Visuomenės aktualijų portale „Slaptai“ (2010-08-28) pasirodė užsienyje ir jau Lietuvoje pelnytai pripažinto publicisto Viliaus Bražėno (čia jis per trumpą laiką išleido keturias knygas ir paskelbė daugybę straipsnių) rašinys „Bažnyčios gynėjo šarvus užsidėjus“.
Kaip tikras katalikas, žinodamas, kad apaštalavimo priedermė priklauso ne tik dvasiškiams, bet ir pasauliečiams, jis rašinyje labai argumentuotai atrėmė Bažnyčios hierarchams daromus priekaištus dėl neleidimo įnešti prezidento Algirdo Mykolo Brazausko karstą į Arkikatedrą.
Straipsnio autorius taip pat pažymėjo sukeltą sovietinio tvaiko propagandinį šurmulį jau kelias dienas prieš prezidento mirtį bei laidotuvių panaudojimą kitiems tikslams, negu atsisveikinimui su velioniu. Priminęs romėnų posakį „Apie mirusį gerai arba nieko“, autorius paneigė jo taikymą žymiam visuomenininkui ar politikui, nes, anot jo, nė vienas, kas palieka raštus, knygas, politinių bei filosofinių pasisakymų straipsnius, „nemiršta“, niekad „nenutyla“.
Šių eilučių autorius nėra nusiteikęs vertinti velionio darbus, tačiau atkreipia dėmesį į liaupsėms prilygstantį atsiliepimų srautą ir labai skubotai teikiamą daugybę prezidento atminimo įamžinimo variantų (pavadinti tiltą, gatvę, aikštę, Kauno HES jo vardu, kabinti įvairiose vietose memorialines lentas). Neabejotina, kad įamžinimo variantus lydės svarstymai, lėšų paieškos biudžete, vardų suteikimo ceremonialai. Šių rūpesčių „naštą“ jau neva neša ir ateityje pasišovę uoliai nešti socialdemokratai. Tik ar tikrai jie tokią naštą neša? Gal ta našta pūkinė, o gal dar ir naudą jiems duoda?
Kai krikščionis, užuot nešęs jam uždėtą kryžių, jį nusiima ir naudoja kaip pasiramsčiavimo lazdą, jis atmeta jam Dievo duotą naštą bei paniekina kryžių. Labai panašu, kad taip elgiasi partija, kurios garbės pirmininku buvo A. M. Brazauskas; jie išnaudoja velionio turėtą populiarumą savo partiją populiarinti, reitingus kelti. Ir jiems sekasi. Antai AB „Norstat“ ir UAB Rinkos tyrimų centras „Lietuvos žinių“ ir Alfos.lt užsakymu liepos 6–14 d. atliko visuomenės nuomonės apklausą, pagal kurią Socialdemokratų partija pagausino savo šalininkų gretas nuo 16,5 proc. iki 21 procento, panašu, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sąskaita. Procentų prieaugiui pasitarnavo keliamas propagandinis šurmulys dėl velionio prezidento laidojimo apeigų bei nenutrūkstamai viešinamas rūpestis jo atminimo įamžinimu. Kita vertus, partijai, tūnant opozicijoje, nedirbant, nedaromos ir klaidos, o pozicija tuo pat metu krizės akivaizdoje, ieškodama išeičių, turi priiminėti daug nepopuliarių sprendimų, neišvengia ir klaidų.
Bet kokiam rimtesniam atminimui įamžinti reikalinga laiko sankcija, jo antspaudas. Netaikant pavyzdžio velionio A. M. Brazausko atžvilgiu, skubotų sprendimų išdavas galime stebėti Grūto parke, daugybę užmarščiai atiduotų kitų „įamžinimų“. Jei jau velioniui reiškiama tikra pagarba, jam ir jo artimiesiems tam tikrą laiką reikalingiausia TYLA. Tyla išsklaido kilusius ar sukeltus perdėtus emocingus vertinimus, tik tyloje, įvertinus visuomenės nuostatas, galimi blaivūs sprendimai. Tikriausiai tai žino ir suvokia „įamžintojai“, tačiau jie savo garbės pirmininką verčia dar padirbėti partijos naudai, jam amžinybėn išėjus, o per ilgai užtrukęs skambinimas gedulo varpais – taip pat į naudą.
Kas eina pro Lukiškių aikštę, granito plokštėje mato neištesėtą pažadą Laisvės kovotojams: „ŠIOJE AIKŠTĖJE BUS ĮAMŽINTAS NEŽINOMOJO PARTIZANO IR KOVOTOJO DĖL LIETUVOS LAISVĖS ATMINIMAS. 1995 M. GEGUŽĖS 20 D“. Keitėsi sostinės valdžios, seimai ir prezidentai, o tyla iš tikrųjų užtruko per ilgai. Lukiškių aikštė, Seimo nutarimu paskelbta reprezentacine, išlieka plyne, nors išlikę Laisvės kovotojai per tuos penkiolika metų daug kartų kreipėsi ne tik į įvairias institucijas, bet ir į prezidentus. Ir neteko girdėti, kad dėl to bent susirūpinimą būtų išreiškusi Socialdemokratų partija ar kuris buvęs prezidentas. Ir kam toks rūpestis, jei tų kovotojų mažai beliko, jei per juos partijos populiarumo neišauginsi?
Sukeltas propagandinis šurmulys prezidento A.M.Brazausko laidotuvių metu paliko slogų įspūdį. Jį tęsti po laidotuvių – neetiška ir nedora.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Algimantas Zolubas.
2010.07.31
