Apie Kazio Binkio poemėlę vaikams “Dirbk ir baik!”


Print

Didžiulis galvos skausmas ta sustabdyta, bet neuždaryta atominė elektrinė. Labai daug pinigų išleista uždarymui, bet neuždaryta. Europos Sąjungos uždarymui skirti pinigai išvogti, o sovietinės atominės elektrinės durys atlapotos: įeik ir įjunk reaktorių nors ir šiandien (taip buvo pasakyta vienoje televizijos laidoje), gamink pigią, konkurencingą elektrą. Deja, įjungti negalima, reikia uždaryti, bet jau lietuviškais milijonais.

Taigi, neuždarėm vienos, ketinam “atidaryti” kitą, japonišką. Nežinau, ar šiais laikais leidžiama Smetonos laikų poeto Kazio Binkio poemėlė vaikams “Dirbk ir baik!”. Kai po karo sovietų laikais mokiausi mokykloje, poemėlės ištraukas teko mokytis mintinai. Dabar, ko gero, ši poemėlė uždrausta, nes visoms nepriklausomos Lietuvos valdžioms ji nepatiktų: mat visos valdžios dirba, bet nebaigia. Tiksliau pasakius – ne tiek dirba, kiek pridirba. Ir palieka iškuopti kitiems. Tie kiti kitoje vietoje pridirba. Todėl daug smarvės Lietuvoje.

Bet visokie stadionai, rūmai, aikštės, prospektai, iš kur sklinda negeras kvapas, niekai, palyginus su pradėtu nepradėtu šimtmečio darbu – naująja atomine elektrine. Čia juokauti jau nesinori, baisu darosi. Ar gali maža, neturtinga valstybė, daugiau kaip per du dešimtmečius nesugebanti pastatyti stadiono, kokybiškom trinkelėm išgrįsti svarbiausio sostinės prospekto – ar gali tokia valstybė pastatyti daug milijardų kainuojančią atominę elektrinę?

Pradėti gali, pridirbti naujoje vietoje, šalia pridirbtos – gali. O pastatyti? O užbaigti pradėtą šimtmečio statybą? Šito aš nesužinosiu. Nesužinos ir daugelis protestuotojų, kurie birželio 27 d. buvo susirinkę prie Prezidentūros ir daug ko reikalavo iš Seimo, iš prezidentės, iš Vyriausybės. Nesužinos, nes tie protestuotojai – nejauni žmonės, o statyba truks ne dešimt metų, kaip žadama, o ne vieną dešimtmetį. Ta statyba gali būti niekada nepabaigiama, kaip stadionas. Baisu net pagalvoti.

Tačiau man neatrodo, kad referendumas – išeitis. Atsiklauskim tautos, kaip ji pasakys, taip ir darysime. Mitinge buvo prisimintos melžėjos, esą jos nieko neišmano apie sudėtingus atominius reikalus, bet būtent jos iš savo kišenės sukraus tuos milijardus, jų vaikai ir vaikaičiai bus amžini skolininkai Švedijos bankams. Taip tai taip – jos, bet, vis dėlto, jos negali žinoti, reikia ar nereikia statyti, naudinga ar nepakeliamai žalinga bus ta šimtmečio statyba.

Ką čia melžėjos! Palikime ramybėje tas darbščias moteris. Profesoriai, akademikai nežino, ką daryti. Štai akademikas Antanas Kudzys: jis nei už, nei prieš atominę elektrinę, nes jam trūksta paskaičiavimų, kai kurių duomenų, kurie slepiami. Jeigu skelbsime referendumą, ir viena, ir kita pusės turės atskleisti visas kortas. O dabar slepia, sakė akademikas A.Kudzys.

Tačiau jeigu referendumu apie atominius reikalus nieko neišmanantys žmonės pasakys “taip”, statykime, ar tada tikrai pastatysime, tikrai džiaugsimės pigia elektra ir energetine nepriklausomybe? Jokie akademikai, jokie specialistai ir ekonomistai, juo labiau politikai šiandien nepasakys, kas mūsų laukia po kelių dešimtmečių. Ir niekas neatsakys už šiandien padarytas klaidas, už nusikaltimus, o kentės “melžėjos”.

Todėl labai skauda galvą tiems, kurie nuo nedraugiškų didžiųjų kaimynų priklausomai, neturtingai Lietuvai linki gerovės. Labai skauda. Labai daug abejonių, nežinomųjų. Ir labai daug demagogijos, politikavimo, partinės ir asmeninės naudos siekimo, kalbant šia gyvybiškai svarbia tema.

Man patiko trumpas viešnios iš Baltarusijos pasisakymas. Ir toje šalyje, ir Kaliningrado srityje yra žmonių, kurie supranta, kad, jeigu bus pastatytos visos trys elektrinės, padaugės ne energetinės nepriklausomybės, o atominės priklausomybės.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: akimirkos iš birželio 27-osios mitingo, skirto referendumui dėl atominės jėgainės statybos paremti. Mitingas, į kurį susirinko apie šimtas žmonių, buvo surengtas prie Prezidentūros. Mitingui vadovavo parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila.

2012.06.28


Prisijunkite prie diskusijos