Pasirodė kalbininko, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio “Pavardžių pradžiamokslis”. Tai tarsi papildymas jo knygos “Lietuvių kalbos išdavystė” – labai svarbus dar vienas lietuvių kalbos gynėjų skydas, o gal kardas, saugantis kalbą ne nuo “kokių okupantų, o mūsų pačių neapgalvotų žingsnių”. Tie žingsniai jau padarė didžiulės žalos – ir kultūrinės, ir net politinės.
Pasak V.Urbučio, “apie galutinę lietuvių kalbos gynėjų pergalę kalbėti dar anksti”, bet “Pavardžių pradžiamokslis” prie jos turėtų mus gerokai priartinti, ypač jeigu jis pasieks Lietuvos mokyklas, mokytojus, plačiąją visuomenę.
Nežinau, kokiu tiražu jis išleistas, tačiau nemanau, kad dideliu. “Lietuvių kalbos išparceliavimo keliu pasukusi dabartinė A.Kubiliaus vyrausybė” tikriausiai pasirūpins, kad knygelė liktų nepastebėta, neparemta nei finansiškai, nei morališkai. Nejaugi neatsiras bent kiek turtingesnio šviesuolio, kuris 29 puslapių “…pradžiamokslį” padovanotų tiems, kuriems jo labiausiai reikia – mokykloms.
Reikia jo ir Seimui: įvairiems šokėjams, estrados dainininkams, milijonieriams, kad jie dar kartą protingai pasielgtų, kaip pasielgė š.m. balandžio 8 d., atmesdami vyriausybės parengtą kalbai pragaištingą projektą. Juk nėra jokių garantijų, kad puolimas prieš kalbą nebus pakartotas.
Džiaugdamiesi “Pavardžių pradžiamokslio” pasirodymu ir neabejodami, kad dabartinė nesavarankiška Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš jo nepasimokys, skelbiame kai kurias V.Urbučio mintis, papildančias “Lietuvių kalbos išdavystės” temą.
Vincas Urbutis
Pavardžių pradžiamokslis
Bendrinėje mūsų kalboje jau tvirtai įsigalėjęs pavardžių ir kitų tikrinių žodžių, nepaisant jų kilmės įvairovės, lietuviškas vartojimas buvo sutrikdytas ne kokių nors okupantų, o mūsų pačių neapgalvotų žingsnių netrukus po pakartotinio nepriklausomybės atgavimo bei valstybės atstatymo. Valdiškais kalbos tvarkdariais apsukriai buvo pasinaudota skelbti, kad senoviška lietuvių kalba jau nebetinkama “einant į Europą” (kurioje mes, tiesą sakant, visą laiką ir buvome), kad bent jau Vakarų žmonių ir miestų vardus reikėtų rašyti taip, kaip jie anose kalbose rašomi. Natūralią, neproblemišką, su kalbos sandara sutinkančią tikrinių svetimybių integraciją užsimota dirbtinai pakeisti iš kitur nusižiūrėtu kitų kalbų vardyno nurašinėjimu.
Lietuviškiems tekstams virtus kitakalbių nepaskaitomų vardų sąvartynais, ir svetimieji šokosi mus mokyti, kokia turėtų būti mūsų kalba, kaip joje turėtų atrodyti jų pavardės. Kol kas, ačiū Dievui, mokytojų vaidmens ėmėsi tik lenkai (juos ypač įkvepia prisiminimas tų lenkų kalbos viešpatavimo mūsų žemėje laikų, kai čia už lenkystę bepigu buvo pelnyti ir bajorystę, ir tarnystę, ir net dangaus karalystę).
Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos vyriausybės ne kartą keitėsi, tačiau keistos derybos dėl lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose vis būdavo atnaujinamos. Nei viena, nei kita pusė nedrįso pasakyti, kad metas pagaliau liautis tokiomis derybomis juokinti pasaulį. Nuleisti negirdomis net Europos Žmogaus teisių teismo pareiškimai ne vienoje jį pasiekusioje pavardžių byloje, kad tai kalbos ir kartu valstybės vidaus dalykas ir dargi priminimas, kad valstybei nevalia pamiršti įsipareigojimo tausoti ir puoselėti savo valstybinę kalbą.
Bendroji tikrinių žodžių vartojimo suirutė, autoritetingos kalbos tvarkomosios institucijos nebuvimas sutrikdė, išmušė iš vėžių ir mūsų valdžios viršūnes. Nuo vyriausybės teikiamų išdavikiškų kalbos (tiek pavardžių, tiek bendrojo) įstatymų projektų priėmimo Seimą vis išgelbėdavo jo paties teisininkų įspėjimai, kad tokie įstatymai būtų antikonstituciniai. Dar ryžtingiau lietuvių kalbos išparceliavimo keliu pasuko dabartinė A.Kubiliaus vyriausybė, vos tik išgirdusi prezidentės užuominą, kad ji nematanti problemos dėl lenkiškų pavardžių lietuviškuose pasuose. Teisingumo ministras R.Šimašius, būdamas tikras, kad tokio rango valdžios vyrui negalioja nei Konstitucija, nei pakartotinis Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog dokumentams privaloma valstybinė kalba ir kartu su ja sutinkančios pavardės, klusniai pasirūpino, kad būtų parengtas naujas pavardžių įstatymo projektas, kur jau bemaž visai pamirštas pavardžių lietuviškumas, viskas nukreipta į svetimo, valstybinei kalbai nepriimtino pavidalo pavardžių (ir vardų) kuo platesnio vartojimo įteisinimą. Projektas, šį sykį susvyravusių Seimo teisininkų nebesulaikytas, balsuojant vis dėlto buvo atmestas.
Seimas 2010 m. balandžio 8 d. atmesdamas vyriausybės pirštą kalbai pragaištingą projektą ir didžiule balsų persvara tolesniam svarstymui palikdamas Seimo narių G.Songailos ir R.Kupčinsko konsituciškai nepriekaištingą projektą, turėjo, rodos, susilaukti visuotinio visuomenės pritarimo. Jei taip ir buvo, tam pritarimui beveik nepavyko prasibrauti į viešumą. Vyriausybės atstovai, žurnalistai, politologai, pasitelktiniai ar gal ir savanoriai “ekspertai”, atvirkščiai, bemaž vieningai ėmė dergti Seimą, užuot to lemtingo pasirinkimo dieną pripažinę pačia šviesiąja, pačia brandžiąja dabartinės kadencijos Seimo ligšiolinėje veikloje.
Pamokymų dalintojai, patys nesuvokdami, koks esmingas kalbos dalykas liečiamas, visiškai nuslydo į pigų politikavimą. Tiesą sakant, dar negalima pasidžiaugti, kad pavardžių vartojimas Seime jau svarstytas visai deramu lygiu, pasitelkus tvirtus lingvistinius argumentus. Kalba nebuvo palikta visai nuošalyje, tačiau arčiau centro buvo rašyba, alfabetas, net atskirų raidžių “problemos”. Tai nurašinėtojų primesta diskusijų kryptis nuo pat jų diversijos pradžios. Nepakankamai atremtas ir jų vėlesnis išradimas, kad vardynas nepriklausantis kalbai.
Tad sumaišties dar daug, apie galutinę lietuvių kalbos gynėjų pergalę kalbėti per anksti. Tokia padėtis verčia dar kartą glaustai išdėstyti dabartinį kalbos mokslo požiūrį į pavardžių (ir kitų tikrinių žodžių) sąsają su kalba ir dar sykį priminti netikrų pranašų klaidinamai visuomenei, kas iš tikrųjų lemia pavardžių pavidalą.
(Bus daugiau)
2010.10.27
