Mūsų valstybėje – daug painiavos dėl netiksliai vartojamų sąvokų, terminų, palyginimų. Kai kurie save istorikais, politologais, filosofais vadinantys “išminčiai” vis dažniau ir vis atkakliau vartoja sąmoningai klaidinančias sąvokas. Pavyzdžiui, man labai keista, ir tuo pačiu – pikta, apmaudu, kai Lietuvoje gyvenantys lenkai vadinami “tautine mažuma”, o lietuviai, gyvenantys toje pačioje Lietuvoje – “tautine dauguma”.
Teoriškai tokie terminai – nepriekaištingi. Teoriškai kalbant, “tautine dauguma” pakrikštyti lietuviai išties gali engti “lenkų mažumą”. Tačiau tokie samprotavimai – tik teoriškai nepriekaištingi. O praktiškai žvelgiant Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvenantys lenkai nėra jokia “tautinė mažuma”. Jie negali būti “tautine mažuma”, kadangi čia pat – Lenkija, kurioje gyvena dešimtys milijonų lenkų, kur kas daugiau nei pačių lietuvių.
Visiškai tiksliai tariant, šalia Lietuvos esančioje Lenkijoje – keliolika kartų daugiau lenkų, nei lietuvių – Lietuvoje. Abi valstybės priklauso Europos Sąjungos erdvei, taigi net sienų jau nebėra tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tad kaip lenkai Lietuvoje gali būti “tautine mažuma”, jei jų iš tikrųjų – keliolika kartų daugiau nei lietuvių? Kaip beskaičiuotume, kaip bežiūrėtume, lenkai – kur kas skaitlingesnė tauta nei lietuviai. Tautine mažuma lenkai gali būti nebent JAV ar Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ar Vokietijoje, nes amerikiečiai, britai, rusai ir vokiečiai taip pat priklauso skaitlingosioms tautoms. Žodžiu, ten lenkai negali kelti nepagrįstų pretenzijų, nes tuoj pat susilauks adekvataus atkirčio. O štai vos tris milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje juos vadinti tautine mažuma, mano supratimu, – netikslu.
Panaši nuostata turėtume vadovautis ir kalbant apie Lietuvoje gyvenančius rusus. Ar Lietuvos rusus galima vadinti tautine mažuma, jei Lietuva turi tiesioginę sieną su Rusija, kurioje – per šimtas milijonų rusų? Šiuos akivaizdžius faktus akcentuoju specialiai: Lietuvoje gyvenanti lietuvių tautinė dauguma daug sykių silpnesnė ir mažiau apsaugota nei Lietuvoje gyvenančios lenkų ir rusų “tautinės mažumos”. Šios akivaizdžios tiesos nematyti – tiesiog nepadoru. Kad ši tiesa yra neginčijama, byloja na kad ir Lietuvos rusų akibrokštas: norime Vilniuje statyti paminklą carui Petrui I. Lietuvos rusai puikiai žino, jog caras Petras I-asis lietuviams – kaip keiksmažodis. Ir vis tiek bando primesti šią problemą. Tautinės mažumos taip įžūliai nesielgia. Taip įžūliai elgiasi tik tautinės daugumos, apsimetančios nekaltomis avelėmis.
XXX
Šį savaitgalį praleidau analizuodamas dar sovietmečiu, 1985-aisiais metais, parengtą specialųjį KGB planą “Metel”. Lietuviškai – “Pūga”. Įsakymą dėl šio plano 1985-ųjų gruodžio 19-ąją pasirašė tuometinis SSRS VRM ministras. Įsakymo numeris – 0385. Plane buvo numatyta, ką ir kaip privalo daryti jėgos struktūros, įskaitant ir KGB, ir vidaus kariuomenės dalinius, ir miliciją, jei šalyje kyla masiniai neramumai ir riaušės. Pirmą kartą planas “Metel” buvo realizuotas tuometinėje Kazachstano sostinėje Alma Atoje 1986-ųjų metų gruodžio 17 – 18 dienomis. Tąsyk į Alma Atos gatves protestuoti išėjo taikiai nusiteikę kazachų studentai, profesoriai, darbininkai. Į Alma Atos aikštę, pavadintą Leonido Breženevo vardu, susirinko maždaug apie 5 – 6 tūkst. kazachų. Jie nedaužė parduotuvių vitrinų, nepadegė nė vieno gatvėje stovėjusio automobilio, nesumušė nė vieno praeivio. Jie tiesiog buvo pasipiktinę Kremliaus sprendimu į Kazachstaną pirmuoju Komunistų partijos sekretoriumi atsiųsti rusą – G.V.Kolbiną. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, kad pirmasis respublikos sekretorius – ne rusų tautybės, o štai antrasis sekretorius – būtinai rusas, atsiųstas iš centro. Tačiau Kazachstane buvo pažeista net ši tradicija – rusas G.V.Kolbinas buvo paskirtas pirmuoju cekretoriumi. Beje, ne bet koks rusas, o būtent toks, kuris nė žodžio nemoka kazachiškai. G.V.Kolbinas taip pat nieko neišmanė apie kazachų tradicijas, kultūrą, papročius. Jis negerbė, nemėgo, nesuprato kazachų kalbos, papročių. Visa tai jam buvo svetima ir tolima. Todėl kazachai ir susirinko L.Brežnevo aištėje, rankose laikydami plakatus, skelbiančius, jog nė viena tauta SSRS teritorijoje, taip pat – ir rusai, neturi teisės turėti privilegijų. L.Brežnevo aikštėje būta ir plakatų, kurių užrašai skelbė: “Kiekvienai respublikai – savas vadas”. Būta net plakatų su šūkiais “Tegyvuoja nacionalinė V.Lenino politika”.
Tačiau šie taikūs ir teisėti kazachų protestai pirmuoju respublikos vadovu turėti savo tautietį, o ne svetimtautį, buvo paskandinti kraujo klanuose. Oficialiai kazachai tomis dienomis Kazachstane buvo traktuojami kaip nacionalinė dauguma. Bet reali statistika bylojo visai ką kitką. Jei 1915-aisiais kazachų buvo priskaičiuojama iki 6 milijonų, tai 1945-aisiais jų jau buvo vos 2,5 milijono. Iš kur toks skirtumas? Tie trys – keturi milijonai kazachų tiesiog išmirė socialistiniame Kazachstane. Mirė dėl ligų, bado, neįprastų, nepakeliamų gyvenimo sąlygų. 1962-aisiais metais kazachų Kazachstane sumažėjo nuo 62 proc. iki 29 proc. Taigi jie Kazachstane tapo tautine mažuma. Bet ši tiesa buvo kruopščiai slepiama. Kazachai ir toliau buvo traktuojami kaip nacionalinė dauguma, o Kazachstane gyvenantys rusai – kaip nacionalinė mažuma.
Kaip ilgai galėjo tęstis tokia neteisybė? 1986-ųjų pabaigoje kazachai neteko kantrybės. Jie išėjo į gatves, taikiai reikalaudami permainų bei dialogo su oficialia respublikos valdžia. O kaip pasielgė tuomet Kazachstaną valdę rusakalbiai – oficiali šios respublikos mažuma? Iš Kremliaus atsiųstas naujasis rusas nusprendė pasinaudoti slaptuoju planu “Metel”. O tai reiškė, kad Alma Atoje neramumų išvakarėse buvo sukoncentruotos gausios karinės pajėgos. Remiantis “Metel” duomenimis, čia buvo dislokuotos trys operatyvinės grupės ir specialusis jungtinis būrys. Iš viso – 2928 kariškiai. Mitinguojančiųjų išvaikymui buvo panaudoti ir Alma Atos karinio garnizono kariškiai – apie 5700 žmonių. Be to, į Kazachstano sostinę buvo permesta karių iš Taškente, Čeliabinske, Frundzėje, Tbilisyje dislokuotų karinių dalinių. Iš viso – 2169 kariškis. Taip pat plano “Metel” vykdymui buvo naudojamas ir Alma Atos patrulinis pulkas, kurį sudarė 526 kariškiai. Būta pajėgų ir iš KGB struktūrų, ir iš vidaus kariuomenės rezervo, ir iš vadinamųjų draugovininkų struktūrų. Vėliau šiuos įvykius tyrusi nepriklausoma komisija nustatė: tomis dienomis 5 – 6 tūkst. mitinguojančių Alma Atoje persekiojo nuo 19 – 24 tūkst. kariškių. Žodžiu, kariškių buvo kelis kartus daugiau nei mitinguojančių.
Nederėtų pamiršti ir dar vienos svarbios detalės. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato poeto Muchtaro Šachanovo vadovaujama dviejų šimtų specialistų komisija išsiaiškino, jog 1986-ųjų gruodžio 17 – 18-ąją mitingavo išimtinai vien kazachų tautybės žmonės, o tarp tų, kurie persekiojo mitinguojančius kazachus, daugumą sudarė rusakalbiai. Esama užfiksuota keliolika parodymų, kuriuose, pavyzdžiui, draugovininkų vadai prisipažįsta: “į savo gretas kazachų privilioti nepavyko nė vieno”. O draugovininkų, kurie žalojo kazachus, tomis dienomis būta apie dvejis tūkstančius. Rusakalbiai draugovininkai neturėjo šaunamųjų ginklų, bet jie buvo ginkluoti metaliniais strypais nusmailintais galais, lazdomis, grandinėmis.
Tačiau tai – dar ne visi baisumai. Derėtų įsiminti, kokiomis priemonėmis buvo vaikomi kazachai. Dešimtys liudininkų tvirtina, jog į L.Brežnevo aikštę susirinkę kazachai buvo kapojami kareiviškais kastuvėliais, pjudomi vilkšuniais, mušami geležiniais strypais. Prieš kazachus buvo panaudotos net dvidešimt vandens patrankų. O juk tomis dienomis Alma Atoje buvo pati tikriausia žiema. Vanduo čia pat sušaldavo į ledą. Komisija turi dešimtis liudininkų parodymų, kurių autoriai pasakoja, jog tomis naktimis kazachai buvo žiauriai mušami net savo namų laiptinėse, kiemuose. Tiksliau tariant, esantys visai kituose sostinės rajonuose nei L.Brežnevo aikštė.
Užfiksuota oficialių pasakojimų, kaip dešimtis sumuštų kazachų jaunuolių ir merginų rusų kareiviai nuvežė į mišką, esantį maždaug 50 km nuo miesto, ir ten paliko šalti. Iš kai kurių kazachų studentų specialiai atėmė pirštines, žiemines striukes, šalikus. Būta ir tokių, kuriuos nušovė. Tačiau dauguma kazachų buvo sužaloti kastuvėliais ir liko gulėti kraujo klanuose toje L.Brežnevo vardu pavadintoje aikštėje. Tačiau ir gulinčius be sąmonės “Metel” plano vykdytojai nesiliovė spardę kojomis, badę plieniniais strypais, mušę guminėmis lazdomis. Vienas studentas dėl galvos traumų, kaulų lūžių ir galingo smūgio į pilvą mirė vežamas į ligoninę.
Kai šimtai kazachų buvo paguldyti į ligonines, o medikai nustatė, jog pagrindinės sveikatos sutrikimų priežastys – gilios kirstinės žaizdos, Kazachstano KGB atstovai konfiksavo visus oficialius daktarų ir seselių užrašus, kur kalbama apie kirstines žaizdas. Tik vėliau, 1990-aisiais, komisijai pavyks gauti kai kurių “Metel” dalyvių parodymus: “Operacijos išvakarėse mums buvo išduoti kareiviški kastuvėliai (…). Mes naudojome kastuvėlius ir mušėme visus, kurie tik pasitaikė po ranka. Kirsdavome kur papuola: per ga;lvą, į nugarą, per rankas”. Tai – jaunesniojo seržanto V.J.Nikolajenko liudijimas. Tokių liudijimų – dešimtys.
Net po gruodžio 17 – 18-osios atakų prieš kazachus šios respublikos KGB nesiliovė siautėjusi. Būtent šios struktūros darbuotojų pastangomis buvo iškelta baudžiamoji byla protesto akcijoje dalyvavusiam Alma Atos Architektūros – statybos instituto docentui A.B.Uvakovui. Oficialus kaltinimas – riaušės ir nacionalizmas. Teismas jam atseikėjo 8-erius metus. Taigi šiam išsilavinusiam kazachui Magadano kalėjimuose sėdėti teko vien dėl to, kad jis norėjo savo šalyje kalbėti kazachiškai, bet ne rusiškai. Į kalėjimą šis kazachas buvo uždarytas tik todėl, kad norėjo Kazachstano vadovu matyti kazachą, o ne rusą.
O protesto akcijos dalyviui studentui Kairatui Ryskulbekovui dar labiau nepasisekė. Jam buvo inkriminuota žmogžudystė, ir jį nuteisė mirties bausme – sušaudyti. Tiesa, vėliau ši bausmė sušvelninta iki 20-ies metų nelaisvės. Tačiau studentas buvo pasodintas į kamerą drauge su žmogžudžiu – recidyvistu, ir kitą rytą studentą rado neva pasikorusį. Komisijos išvadose teigiama, jog studentą greičiausiai specialiai pasodino į kamerą drauge su žmogžudžiu, kad recidyvistas su juo susidorotų. Sūnaus kūno tėvams KGB neleido pasiimti.
Alma Atos Energetikos instituto studentas E.M.Spatajevas mirė nuo šautinės žaizdos L.Brežnevo aikštėje. Tačiau šios respublikos KGB baudžiamosios bylos dėl E.M.Spatajevo mirties kažkodėl neiškėlė. Alma Atos Muzikos mokyklos studentė šešiolikmetė Asanova Liazat taip pat apkaltinta tuo, kad neva dalyvavo riaušėse ir kurstė nacionalistines nuotaikas. Ją tardė Kazachstano KGB. Kagėbistų tvirtinimu, studentė, pasinaudojusi proga, iššoko per langą ir užsimušė. Panaši mirtis ištiko ir Ust Kamengorsko pedagoginės mokyklos studentę šešiolikmetę Sabiną Muchamedžanovą. Ji kaltinta dalyvavusi riaušėse ir kursčiusi nesantaiką tarp tautų, platinusi antirusiškas nuotaikas. Oficiali versija: išsigandusi pelnytos bausmės tardymo metu iššoko pro langą ir užsimušė. Pabrėžtina, kad ją tardė ne Kazachstano prokuratūra, bet šios respublikos KGB atstovai.
XXX
Kodėl papasakojau šią Lietuvai tarsi sunkiai pritaikomą istoriją? Pirmiausiai noriu pabrėžti, jog tautinių mažumų sąvoka – labai sąlyginis dalykas. 1986-ųjų pabaigoje kazachai savo žemėse buvo tarsi ir absoliuti, neginčijama dauguma. Tačiau tikroji realybė bylojo visai ką kitką: ne kazachai skriaudė “oficialiąją rusų mažumą”, o toji “nacionalinė mažuma” skriaudė kazachus. Beje, skriaudė ciniškai, žiauriai, begėdiškai, kryptingai. Pasiremdamas šiuo konkrečiu pavyzdžiu noriu pabrėžti, kad mes, lietuviai, šiandien atsidūrėme labai panašioje padėtyje kaip 1986-ųjų pabaigoje – kazachai.
Žinoma, prieš mus, neva “nacionalinę daugumą”, nūnai niekas nenaudoja jokių slaptųjų operatyvinių operacijų “Metel” (“Pūga”). Mūsų nekapoja kastuvėliais ir nepjudo tarnybiniais šunimis. Tačiau mus vis dėlto norima nutildyti, pažeminti, susilpninti. Kad Lietuvoje turėtume kuo mažiau įtakos. Kad taptume tik formaliais Lietuvos šeimininkais. Kad bijotume garsiai pareikšti: Lietuvoje niekad nebus paminklų nei Rusijos carui, nei Rusijos carienei. Kad nedrįstume pasakyti savo strateginiams partneriams: draugausime, bet lietuvių kalbos gramatikoje nebus jokių “w”.
Prieš Lietuvą nūnai naudojami visai kitokie planai, nei 1985-aisiais sukurtas slaptasis planas “Metel”. Bet naujieji planai – ne mažiau pavojingi. Jie – žymiai išradingesni ir veiksmingesni nei tas kruvinasis “Metel”. Šitaip sakydamas norėčiau pasiremti žurnalisto Arūno Brazausko žodžiais, ištartais per Lietuvos radiją (LRT). Savo komentarą, kurį vėliau paskelbė oficialusis www.LRT.lt puslapis, A.Brazauskas pavadino “Žaidžiame kareivėliais”.
Perfrazuojant komentare išsakytas mintis akivaizdu, kad NATO mus pasirengusi ginti tankais, lėktuvais, raketomis ir laivais. Ir tai – teisinga, svarbu. Bet ne mažiau svarbu ir tai, kad gynybinė fronto linija dabar išsidėsčiusi visai kitaip, nei kadaise naudotos “fronto linijos”. Šiandien akivaizdžios fronto linijos nėra ir negali būti. Pasak žurnalisto A.Brazausko, vargu ar kas nors šiandien nori Lietuvą okupuoti fiziškai, kadangi “teritorijas valdyti” galima ir be tankų bei desantininkų paslaugų. Lietuvą kai kurios valstybės stengiasi panaudoti, jo manymu, kaip marionetes, kurios rimtai drumstų vandenį NATO gretose. Bent jau Rusija siekia savo tikslų per įtakos agentus valdžioje.
Ryšiai su KGB tėra tik vienas iš būdų, kaip šantažuoti žmogų. Tačiau galima šantažuoti ir duomenimis, pavyzdžiui, apie neteisėtai praturtėjusius asmenis. Teksto “Žaidžiame kareivėlius” autoriaus įsitikinimu, Lietuva duomenų apie neteisėtai pralobusius politikus, verslininkus bei aferistus greičiausiai nepajėgia deramai saugoti. O tai reiškia, kad turtingais ir tuo pačiu įtakingais žmonėmis tapusieji gali būti valdomi plika akimi nematomų gaivalų
Beje, sąrašą, kaip žmogų įmanoma šantažuoti, derėtų pratęsti. Dažnusyk nereikia net šantažuoti. Užtenka vien pasiūlyti palankias galimybes plėtoti verslą, siekti mokslo, kopti mokslininko karjeros laiptais šalyse, kuriose gyvena skaitlingosios tautos, – ir toks lietuvis čia pat tampa lojalesnis Lenkijai ar Rusijai, nei savo Tėvynei. Štai tada ir atsiranda įtartinų lietuviškų samprotavimų, girdi, o kas čia blogo, jei Vilniuje stovės paminklas carui Petrui I ar Lietuvos raidyne atsiras keletas lenkiškų raidžių.
Deja, lietuviškosioms slaptosioms tarnybos tokio pobūdžio intrigos – mažai įdomios.
Nuotraukoje: kazachų studentai, 1986-ųjų gruodžio 17 – 18 dienomis reikalavę, kad jų gimtosios kalbos iš viešojo gyvenimo neišstumtų rusų kalba.
2011.02.02
