Šis rašytojo Petro Dirgėlos tekstas pirmą kartą paskelbtas buvo 1990-aisiais metais žurnale "Pergalė" (Nr. 1). Bet ar šios pastabos praradusios aktualumą? Ar neverta susimąstyti, ko vis tik per pastaruosius dvidešimt metų nesugebėjome nuveikti, o ką atlikome ne taip, kaip derėjo atlikti?
XXX
Petras Dirgėla
1990-ieji paskelbti Lietuvių kalbos metais. Daugeliui atrodo, kad tai – kampanija, kurios metu sieksime įveikti sunkumus, susijusius su lietuvių kalbos paskelbimu LTSR valstybine kalba, kad šiais metais ypatingai uoliai, negailėdami nei lėšų, nei laiko, mokysime lietuviškai kalbėti tuos, kurie mūsų valstybine kalba šnekėti dar nemoka.
Mokysime, mokysimės patys, nes ir mūsų, lietuvių, liežuvis apsivėlęs svetimais žodžiais, keiksmažodžiais, visokių žargonų bjaurastim. Stengsimės išpainioti liežuvius ir iš kito lipnaus voratinklio – ideologijos leksikono.
Tačiau lietuvių kalbos tikrosios reikšmės mūsų atkuriamai valstybei gerai nesuprastume, jei vien tik minėtus dalykus galvoje turėtume.
Taigi: šnekame lietuviškai.
Ir vis dažniau girdime lietuviškai šaukiant: aš, aš esu atgimimo pradininkas, nes aš pirmas surikau, parašiau, padariau, parodžiau. O juk niekas iš visko, kas atgimsta, neatgimsta pirmas ir pirmą kartą. Niekas – nei žolė pavasarį, nei tauta vergovėj.
Pažvelkim į mūsų istorijos gelmę: kad ir kaip istorinės aplinkybės mūsų protėvių savarankiškumo jausmą gniuždydavo – jos tik į kietesnę, atsparesnę smiltelę jų sielose tą jausmą slėgdavo. Sunaikinta nepriklausomybė tapdavo galinga mūsų žmonių dvasine valia ir jėga savarankiškumui atstatyti. Nė viena protėvių karta, kad ir kaip, atrodytų, tuščiai gyvenimą nugyvenusi, tos valios, tos jėgos į kapus nenusinešė – vaikams, vaikaičiams, taigi ir mums paliko.
Neišsenkanti tautų atsinaujinimo potencija – štai ta sąjūdžių, vadinamų atgimimais ar renesansais, versmė.
Jeigu atgimėm, vadinasi, valios ir jėgų nepriklausomybei siekti paveldėjom iš visų anksčiau gyvenusių pirmtakų. Tad atgimimo pradininkas ne aš, ne tu, ne jie, jos, o mūsų visų kalba. Viename interviu lenkų poetas Č. Milošas taikliai pasakė: – „Lietuvių tautos gimimą lėmė ne tiek istorijos, kiek filologijos veiksnys“. Pridurčiau: „filologijos veiksnys“ lėmė ir Lietuvos valstybės pirmąjį atgimimą, neabejoju, lemia ir antrąjį, dabartinį. Apie tai reiktų platėliau pasamprotauti.
Simonas Daukantas gimė tais metais, kai Rusija, Prūsija ir Austrija antrą kartą pasidalijo Lenkiją ir Lietuvą, tuo laiku, kai Gardine vyko Lenkijos ir Lietuvos Respublikos paskutinysis seimas, tą mėnesį, kai Respublika prarado savarankiškumą, o kai mažajam Simonui suėjo dveji – ir valstybingumą.
Lietuva, buvusi didelė, stipri valstybė, tapo maža pasienio zona neaprėpiamoj Rusijos imperijoj. Lietuva žlugo, Simonas Daukantas pradėjo gyvenimą.
Tuo Daukanto situacija panaši į mūsų – penkiasdešimtmečių, keturiasdešimtmečių kartos situaciją šiame margame pasaulyje. Nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo aneksuota, tapo Stalino imperijos pasienio mažyte zona – mes pradėjom gyvenimą.
Istorikas Augustinas Janulaitis 1923 m. rašė: „Menka tauta be praeities, tenka abejoti tokios tautos ateitimi. Kas jos netyrinėja, nesidomi, tas nepaiso savęs, tas ketina žlugti. Tai buvo gerai supratusi rusų caro valdžia, kuri silpnino atskirą tautų istorijos tyrinėjimą. Anot jos, Lietuvos neturėjo būti praeityje, tai tik laikinas buvęs meteoras, kuris nušvito, išnyko ir liko vien tik didelė Rusija”.
Taigi: lietuviai neturėjo atsiminti savo praeities, kad kūnu suaugtų, siela susilietų su didele Rusija. Tai gerai, dar geriau negu carai suprato Stalino, Chruščiovo, Brežnevo vadovaujama partija. Vėl tapatumų paralelė: ir Daukanto, ir mūsų karta buvo verčiama gyventi taip, kad užmirštą Lietuvą buvus; ir Daukantui, ir mums Lietuvos praeityje, praeities pasaulyje neturėjo būti, o tai reiškė — neturėjo būti ir ateityje.
Sakome: Simonas Daukantas gimtąją kalbą skelbė tautybės pagrindu, pirmas lietuviškai parašė Lietuvos istoriją, plėtojo garbingos mūsų praeities koncepciją, kūrė Lietuvos senovės romantinę viziją.
Daukanto darbus apibūdiname lyg ir teisingai, tačiau ar suvokiame jų esmę? Ar suprantame, ką nauja ir lemtinga Lietuvai Daukantas nuveikė?
Lietuvos Didžiojoj Kunigaikštystėj lietuvio sąvoka nereiškė tautybės. Lietuvis buvo Kunigaikštystės pilietis. Lietuviais save laikė ir lietuviai, ir rusai, ir ukrainiečiai, ir baltarusiai – visi Kunigaikštystės gyventojai.
Daukantas lietuvio sąvokai suteikė pirminę, grynąją jos prasmę – tautybės prasmę. Daukantas įžvelgė, kad Lietuva turi vilčių atgimti ne didelės pilietinės, o nedidelės tautinės valstybės pavidalu. Suprato: vienybės, tokios vienybės, kuri padėtų atkurti Lietuvos valstybę, garantija gali būti tik tautinė sąmonė, savigarba, tautinio savitumo, o drauge ir unikalios žmogiškos vertės suvokimas.
Tokios vienybės labui Daukantas romantizavo Lietuvos praeitį, jos istoriją rašė ne kaip mokslo traktatą, o kaip literatūros veikalą – iš esmės kūrė epinę viziją, istorinį mitą apie savo tautą savos tautos kalba, nes tik kalba apreiškia pasauliui tautinę sąmonę, tautinį savitumą, drauge – ir unikalumą.
Neabejoju: carinės priespaudos metu grynas istorijos mokslas tautos tikrai nebūtų suvienijęs. O daukantiškas istorinis mitas, sukurtas lietuvių kalba, ideologiškai išplėtotas Jono Basanavičiaus, suvienijo – lietuviai atkūrė nepriklausomą valstybę, kai tik susiklostė palankios tam aplinkybės.
Lietuva gali atkurti nepriklausomą valstybę tik tautinės valstybės forma ir tik visai tautai susivienijus. Tai Daukanto įžvalga. Tačiau nuo Daukanto darbingųjų metų praėjo pusantro šimtmečio. Lietuva tautinės valstybės forma jau buvo – nepriklausoma Lietuvos Respublika egzistavo dvidešimt metų. Jau įsitikinome: Lietuva gali atkurti savo valstybingumą, tačiau nepajėgia jo išlaikyti visuotiniame konflikte, kurio įtampą palaiko tarptautiniai kariniai, politiniai ir ekonominiai santykiai.
Deja, tie santykiai plėtojami pagal džiunglių įstatymą – „kas stipresnis, tas teisus“. Ar mums reikia valstybės, kuri atkurta tuojau vėl būtų sužlugdyta? Nereikia, nes ir atkūrimas, ir žlugimas – tai vis naujos aukos (nebūtinai represijų ar pan.).
Akivaizdu: jei norime pasiekti tikslą, privalome pirmojo atgimimo įžvalgą, išpuoselėtą Daukanto ir Basanavičiaus, praturtinti nauja įžvalga, atsakančia į klausimą: kaip nugrėsminti visuotinį konfliktą tiek, kad jis nebūtų pavojingas negausioms tautoms, nė vienai tautai?
Nėra pranašų, kurie neklysdami, atsakytų į šį klausimą. Tačiau atsakyti į jį galima ne žvėrių staugimu, ne šunų lojimu, ne viščiukų čiepsėjimu – žmonių KALBA, žmonių KALBOMIS. O kad žmonės nesavanaudiškai ir vieningai į jį atsakytų, turi vienytis ne tik tolimos tautos, bet ir susivienijusios tautos Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje, pasaulyje.
Prisitaikymas (kad ir blaivus, optimalus!) prie visuotinio konflikto – pražūtingas. Pavieniai iššūkiai visuotiniam konfliktui pražūtingi. Tautos susivienys, nugrėsmins tą drakoniškąjį konfliktą tik tuomet, kai pradės kalbėti ne tik gimtosiomis, tačiau ir sąžinės, teisybės kalbomis.
Ar mes, lietuviai, Lietuvių kalbos metais pradėsime tik tokia kalba kalbėti?
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
Šis tekstas pirmą kartą paskelbtas 1990-aisiais metais žurnale "Pergalė" (Nr. 1).
2013.09.13
