klausimų, kuriais remiantis įmanoma atskirti pelus nuo grūdų. Pavyzdžiui, paskelbus klausimą, ar šiandieninė Lietuva – teisinė valstybė? Jei partija dabartinę Lietuvą traktuoja kaip demokratišką, teisinę, civilizuotą valstybę, už tokį politinį darinį patarčiau nebalsuoti. Kad Lietuvoje teisiamųjų suole jau galima atsidurti ir už viešai ištartą aštresnį žodį ar galvoje susigulėjusias kritiškas mintis, – žinome. Kad Lietuvoje kriminaliniu nusikaltėliu pilietis gali būti paverstas net ir tais atvejais, kai kaltinančioji pusė neturi jokių kaltę patvirtinančių įrodymų, – taip pat patyrėme.
Bet represinis Lietuvos aparatas nesiliauja stebinęs savo išradingumu. Lietuviškoji Temidė pademonstravo dar vieną sveiku protu nesuvokiamą akibrokštą. Pasirodo, teisiamųjų suole Lietuvoje įmanoma atsidurti net ir už 15 centų vertės maišelį, tyčia ar per klaidą išsineštą iš prekybos centro.
Dabar jau nebesvarbu, ar tie du vyriškiai tikrai pavogė maišelius maisto prekėms susidėti. Svarbus pats precedentas. Net jei keliolikos centų vertės maišeliai iš prekybos centro buvo sąmoningai išnešti nesumokėjus pinigų, akivaizdu, jog civilizuotoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje tokie “ilgapiršiai” rimtų nemalonumų nesulauktų. Nebent pačių minimaliausių.
Lietuvoje – priešingai. Ironiškai tariant lietuviškoji Temidė taip principingai ir griežtai laikosi įstatymų, kad net maišelio pagrobėją linkusi persekioti “visu įstatymo griežtumu”. Susimąstykime: neva pavogto maišelio vertė – keliolika centų, o baudą siekta skirti net keletą tūkstančių kartų didesnę už pavogtojo daikto vertę. Ar tik ne 400 litų.
Žodžiu, lietuviškosios Temidės uolumas – sunkiai besuvokiamas. Vadovaujantis šia proporcija belieka iš baimės gūžtis, kokių gi milžiniškų bausmių ir baudų turėtų sulaukti tie, kurie, sakykim, pavogė ne 15 centų, o tūkstantį litų? Bet čia ir išryškėja dvigubi lietuviškosios Temidės standartai: milijonus pagrobusieji griežtų bausmių nesulaukia. Jei ir sulaukia – tai baudos dažnusyk tik simbolinės. Ženkliai mažesnės už padarytą žalą. Pavyzdžiui, atleidimas iš tarnybos.
Tokia padėtis – labai pavojinga. Lietuvos represinis aparatas mums bando įpiršti nuomonę, esą žymiai prasmingiau vogti milijonus nei 15 centų vertės maišelius. Ir šią nuomonę mums piršte perša ištisus du dešimtmečius. Jau išaugo nauja karta, auklėjama pagal iškreipto lietuviškojo teisingumo principus.
Laimė, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tikros ar tariamos maišelio vagystės nutrauktas ir sulaukė bent jau Teisingumo ministro ir vieno teisėjo viešų diskusijų. Ačiū bent už svarstymą, kokios priežastys sukuria tokio pobūdžio konfliktines situacijas. Ir tuo pačiu liūdna, kad Lietuvoje dėl tokių smulkmenų priversti ginčytis net ministrai su teisėjais. Lietuva niekad nieko doro nepasieks, jei mums neaišku, kaip elgtis iš prekybos centro pradingus nė lito nekaštuojančiam maišeliui.
Juk dviejų nuomonių dėl pradingusio maišelio kaip tik ir neturėtų būti. Visi tie, kurie pradėjo šį ikiteisminį tyrimą ir net buvo pasiruošę šią “amžiaus bylą” rimtai nagrinėti teismo posėdžių salėje, šiandien turėtų būti bedarbiais. Visi be išimties. Bet juk šį absurdą sugalvojusieji bedarbiais netapo. Ir jie greičiausiai nepadengs finansinių išlaidų, kurių jau patyrė mūsų valstybė, gilindamasi į “amžiaus vagystę”.
Ir tikriausiai nekompensuos Lietuvai patirtos moralinės žalos, kurią ji patyrė. Užsienis dabar turi pagrįstą teisę iš mūsų šaipytis ar net tyčiotis: jei Lietuvoje taip uoliai ieškoma pradingusio maišelio, tai lietuviai tikrai neturės nei laiko, nei jėgų rimtoms temoms, pavyzdžiui, susijusioms su banko “Snoras” bankrotu.
XXX
Rinkimų išvakarėse paaiškėjo, jog Lietuvos Seimo nario mandato siekia ir keletas tokių, kurie sovietmečiu galimai turėjo kontaktų su KGB. Be abejo, kai kas iš lietuvių čia pat puolė mosuoti kumščiais, girdi, bet kokio plauko kagėbistams – ne vieta šalies parlamente. Tokia nuomonė pagrįsta. Ir greičiausiai – teisinga.
Tačiau KGB tema – kur kas sudėtingesnė nei įsitikinę kai kurie mūsų primityvieji patriotai, matantys vien juodas ir vien baltas spalvas. Taip jau atsitiko, kad du tokius kandidatus į Lietuvos Seimą pažįstu asmeniškai. Pažįstu ne vienerius metus. Esu užtektinai rimtai susipažinęs su jų veikla po Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Omenyje turiu Vilniaus Universiteto profesorių Vytautą Daujotį ir buvusį Lietuvos karininką Arūną Stašaitį.
Su prof. V.Daujočiu spaudoje paskelbiau ne vieną dešimtį interviu apie Lietuvos aukštojo mokslo reformas – klystkelius ir pasiekimus. O su A.Stašaičiu parengiau ne vieną dešimtį interviu apie mūsų ginkluotųjų pajėgų kūrimo silpnąsias bei stipriąsias puses. Mano supratimu, konkreti abiejų veikla Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – pozityvus, sveikintinas dalykas.
Žinoma, slaptosios tarnybos – tai toks užsiėmimas, kur niekas dėl nieko niekad negali būti absoliučiai tikras. Čia visuomet galimos įvairiausios paklaidos. Tačiau Lietuva vis dažniau turėtų domėtis tuo, kaip pilietis elgiasi pastaruosius du dešimtmečius, o ne tuo, kuo jis buvo gūdžiais sovietiniais metais. Privalome nepamiršti taisyklės, jog tikrųjų agentų Kremlius neišduoda, neaukoja ir neparduoda. Tikrųjų Kremliaus bendradarbių pavardės taip lengvai į viešumą nepatenka.
Neskubėkime atstumti, smerkti, išjuokti dar ir dėl to, kad lietuvių tauta sparčiai nyksta. Todėl mums kiekvienas lietuvis – aukso vertės. Ypač derėtų vertinti gyvenimo negandų vėtytus, mėtytus ir tuo pačiu turinčius išsilavinimo, žinių, patirties. Privalome tausoti tuos, kurie moka ne tik liežuviu malti, bet dar ir sugeba atlikti konkrečius darbus. Juk Lietuvoje daugėja ne tik pensininkų. Deja, gausėja gretos ir tokių, kurie tesugeba Facebook paspausti mygtuką “patinka” arba “nepatinka”, parašyti primityvų komentarą po straipsniu ar sukurpti jokio politinio svorio neturintį pareiškimą.
Atvirai kalbant, labiausiai mums vertėtų saugotis triukšmadarių, kuriems visuomet viskas aišku bei paprasta. Tiek savų, lietuviškųjų, tiek užsieninių, iš svetur.
XXX
Prie jokios naudos neatnešusių triukšmadarių norėtųsi priskirti švedą Perą Kromvelį iš Švedijos viešųjų ryšių kompanijos “Studio Total”. Būtent šis švedas – vadinamosios pliušinių meškiukų akcijos sumanytojas.
Žurnale “IQ” jis vadinamas švedu, “pažeminusiu diktatorių”. Jo sumanytas nelegalus skrydis iš Lietuvos Minsko link ir pliušinių meškiukų išmėtymas virš diktatoriaus valdomos šalies tikrai sukėlė daug triukšmo. Žurnale “IQ” cituojami švedo žodžiai “siekėme atkreipti dėmesį į spaudos, žodžio laisvės suvaržymus”, “mes tik siekėme dar sumenkinti Aleksandro Lukašenkos kuriamą stipraus lyderio įvaizdį pasišaipydami iš jo – juk galiausiai jis įniršo dėl pliušinių meškiukų”.
Na, A.Lukašenka išties įniršo. Bet ar demokratijos po išbarstytų kelių tūkstančių pliušinių meškiukų šioje šalyje padaugėjo? Galimas net toks klausimas: jei demokratijos nepadaugėjo nė per nago juodymą, tai gal bent jau diktatūros sumažėjo? Ne, paskutinieji baltarusiški rinkimai bylote byloja, jog pliušiniai meškiukai įtakos nepadarė jokios. Ir negalėjo padaryti.
Į pliušinių meškiukų akciją pirmiausiai vertėtų pažvelgti kritiškai: gal tai – beprasmis jėgų ir lėšų švaistymas? Gal tai – kaip įspūdingas fejerverkas? Gražu pažiūrėti, o nauda – sunkiai pačiupinėjama? Juk pats švedas žurnale “IQ” prisipažino, esą “plano įgyvendinimas atsiėjo 100 tūkst. eurų”. Tad norėtųsi paklausti, gal tuos pinigus buvo galima racionaliau panaudoti? Pavyzdžiui, virš Minsko išmėtant ne kelis tūkstančius pliušinių meškiukų, bet kelis tūkstančius Olego Alkajevo knygos “Rastrelnaja komanda” egzempliorių?
Olegas Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos VRM struktūrose. Du dešimtmečius jis priklausė Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme nuteistus kalinius. 1999-aisiais metais šiam padaliniui vadovavęs O.Alkajevas norom nenorom tapo liudininku, kaip Baltarusijos diktatorius rengė politinių oponentų likvidavimo akcijas. O.Alkajevas suprato, jog ši nuodėmė bus suversta jam, ir puolė ieškoti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ten ir parašė A.Lukašenkos nusikaltimus demaskuojantį veikalą.
Knygoje “Rastrelnaja komanda” – užtektinai sensacingos, A.Lukašenkai itin nepalankios informacijos. Gal visiems būtų buvę geriau, jei už šimtą tūkstančių eurų švedai būtų išleidę pakartotinį šios knygos leidimą rusų ir anglų kalbomis bei surengę slaptą jos įvežimą į Baltarusijos teritoriją? Gal už šimtą tūkstančių eurų buvo galima sustiprinti baltarusiškus opozicinius leidinius, kurie nūnai egzistuoja?
Knygos “Rastrelnaja komanda” arba laikraščio su sensacingiausiomis ištraukomis iš veikalo “Rastrelnaja komanda” leidyba rusų ir anglų kalbomis būtų tūrėjusi ilgalaikę išliekamąją, auklėjamąją, informacinę vertę. O kokią informaciją byloja pliušiniai meškiukai?
Akivaizdu, jog šimtą tūkstančių eurų buvo galima panaudoti racionaliau, išmintingiau. Bet Švedijos viešųjų ryšių kompanijai “Studio Total” labiausiai rūpėjo ne tiek niūri padėtis Baltarusijoje, kiek jų pačių įvaizdis. Štai ir visa paslaptis.
Juolab kad pastarųjų metų įvykiai bylote byloja, jog demokratijos niekur nėra per daug. Net ir Lietuvoje, net ir Švedijoje. Jei Lietuva vadovautųsi demokratiškais principais, ji nepersekiotų pagyvenusio vyriškio dėl neva pavogto keliolikos centų vertės maišelio.
O Švedija, pavyzdžiui, nesmerktų savo pilietės Ingridos Karlkvist, išdrįsusios viešai Briuselyje pareikšti, jog švediška kultūra – ne mažesnė vertybė už Švedijoje gyvenančių emigrantų kultūras ir tradicijas. Tačiau tokios nuostatos besilaikančiai švedei, atrodo, tapo sunku gyventi tėvynėje, nes oficialusis Stokholmas, jos teigimu, tvirtina, esą ne emigrantai turi derintis prie švedų, o švedai – prie atvykėlių.
Tegul viešųjų ryšių kompanijos “Studio Total” vadovai patikslina, ar ponia I.Karlkvist tikrai patiria nemalonumų dėl to, kad turi kritišką nuomonę apie atvykėlius ir labai palankią nuomonę – apie švedišką kultūrą? Jei Švedijoje tokia nuomonė nebepageidaujama, tai gal atėjo metas pliušinius meškiukus pirmiausiai mėtyti ne ant Stokholmo, o ant Minsko stogų?
Viešųjų ryšių kompanijos “Studio Total” vadovams būtų galima pateikti ir tokį pasiūlymą – pradėkite vaikščioti į Lietuvos teismų posėdžius. Čia neabejotinai rasite peno sensacingoms akcijoms. Oficialusis Vilnius jau seniai nusipelnė pliušinių meškiukų desanto.
Nors dar kartą tvirtinu: išsamūs, analitiniai reportažai apie demokratijos pažeidimus būtų žymiai prasmingesnė veikla. Tik paskaičiuokime, kiek žurnalistinių tyrimų baltarusiška, lietuviška ir švediška tematika buvo galima parengti už pliušinių meškiukų akcijai skirtus 100 tūkst. eurų?!
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.09.27
