Spalio pradžioje pasisekė nuvykti į Gruziją – tik savaitgaliui, porai dienų, bet vis tiek – smagu.
Paskutinį kartą Gruzijoje lankiausi gal 1977 metais – su mokyklinės girininkijos (dabar tai vadintųsi gal kokiu miško bičiulių būreliu) moksleiviais iš Tytuvėnų, kur ir aš tada mokiausi.
Šiai „girininkijai“ vadovavo mano tėvas – Vytautas Almanis – tuo metu buvęs Tytuvėnų girininkijos girininku.
Tuomet lankėmės Abchazijoje ir Svanetijoje. Abchazai tuomet dar negalvojo apie jokius „atsiskyrimus“.
Tiesą sakant, girdėjau kelis vietinius kalbant, kad priklausymas Rusijos federacijai, bet ne Gruzijai jiems būtų geriau – bet grynai vien dėl ekonominių priežasčių. Tuomet jiems, atseit, būtų lengviau prekiauti visoje plačiojoje Rusijoje.
Abchazijoje tuomet didžiausią įspūdį man paliko subtropiniai kalnai, apaugę gausiais miškais. Tokie miškai – pati geriausia vieta įvairiems žvėrims, o labiausiai – sniego žmonėms, kuriuos Kaukaze dažniausiai vadina „almasty“.
Teko (irgi vaikystėje, su tėvais) Abchazijoje lankytis ir su sniego žmogaus ieškotojais. Tai maskvietė Maja Bykova, o taip pat žymiausias tuometinėje Sovietų sąjungoje šios srities specialistas – Igoris Burcevas.
Prisiklausiau tada visokių pasakojimų, žmonės pasakojo apie savo susitikimus su šiuo padaru. Buvome įvairiose vietose, bet visų jų pasakojimai beveik atitiko, taigi, apkaltinti juos kažkokiu slaptu susitarimu neįmanoma.
Aišku, yra daugybė skeptikų, netikinčių šio legendinio hominido egzistavimu. Kas ten žino, kaip yra iš tiesų, bet yra atvejų, kuomet pavykdavo šiuos „trogloditus“ pagauti ir netgi prijaukinti. Toje pačioje Abchazijoje pasakota apie sniego žmogaus patelę Zaną, sugautą ir prijaukintą XIX amžiuje ir netgi susilaukusią palikuonių su keliais vyrais.
Svanetija paliko irgi didelį įspūdį – ypač jos akmeniniai bokštai – toks bokštas yra beveik prie kiekvieno namo, o Svanetijos sostinė Mestija iš tolo atrodo ypatingai – ištisai akmeninių bokštų miestas. Patys svanai – išdidi kalniečių tauta, geri alpinistai, tipiškas svanas – juodaplaukis ir mėlynakis.
O dabar, beveik po keturiasdešimties metų, vėl aplankiau Gruziją, tik šį sykį jau jos rytinę dalį. Apgyvendino mus viešbutyje Tbilisyje, tik paties Tbilisio, deja, beveik nematėme. Pavyko tik kelis senamiesčio kadrus užfiksuoti. Mūsų gi tikslas buvo – Rustavio miestas – Kvemo-Kartli žemės centras – viso labo keliasdešimt kilometrų į pietus nuo sostinės, netoli Azerbaidžano ir Armėnijos sienos (Azerbaidžano artumą buvo galima pajusti ir iš viešbučio kambario televizoriaus transliuojamos azerbaidžanietiškos „kultūrinės“ laidos – visą valandą pasakojo, kokie bjaurūs armėnai, neturintys savo istorijos ir viską pasisavinę iš savo kaimynų).
Rustavis – naujas Akmenės rajono mietas -partneris, taigi aš kaip Akmenės rajono savivaldybės tarybos narys kartu su tarybos delegacija buvome pakviesti apsilankyti miesto šventėje. Dalyvavo dar delegacijos iš Panevėžio miesto ir Plocko (Lenkijoje).
Gruzinai – tikrai vaišingi ir atviri žmonės – šventinėse gatvėse pilna žmonių, visi dainuoja, šoka, vaišina. Įdomu buvo pažiūrėti, kaip gruzinų vaikai šoka lietuvišką kepurinę – tipiškai gruziniškai mosuodami rankomis ir trypdami kojomis. Visai įdomus variantas… Betgi tikrieji gruziniški šokiai – tai, aišku, užburiantys savo temperamentu ir grakštumu. Tai jau jiems įgimta.
Teko aplankyti ir pačiame rytiniame Gruzijos pakraštyje esančią Kachetijos žemę – vykome šiaurėn, tolumoje matėsi amžinai sniegu padengti kalnai, už kurių jau – Čečėnija ir Dagestanas. Pirmyn važiavome per kalnus, įveikdami perėjas, o atgal jau grįžome tolesniu keliu, bet lyguma.
Nusileidę nuo kalnų patekome į garsios gruzinų didikų šeimos – Čavčavadzių – rūmus, dabar muziejų. Šios giminės atstovas Gruzijos karaliaus vardu 1783 m. pasirašė Georgijevsko traktatą, pagal kurį Gruzija, negalėdama pasipriešinti nesiliaujantiems Persijos antpuoliams, tapo Rusijos vasale. Tačiau po kurio laiko, tradiciškai sulaužiusi sutartį, Rusija Gruziją visai aneksavo.
Kiti Čavčavadzės dalyvavo sukilimuose prieš Rusiją, bet buvo ir ištikimų jos valdinių, dalyvavusių daugelyje Rusijos karų Kryme, Kaukaze ir kitur. Buvo ir poetų, ir Europos kultūros skleidėjų… Kuomet vyko Šamilio pasipriešinimas Rusijos imperijai, šio sukilėlių vado būrys nusileido nuo kalnų ir užėmė Čavčavadzių rūmus, ir kaip Rusijos imperijos ištikimo karininko pavaldinius išžudė beveik visus rūmų gyventojus.
Kachetija – žymus vyno kraštas. Čia tekančios Alazanio upės slėniuose surenkami pačių saldžiausių vynuogių derliai ir gaminamas garsusis Alazanio vynas. Šiaip patys gruzinai geria daugiausia naminį vyną, o pagal europietiškus standartus (kuriuos įdiegė tie patys Čavčavadzės) pagamintus vynus daugiausiai eksportuoja.
Turiu pripažinti, kad naminis vynas man labiau patiko nei „europietiškas“. Kuo gi skiriasi jo gamyba? Ogi tikras naminis gruziniškas vynas daromas tik iš vynuogių, absoliučiai nieko nepridedant – nei cukraus, nei vandens, nei mielių, nei dar ko nors. Vynuogių sultys kartu su žievelėmis, kauliukais ir netgi šakelėmis (žodžiu, nieko neišmetant po spaudimo) supilamos į didžiulius ąsočius, kurie sandariai uždaromi ir užkasami po žeme.
Taip ąsočiai išbūna apie pusę metų (ilgiau – retai), per tą laiką sultys fermentuojasi ir galų gale gaunasi skanus vynas. Išsiurbus vyną, išspaudos neišmetamos – iš jų gaminama gruziniška vynuogių degtinė – garsioji čača.
Prie vyno būtini ir tradiciniai gruziniški tostai. Arba gal net atvirkščiai – prie tostų – vynas. Kaip paaiškino mums vienas garbus gruzinas, beje, Kvemo-Kartli gubernatorius, gruziniškas tostas – tai tarsi masinė meditacija, visų pokalbis su visais, atveriantis pačias slapčiausias sielos gelmes, bevystant kokią nors svarbią temą ir jai nejučiom pereinant prie kitų.
Ir vynas čia toli gražu ne svarbiausia. Žymiai svarbiau – žmogaus bendravimas su žmogumi.
Aišku, gruziniški papročiai griežti – tik stalo tamada tegali sakyti tostus, o kai pakankamai jų prisako, tada tostą perduoda kitam svečiui – tas perdavimas vadinasi „alaverdy“ (beje, mačiau vyną tokiu pavadinimu).
Kuris gauna „alaverdy“, turi apmąstyti būsimą tostą, ir už prieš tai pasakytą tostą neturi gerti, kad geriau susikauptų.
Tokių tostų metu paaiškėjo ir dažnai Gruzijoje girdimo žodžio „genacvale“ prasmė.
Tai ne „draugas“, kaip daugelis galvojam. Kai gruzinai pabandė išversti šį žodį, jie gerokai susimąstė ir pasakė, kad tiksliai išversti, ko gero, neįmanoma, bet jei pabandyti pasakyti kitais žodžiais, tai „genacvale“ turi reikšti maždaug: „tu esi geriausias mano draugas, dėl tavęs aš bet ką padaryčiau“.
Gruzinai didžiuojasi savo europietiškomis reformomis, kurias pradėjo Saakašvilis. Jie pasakojo, kad šių reformų metu buvo pakeisti beveik visi policininkai, iš senųjų beveik nė vienas neliko (gal dėl to prezidentui atkeršyta, ir gausūs nuskriaustųjų ir jų šeimų bei artimųjų būriai rinkimų metu viršijo jo šalininkų skaičių ir į valdžią atvedė prorusiškas jėgas).
Betgi iki šiol policija taip pasikeitusi, kad apie kyšio davimą kelių policininkui negali būti nė kalbos… Kuomet statė naująjį vidaus reikalų ministerijos pastatą Tbilisyje, daug kas galvojo, kad tai bus koks vandens parkas – tai buvo futuristinis permatomas stiklinis statinys.
Vėliau paaiškėjo, kad tokia permatoma vidaus reikalų ministerija turinti simbolizuoti skaidrumą. Kiek tai pavyko, nežinau, bet bent jau stengtasi.
Patys gruzinai juokauja, kad jie labai nori įstoti į Europos sąjungą, bet kokie ten reikalavimai ir taisyklės, neturi jokio supratimo.
Apie patį Saakašvilį kalbėjo, kad jis gal ir vykdė geras reformas, bet galų gale jo šalininkai per daug išpuiko ir pradėjo savivaldžiauti. Na, gal ne visi gruzinai taip mąsto, bet veltis į politinius ginčus nelabai norėjosi.
Galų gale atėjo laikas išvykti iš šios nuostabios šalies. Per dvi paras, aišku, ką ten ir pamatysi ar suprasi. Tai buvo tarsi žaibo blyksnis neaprėpiamuose kalnuose. Bet ir to blyksnio užteko, kad bent trupučiuką suprastum šį kraštą ir jo žmones.
Andriaus Almanio nuotr.
2015.11.02; 05:09
