„Margų raštų” leidimas papildytas trimis rašiniais. Autoriaus straipsnis „Kalbos įstatymo svarstybos”, išspausdintas 2006 m. spalio 4 d. „Lietuvos Aide”, knygoje virto antruoju skyriumi (pirmąjį skyrių, taip pat bevardį, sudaro pirmojo leidimo „Didžioji lietuvių kalbos išdavystė”). „Prieduose” spausdinamas būrio kalbininkų pasirašytas pareiškimas „Seniai metas atsisakyti tikrinių svetimybių „originalių formų”.
Arnoldas Piročkinas
Prieš metus Vinco Urbučio knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“ išėjo vos keliomis dešimtimis egzempliorių ir pasiekė tik vieną kitą nuoširdžiai besirūpinantį lietuvių kalba žmogų. Todėl knygos pristatyme visuomenei (žr. „Lietuvos Aidas“, 2006 05 11) buvo išreikšta viltis, kad gal kuri leidykla ryšis ją pakartotinai išleisti didesniu tiražu. Dabar verta pasidžiaugti, kad šis balsas buvo išgirstas: leidykla „Margi raštai“, įvertinusi reikšmingo lietuvių kalbos ateičiai veikalo aktualumą, ryžosi tokį nekomercinį leidinį pakartoti jau 750 egzempliorių tiražu (Urbutis V. Lietuvių kalbos išdavystė. Antra (praplėsta) laida. – Vilnius: Margi raštai, 2007. – 160 p.).
„Margų raštų“ leidimas papildytas trimis rašiniais. Autoriaus straipsnis „Kalbos įstatymo svarstybos“, išspausdintas 2006 m. spalio 4 d. „Lietuvos Aide“, knygoje virto antruoju skyriumi (pirmąjį skyrių, taip pat bevardį, sudaro pirmojo leidimo „Didžioji lietuvių kalbos išdavystė“). „Prieduose“ spausdinamas būrio kalbininkų pasirašytas pareiškimas „Seniai metas atsisakyti tikrinių svetimybių „originalių formų“. Po Pareiškimo eina paties Vinco Urbučio straipsnis „Rūpinkimės tik savo kalbos tikrinėmis svetimybėmis“ (iš „Lietuvos Aido“, 2003 11 08). Šie rašiniai gerokai papildo, pagilina ir tęsia pirmajame leidime nagrinėjamą temą – koks nepagrįstas ketinimas visuotinai įteisinti lietuvių raštuose neadaptuotas asmenvardžių ir vietovardžių, ateinančių iš kitų kalbų, formas.
Vincas Urbutis yra ryžtingas svetimųjų tikrinių daiktavardžių, imamų vartoti lietuvių kalboje, priderinimo, sulietuvinimo šalininkas. Tai jo nuomonei, kurios laikosi ir didžioji lietuvių dalis, žinoma, reikia pritarti. Vieni prie tokios išvados priėjo praktiniais motyvais, susidūrę su neįveikiamais sunkumais ne vien skaitant tekstus, prifarširuotus įvairiakalbių asmenvardžių ir vietovardžių, bet ir ypač kilus reikalui juos parašyti. Kiti yra mėginę originaliųjų vardų brukimą stabdyti kuriomis ne kuriomis teorijos prielaidomis. Visuose Vinco Urbučio rašiniuose išskirtinai įtaigiai derinasi gili, neformali teorija, įžvalgi kalbos reiškinių analizė ir preciziški formulavimai bei terminai. Tuo pasižymi ir knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“.
Šį teiginį norėtume iliustruoti vieno termino analize. Prasidėjus diskusijai dėl į lietuvių kalbą plūstančių svetimųjų tikrinių daiktavardžių, ėmė plisti terminas kitų kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai, kuriuo buvo įvardijami ne kitose, bet lietuvių kalboje vartojami šios rūšies žodžiai. Jau Pranas Skardžius apie 1950 metus lietuvių kalboje turimiems svetimos kilmės vardažodžiams vartojo terminą tikrinė svetimybė. Vincas Urbutis, atrodo, pasinaudojęs savo pirmtako pavyzdžiu, taip pat ėmė jį vartoti vietoj dviprasmiško pasakymo kitų kalbų vardažodžiai.Tačiau ir Prano Skardžiaus terminas nėra labai parankus, todėl Vincas Urbutios iš karto skliausteliuose (p.41-42), o vėliau ir be jų ėmė teikti terminą tikrinis skolinys.
Iš tikrųjų kalba gali turėti ne tik bendrinių skolinių (agurkas, blynas, grybas, pyragas ir t.t.), bet ir tikrinių. Pastarųjų gali būti taip pat labai seniai vartojamų (pvz., Adomas, Jonas, Petras, Povilas, Adelė, Barbora, Marija, Morta ir t.t.). Tačiau abi skolinių grupės pasipildo kaskart ir naujais svetimos kilmės žodžiais – prisitaiko prie lietuvių kalbos fonetinės, gramatinės, o rašte ir prie rašybos sistemos. Tiek bendriniams, tiek tikriniams svetimos kilmės žodžiams galioja tie patys reikalavimai. Pagaliau ir griežtos ribos tarp jų nėra: tas pats žodis viename kontekste yra tikrinis ir rašomas didžiąja raide (fizikas Rentgenas), o kitame – bendrinis ir rašomas mažąja raide (fizikos terminas rentgenas). Tad Vinco Urbučio siūlomas ir vartojamas terminas tikrinis skolinys tiksliausiai įvardija svetimos kilmės žodį, kad jis yra integravęsis į tam tikrą kalbą. Taigi tinkamo termino parinkimas atskleidžia reiškinio esmę ir išsklaido nepagrįstas prielaidas. Tarp jų galėtume minėti ir vadinamųjų tradicinių asmenvardžių bei vietovardžių skyrimą nuo netradicinių. Tokį mėginimą Vincas Urbutis yra pavadinęs Sizifo darbu (p.33).
Apsimetę negalį gauti Vinco Urbučio knygos, vadinamieji „vakarietininkai“, arba, kaip joje sakoma, nurašinėtojai, su įžūliausiu atkaklumu ignoravo keturiuose „Lietuvos aido“ numeriuose spausdintą minėtą straipsnį „Kalbos įstatymo svarstybos“. Buvo karštligiškai skubama įtvirtinti savo požiūrį rengiamame naujame Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projekte, tikintis, kad Lietuvos Respublikos Seimas jį patvirtins tokį, kokio trokšta projektą rengianti Kalbos komisijos vadovybė ir apie ją susibūręs „aktyvas“. Jų didžiausias tikslas – pratempti į jį šios komisijos 1997 m. birželio 19 d. Nutarimą Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“, kurio 5-asis ir 8-asis skyriai leidžia jiems manipuliuoti tikrinių skolinių rašyba.
Vincas Urbutis išsamiai nagrinėja svarstomą projektą, kelia jo ydas ir konkrečiais pavyzdžiais parodo, kaip Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovybė boikotuoja visus siūlymus, kurie stengiasi sutvirtinti Lietuvoje lietuvių kalbos padėtį. Aptaręs kelių skyrelių ydas, autorius duoda net pavyzdžių, kaip juos derėtų suredaguoti. Parodęs projekto autorių nekompetenciją, jis galiausiai daro tokią skaudžią ir jiems, ir visuomenei išvadą (nepagailėkime jai vietos): „Lingvistinė, pačią kalbą, jos kokybę liečianti projekto pusė visai silpna, nepatenkinama. Ją reikia praplėsti, sukonkretinti. Dabar dar neaiški, neapibrėžta pati valstybinės lietuvių kalbos koncepcija. Neišryškinta, kas sudaro lietuvių kalbos savitumą, ką ypač reikėtų branginti, , saugoti ir toliau plėtoti. Nutylėtas, su vingiu aplenktas bendrinę kalbą negailestingai niokojantis oficialus draudimas lietuvinti tikrines svetimybes. Ir taip padaryta ne dėl nepastabumo ar nesiorientavimo, o tyčia, kad nebūtų demaskuotas VLKK vadovybės nusikaltimas, kad ji ir toliau prisidengusi antikonstituciniu 60-uoju nutarimu galėtų ramiai tęsti savo žalingą veiklą“(p. 131).
Po tokio griežto verdikto, rodos, derėjo kam ne kam į jį reaguoti. Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariai čia vargu ar galėjo rodyti iniciatyvą: jiems, tolimiems nuo kalbos painiavų žmonėms, sunku susigaudyti, kurie kalbininkai teisūs ar teisesni. Dažniausiai jų vadovaujamasi principu: geriausiai viską išmano aukštus postus užimantys ir skambiais moksliniais vardais išsiskiriantys specialistai. Taigi žiūrima į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę ir jos padėjėjas. Jeigu jos būtų buvusios sąžiningos ir tikrai susirūpinusios lietuvių kalbos dalykais, tai, pažindamos Vincą Urbutį kaip savo profesorių, būtų turėjusios iš karto ir be jokių išlygų atkreipti dėmesį į jo pastabas. Kad ir pasakytos skaudžia forma, atsidavęs kalbai specialistas jų neturėtų praleisti negirdomis.
Toks VLKK vadovių ir aktyvisčių bei už jų stovinčių rėmėjų elgesys kyla anaiptol ne iš mokslo stokos, kaip kas ne kas galėtų suvokti iš Vinco Urbučio pasakymo: „… Nurašinėtojai kalbos mokslo pozicijas jau yra palikę seniai ir galutinai“(p.63).Pagaliau ir visuomenė negali susigaudyti, kaip žymūs mokslininkai, priklausantys įvairioms akademijoms, apdovanoti visokiomis premijomis ir turintys šūsnį mokslo laipsnius ir vardus patvirtinančių diplomų, gali būti neteisūs tikrinių skolinių byloje. Būtų visiškai neprotinga neigti jų mokytumą ir kompetenciją savo srityje.
Šios paradoksalios situacijos, kai kvalifikuoti mokslininkai laikosi įsikibę į antimokslinę idėją (tai aiškiausiai įrodyta Vinco Urbučio knygoje), priežastis ieškotina kitur. Tai tam tikra žmogaus psichikos problema. Gyvenime galime sutikti talentingų, mokytų ir protingų žmonių, kurie perdeda šiokių ar tokių idėjų vertę, neįstengia nustatyti tikrojo vertybių santykio. Jie atkakliausiai kovoja dėl kokios idėjos, nekreipdami dėmesio, jog ji nesuderinama su tikrove. Beje, toji kova nėra visiškai apsurdiška. Sakykim, pastangos įdiegti nepakitusių svetimųjų vardažodžių vartojimą lietuvių kalboje turi „racionalųjį grūdą“. Jeigu reikėtų apibūdinti to racionalumo dydį, visai tiktų pasakyti, kad jis išreiškiamas dešimčia procentų iš šimto. Tad, normaliai galvojant, ar verta dėl dešimties procentų atmesti tuos devyniasdešimt, kuriais paremiamas svetimvardžių lietuvinimas? Mūsų kalbininkai, ginantys originaliųjų svetimvardžių rašymo pirmenybę lietuviškuose raštuose, vadovaujasi idėja, jog tuo būdu lietuvių tauta suartėsianti su Vakarais, įsiliesianti į jų kultūrą. Tuo tarpu jie visai neatkreipia dėmesio į tai, jog išsvajotieji Vakarai toli gražu neatstumia kitų kultūrų ir kitokiais rašybos principais grindžiančių jų tikrinius vardus vartojančių tautų. Tai pirštu prikišamai rodo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Nr. 46726/99 dėl vienos latvės skundo, kad Latvijos valstybinės įstaigos padariusios jai žalą, nes jos pavardę parašė ne vokiška, bet latviška forma. Teismas pripažino skundą nepagrįstu.
Vinco Urbučio knygoje išdėstyti argumentai nenuginčijamai įrodo, kad baimė lietuviškai rašyti lietuvių raštuose tikrinius skolinius kelia pavojų mūsų kalbai. Tačiau ar pajėgs tai baimei pasidavę kalbos veikėjai atsisakyti savo nelemtos idėjos? Ne vienus metus besitęsianti diskusija duoda pagrindo manyti, kad aistra įsilieti į Vakarų kultūrą jiems užtemdė akis. Gal vertėtų tam tikroms institucijoms, galutinai sprendžiančioms savo aktais lietuvių kalbos likimą, nelaukiant, kol jie praregės, atsisakyti „vakarietininkų“ paslaugų?
„Lietuvos aidas“, 2007 05 05, Nr.101
