Kartais ir pačios didžiausios kvailystės gimsta iš gana racionalių minčių. Tokia kvailystė yra Lietuvos politikoje vis dar vyraujanti nuostata, kad mokesčių lengvatos yra blogis. Ši kvailystė yra tuo juokingesnė, kuo labiau ją ginantieji apeliuoja į sveiką protą.
Idėjiniai šio pavojingo nesusipratimo autoriai bei nuožmūs lobistai sukasi aplink Laisvosios rinkos institutą (LRI). Jam būdinga skleisti niekur civilizuotame pasaulyje neįsitvirtinusias arba jau atmestas kraštutinio libertarizmo nuostatas.
Džiunglių ekonomika, kai paisoma tiktai stipriausiųjų intereso, yra atgrasi ne vien dėl socialinio neteisingumo. Ji kenkia ir ekonomikos plėtrai. Tai jau seniai įrodyta ir teoriškai, ir paties gyvenimo.
Tad kodėl Lietuvoje, kaip ir dar keliose pokomunistinėse šalyse, šis mitas toks gajus?
Vargu ar LRI „ekspertai“ atsisakys savo pasaulėžiūros, kol ji taip gerai apmokama. Tačiau visiems kitiems – ir ypač sprendimų priėmėjams – pats laikas atsitokėti. Todėl verta prisiminti, kodėl ši koalicija, vos gavusi valdžią, taip džiaugsmingai nukarpė didelę dalį ankstesnių lengvatų.
Pirminė visiškai teisinga mintis buvo suformuota dar iki krizės. Rimtų ekspertų, tokių kaip Raimondas Kuodis, paskaičiavimai rodė, kad Lietuvos biudžetas yra toks menkas visų pirma dėl gausybės landų, leidžiančių išvengti mokesčių.
Kaip lengvatų neteisingumo simbolis dažniausiai buvo nurodoma „Maximos“ grupės gudrybė, kai įsiregistravusi, tarsi būtų įsteigta neįgaliųjų, viena antrinė jų bendrovė atsiėmė iš valstybės 100 milijonų litų mokesčių. Panašiomis lengvatomis arba tiesiog netvarka mokesčių srityje piktnaudžiavo ir nemažai kitų galingų verslo subjektų, kurie tikrai negalėjo būti priskiriami prie tų, kuriems būtina valstybės parama.
Lietuvoje lengvatų politika, o tiksliau – praktika, ilgą laiką buvo tiesiog apversta aukštyn kojomis. Didesnę dalį naudos susigraibė stipriausieji, o ne silpniausieji. Štai iš kur atsirado noras kovoti su bet kokiomis lengvatomis. Jeigu valstybė nesugeba atskirti piktnaudžiautojų nuo tų, kuriems parama tiesiog būtina, lengvatų reikia palikti kuo mažiau.
Taip silpniesiems buvo smogtas skaudus smūgis, o galingieji rado kitų būdų gauti naudos.
Apgailėtinas spaudos likimas po mokesčių reformos – aiškiausias pavyzdys. Kai labiau civilizuotos valstybės per krizę kaip tik didino lengvatas ir paramą žiniasklaidai – kultūros ir demokratijos garantui, Lietuvos valdžia pjovė negailestingai, nepaisydama net atsakomosios pagiežos ir susipriešinimo.
Sunku protu paaiškinti, kodėl taip buvo pasielgta. Gal tai gili pasąmoninė neapykanta? O gal tiesiog noras turėti labiau priklausomą, su ištiesta ranka vaikščiojančią žiniasklaidą? Tą norą išduoda aiškinimai, kad tikslinės dotacijos yra daug geriau nei mokesčių lengvatos. Ir, žinoma, didžiulės pinigų sumos, skiriamos įvairiems projektams viešinti ir politinei reklamai.
Tačiau tai ne tik amoralus, bet ir kenksmingas patiems politikams, taigi – kvailas elgesys. Žiniasklaidos kokybė nusileido į patį dugną, o bandantieji manipuliuoti ir maitinti ją iš rankos palankumo gali tikėtis tik tol, kol turi galimybių susimokėti. Toks santykis negali virsti idėjine ar vertybine meile. Tad dar labiau stiprėja senas įprotis reketuoti galios turėtojus. Juolab kad žiniasklaida turi tam puikių galimybių.
Užsakomajai žiniasklaidai klestint, visuomenė praranda demokratijai būtiną teisę žinoti, kas iš tikrųjų vykstas valstybėje. Ir tai yra didžiausia nuodėmė, kurią padarė ši koalicija.
Nuo 2009 metų pradžios Lietuvoje periodiniams leidiniams vietoje 5 proc. taikomas 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas – vienas didžiausių Europoje. Panašus yra tik Bulgarijoje ir Slovakijoje. Tuo metu Europos Sąjungos šalyse senbuvėse PVM spaudai sudaro vos kelis procentus arba kaip Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje – visai netaikomas.
Prisidėjus dar ir kitiems mokesčiams bei sumažėjus reklamos, per 3 metus jau uždaryta apie 50 leidinių – apie 20 proc. visų nacionalinių leidinių kiekio. Bankrutuoja spaustuvės, traukiasi ir užsienio leidėjai. Spaudos pardavimas per tuos metus sumažėjo apie 40 proc., žurnalistų skaičius redakcijose – 30-35 proc., o darbuotojų atlyginimai – 35-40 procentų.
Nacionalinių žurnalų prenumeratos lygis šiandien net 5-6 kartus mažesnis nei Latvijoje ar Estijoje, ir 8-9 kartus – nei Vakarų Europos šalyse. Sumažėjus Lietuvoje leidžiamų laikraščių ir žurnalų, tik per 3 metus daugiau nei du kartus išaugo įvežamų iš Rusijos leidinių kiekis.
Skaičiai iškalbingi, Seime svarstomos įvairios pataisos. Tačiau atsiverskite mokesčių politiką kontroliuojančių liberalų puslapį ir vėl išvysite tuos pačius senus užkeikimus, kad „bet kokios mokestinės išimtys griauna tvarią sistemą“. Atrodo, tarsi pasaulinio lygio ekonomistai būtų kvailiai, tik mūsiškiai – genijai.
Visas civilizuotas pasaulis pripažįsta, kad teisinga mokesčių diferenciacija skatina verslą ir kuria palankesnę aplinką. Tačiau mūsų libertarams tai nė motais. Jie giriasi turintys įrodymų, kad tai nėra tiesa. Tik keista, kad visa tai jie laiko paslaptyje ir nepretenduoja į Nobelio premiją.
Vis dar plačiai įtikinėjama, kad mažesnis PVM nereiškia mažesnių kainų, nors tai yra akivaizdus absurdas. Žinoma, kartelinių susitarimų iškreiptoje, oligopolinėje rinkoje kainos gali ir nenukristi. Tačiau tai jau kita problema, kurią spręsti reikia kitomis priemonėmis. Jeigu mes nesugebame naudotis kokiu nors instrumentu, reikia mokytis, o ne šaukti, kad tas instrumentas blogas.
Ar kas atliko profesionalų tyrimą, kodėl lietuviai plūsta į Lenkiją pirkti maisto produktų ir taip augina kaimynų ekonomiką? Tai yra, kodėl ten viskas daug pigiau, nors atlyginimai tikrai ne mažesni? Žinoma, ne vien 16 proc. didesnis PVM tarifas brangina mūsų maistą. Bet įrodinėti, kad tai nieko nereiškia, tiesiog juokinga. Juk užtektų žvilgtelėti į kokio nors produkto kainos dedamųjų dalių išklotinę.
Mokesčių politika – labai subtilus reikalas. Primityvus, liguistas užsispyrimas čia nedovanotinas. Gal bent prieš rinkimus krikščionys demokratai atsibus ir prisimins, kad visuotinai pripažįstamos jų vertybės gerokai skiriasi nuo laukinio libertarizmo? Padėk, Dieve!
Nuotraukoje: komentaro autorius parlamentaras Saulius Stoma.
2012.05.16
