Apie dirbtinai kurstomą netoleranciją islamui ir Eglės Kusaitės likimą


Print

Nors mūsų Konstitucija skelbia religijos laisvę, tačiau ar iš tikrųjų taip yra? Kalbėsiu remdamasi savo asmenine patirtimi ir pastebėjimais. O jie rodo, jog tolerancijos kito tikėjimo žmonėms – mažai. Galbūt sąmoningai skatinamas nepakantumas, nes kiršinant žmones lengviau įgyvendinti savanaudiškus lobistinius tikslus.

Daugeliui mūsų išgirdus žodį “musulmonas” kyla ne itin geros emocijos. Šis žodis asocijuojasi su žemo intelekto, neišsilavinusio, ribotų pažiūrų žmogaus įvaizdžiu. O jeigu dar šalia žodžio “musulmonas” pridedamas epitetas “islamistas”, tai jau reikėtų suprasti beveik kaip “teroristas”. Daug kur Europos valstybėse formuojamas neigiamas požiūris į islamą išpažįstančius žmones. Ne itin gerą nuomonę apie musulmonus buvau susidariusi ir aš, kol nesusidūriau su šia problema iš arčiau.

Kas gi Lietuvoje suinteresuotas neigiamo požiūrio apie islamą skleidimu? Kadangi jau turiu šiek tiek patirties tuo klausimu, noriu pasidalinti kai kuriomis mintimis.

Kai Eglė Kusaitė paauglystėje susipažino su čečėnais Aleksandru ir Taita, jų gyvenimo istorija, tautos kultūra ir papročiais, ji pradėjo domėtis ir jų religija – islamu. Jai pasirodė, jog šią religiją išpažįstančių žmonių tarpe kur kas mažiau melo ir amoralumo negu tarp mūsų žmonių. Juk net ir per televiziją viešai kalbantis apie teisingumą aukštas pareigas užimantis veikėjas jau seniai nebegirdi sąžinės balso ir yra suradęs kompromisą su savo juodąja puse. Iš ekrano dažnai liejasi nešvankūs žodžiai, beviltiškai darkoma lietuvių kalba, o vertybėmis apibūdinama tai, kas nuo seno Lietuvoje buvo vertinama kaip smerktinas dalykas. Todėl nenuostabu, kad ir jaunų žmonių gretose atsiranda tokių, kurie ieško dvasingumo ir tikrumo kaip atramos šiame beprotišku greičiu besisukančiame pasaulyje.

Bet grįžkime prie islamo temos. Kodėl islamas Lietuvoje vertinamas nepalankiai? Juk vien išgirdus per televiziją istoriją apie lietuvaitę, ištekėjusią už musulmono ir priėmusią islamą, daugelis pagalvoja “na ir kvaila”. Žinoma, religijos skirtingos, daug ir kultūrinių skirtumų, dėl ko vėliau galbūt kyla problemų, bet ar vien tik – tai? Ar tas neigiamas požiūris nekurstomas sąmoningai?

Kai Eglė Kusaitė prieš dvejis metus apsimetėlių “musulmonų” buvo įviliota į pinkles ir išsiųsta į Vokietiją nepranešus artimiesiems, suskubome ieškoti. Kreipėmės į VRM Kriminalinės policijos Asmenų paieškos skyriaus viršininką komisarą Igorį Ksendzovą. Jis, išklausęs istorijos, pasakė: “Matyt, ta jūsų dukra nebuvo visai normali, kad susižavėjo musulmonais. Normalaus žmogaus į islamą niekas nenuviliotų”. Taigi vieną požiūrį turime. Bet gal tai – atsitiktinumas?

Kai sužinojau, jog dukra Vokietijoje pateko į radikalių musulmonų, apsimetinėjančių čečėnais, rankas ir jai gresia mirtinas pavojus, suskubau ieškoti pagalbos. Kreipiausi į Klaipėdos VSD antiteroristinio skyriaus viršininką D.Noreiką. Šis parodė gilų islamo tiesų išmanymą, aiškino, jog žmogaus, patekusio į islamistų tinklą, išgelbėti neįmanoma, nes jie turi nežinomų būdų paveikti žmogaus psichiką hipnoze, vaistais ar dar kažkuo. Tokio žmogaus atitraukti nuo radikalaus islamo nėra jokių vilčių, nes mes nežinome, kaip tai padaryti. Tokius žmones gydo tik vienintelė klinika Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Bet ir ten ne visada – sėkmingai. Taigi geriausia Eglei būtų pasėdėti kalėjime (čia D.Noreikos žodžiai), nes išgydyti nėra kaip. Tik bėda, kad ji nėra padariusi nusikaltimo ir sodinti nėra už ką. Na, bet pasistengus per porą metų galima tuos įkalčius ir suorganizuoti, kas ir buvo padaryta aktyviai “globojant” Eglę saugumo agentams.

Labai pykome ant Klaipėdos musulmonų, į kurių bendruomenę Eglė buvo infiltruota, kad jie tokie baisūs žmonės: nekenčia kitatikių, riboja bendravimą su tėvais, buvusiais draugais, skatina nesimokyti, nes musulmonei tai nereikalinga, visi ryšiai slepiami, leidžiama bendrauti tik su tais, kuriuos parenka “musulmonų” vadai – broliai. Kai dėl to skundėmės D.Noreikai ir prašėme išsiaiškinti, kas ir kokiu tikslu daro tokią neigiamą įtaką, jis sakė, jog taip būna visada, nes kitatikiui, priėmusiam islamą, “tėvai pasidaro didžiausi priešai”. Šią frazę iš D.Noreikos girdėjau bent kelis kartus.

Nenuostabu, jog apie musulmonus susidarėme labai neigiamą nuomonę. Tuomet dar nežinojome, kad tie radikalieji “musulmonai” ir yra saugumo agentai, kurių tikslas – atriboti Eglę nuo šeimos, ankstesniųjų pažįstamų, slėpti ryšius, kad jų niekas nesusektų ir neatskleistų tikslų.

O būdus, kaip veikti žmogaus psichiką, jie įvaldę tobulai. Tai ir psichotropiniai vaistai, ir grasinimai bei šantažas, ir įtaiga. Tai ne radikaliųjų islamistų, kokių pas mus nėra, o mūsų saugumiečių nuopelnas. Nereikėtų kratytis šios garbės, nes tą darbą jie atliko tobulai, galbūt savo duondavių net buvo deramai apdovanoti. Vien tai, jog D.Noreikos nesudomino mano paminėti radikalių musulmonų vardai ir jų telefonų numeriai, leidžia daryti prielaidą, jog jam tie žmonės puikiai žinomi ir jų ieškoti nereikia.

Kad tai kompromituoja musulmonų vardą, jam tai, matyt, neatrodo svarbu. O juk tie patys agentai lankosi tikrų musulmonų rate, jų suėjimuose, Kauno mečetėje ir renka išgalvotus kompromatus apie juos, kuriuos galbūt kada nors, tinkamai progai pasitaikius, ir panaudos. Apie čečėnus jau nekalbu. Anot D.Noreikos, tai labai klastingi žmonės, į akis šypsosi, o už nugaros laiko peilį. Taigi turim ir saugumiečių požiūrį į musulmonus.

Na, bet Generalinė prokuratūra – tai juk tolerancijos viršūnė ir teisingumo įsikūnijimas. Ten tokio požiūrio turbūt tikrai nerasime. Kai 2009 metų spalio pabaigoje, suėmus Eglę, nuvykome į pirmą susitikimą su bylą tiriančiu prokuroru Justu Lauciumi, jis mums reiškė užuojautą, kad Eglė pasinėrė į religiją, susižavėjo islamu. Bent jau būtų pasinešusi į krikščionybę, tai dar suprastų. Tokie buvo prokuroro žodžiai, plačiau nekomentuosime.

Eglę suėmus, kratos metu kaip įkalčiai buvo paimti maldos drabužiai, kilimėlis ir du Koranai (arabų ir rusų k.). Beje, abu dovanoti musulmonu apsimetusiu saugumo agentu Hafizu. Nelabai gražu, juk dovanų niekas neatsiima. Bent jau taip rašoma etikos vadovėliuose. Bet negi etikos vadovėlius šiais laikais kas nors skaito?

Kai Lietuvos Carito draugijos direktorius gerb. kunigas Robertas Grigas panoro aplankyti Eglę kalėjime ir parašė prašymą prokurorui J.Lauciui, gavo neigiamą atsakymą: ji kito tikėjimo, ir katalikų kunigas jai nereikalingas. Gal pabijojo, kad neatverstų į katalikybę? Neliks islamistės, neliks ir teroristės. Kur tada dėti bylą?

Norėtųsi paklausti tikrų musulmonų nuomonės, ar jiems lengva gyventi Lietuvoje? Su kai kuriais esu kalbėjusi. Jie nesijaučia laisvai, kai kurie net bijo viešai kalbėti šiuo klausimu, kad nebūtų persekiojami. Spaudos konferencijoje turėjęs pasisakyti jaunas čečėnas neatvyko, nes per daug pavojinga. Tai ar iš tikrųjų mes gyvename demokratinėje Lietuvoje?

Gintaro Visocko nuotraukoje: terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės motina Virginija Kusienė (kairėje) ir teta Irena Jeleniauskaitė, šio straipsnio autorės.

2010.07.05


Prisijunkite prie diskusijos