Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kas gi nutiko praėjusių metų gruodžio 19-ąją Minsko centre. Tądien kelios jaunos feministės iš tarptautinės organizacijos “Femen” prie pat Baltarusijos KGB būstinės surengė originalią akciją.
Jaunutės merginos nepabūgo atvykti prie KGB pastato, iki pusės nusirengti bei iškelti keletą politinio pobūdžio plakatų. Pavyzdžiui, reikalauti laisvės Baltarusijos politiniams kaliniams. Pusnuogių merginų akcija prie KGB rūmų Baltarusijos sostinės centre – įžūlus spjūvis tiek Baltarusijos saugumiečiams, tiek ir Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai. Be abejo, KGB darbuotojai privalėjo kuo greičiau “likviduoti netikėtai iškilusią konfliktinę situaciją”. Tačiau kaip neutralizuoti?
Oficialiojo Minsko akimis žvelgiant, baltarusių saugumiečiai pasielgė principingai ir patriotiškai. Beginklės merginos buvo nugabentos į mišką ir ten žiauriai sumuštos. Mušė jas greičiausiai tam, kad į baltarusiškų “džeimsų bondų” nemalonę patekusios kitą sykį bijotų net prisiartinti prie KGB pastato. Tyčiojosi iš jų greičiausiai dar ir dėl to, kad egzekucija taptų rimtu perspėjimu kitoms feministėms, kurių galvose galbūt kirba labai panašios mintys. Baltarusijos KGB vadovybei nė į galvą nešovė mintis, jog tokiais atvejais beveik visada egzistuoja kur kas patikimesni būdai, padedantys veiksmingiau neutralizuoti propagandines oponentų atakas.
Merginų nereikėjo mušti, nereikėjo iš jų tyčiotis. Ištrūkusios į laisvę feministės davė šimtus interviu sensacijų ištroškusiems žurnalistams tiek Europoje, tiek Australijoje, tiek Amerikoje. Viso pasaulio žiniasklaida noriai skelbė ironiškus, pašaipius pasakojimus, kaip Baltarusijos kagėbistai narsiai grumiasi su pusnuogėmis jaunomis mergaitėmis. Baltarusijos KGB nėra toji organizacija, kurią galėtume vadinti bedante, popierine ar kvaila. Tačiau 2011-ųjų gruodžio 19-ąją baltarusių saugumiečiai, jei tik jiems bent kiek rūpi organizacijos įvaizdis, pasielgė primityviai, tiesmukiškai, neišmintingai. Vaizdžiai tariant, pasielgė ne tiek patriotiškai, kiek idiotiškai. Jei man rūpėtų Baltarusijos KGB geras vardas, jų veiksmuose neįžvelgčiau nė kruopelės išminties bei gebėjimo numatyti bent keletą ėjimų į priekį.
Jei iki šiol Baltarusijos KGB buvo kaltinama žiaurių represijų organizavimu, grubiais žmogaus teisių pažeidimais, net politinių žmogžudysčių rengimu, tai dabar kaltinimų sąrašas papildytas nauju priekaištu. Suprask, baltarusiški “džeimsai bondai” kovoja net ir su taikiai protestuojančiomis merginomis. Sutikite, bet kokiam vyrui toks priekaištas – tarsi smūgis žemiau juostos.
Baltarusijos KGB vadovybė tąsyk būtų žymiai daugiau išlošusi, jei į darbą būtų paleidusi ne kumščius. KGB įvaizdžio reikalais besirūpinantiems baltarusiams derėjo akivaizdžiai konfliktų beieškančias merginas mandagiai pakviesti į svečius ir tiesiog pavaišinti karšta arbata. O gurkšnojant karštą arbatą (juk žiema, o merginos protestavo pusnuogės) buvo galima padiskutuoti ir apie politiką. Tačiau nenaudojant nei smurto, nei patyčių
Tuo pačiu feministėms vertėjo padovanoti kepurių, tušinukų ar ženkliukų su Baltarusijos KGB atributika. Galbūt net reikėjo parodyti vieną kitą neva slaptą kabinetą. Žodžiu, improvizuota eksursija po KGB rūmus tikrai nepakenktų. Po to merginas buvo galima nugabenti ir į stotį. Bevežant į stotį buvo galima džentelmeniškai, jokiu būdu nekeliant tono, pabrėžti, jog merginų protesto akcija nutraukiama ne dėl to, kad juos, Baltarusijos saugumiečius, erzintų ar nervintų jaunučių merginų piketas.
Merginų piketas nutraukiamas tik dėl to, kad už lango – žiema. Merginos gali susirgti. Merginoms pusnuogėms verčiau protestuoti prie KGB pastato Minske ne vidury žiemos, o sakykim, bent jau ne anksčiau kaip gegužės mėnesį. Stoviniuodamos žiemą jos rizikuoja susirgti. O susirgus nepasitikėjimo šešėlis norom nenorom kris ant nieko dėtų Baltarusijos saugumiečių. Esą nepasirūpino feminisčių saugumu. Taigi tik dėl blogų oro sąlygų KGB nutraukia merginų piketą!
Netradiciškai pasielgdama Baltarusijos KGB būtų laimėjusi žymiai daugiau nei praradusi. Savo palankiu dėmesiu KGB būtų išmušusi pretekstą įniršusioms feministėms dar labiau piktintis, dar labiau kelti triukšmą. O ir tarptautinė žiniasklaida nežinotų, už ką konkrečiai dera kritikuoti baltarusių saugumiečius. Bent jau žurnalistai neturėtų preteksto iš baltarusių saugumiečių ironiškai šaipytis, esą šie išties „kieti vyrukai” – sugeba įveikti net keletą pusnuogių feminisčių.
Šias savo pastabas skelbiu ne dėl to, kad turėčiau draugiškų simpatijų kaimyninės šalies saugumiečiams. Šią istoriją papasakojau vien tam, kad galėčiau lyginti ir gretinti. Lietuvos patriotinės, tautinės organizacijos, man regis, kai kada elgiasi labai panašiai kaip tie Baltarusijos KGB agentai, persekiodami merginas. Vaizdžiai tariant, ten, kur reikėtų mandagumo, diplomatiškumo, mes griebiame savo oponetus už atlapų. O ten, kur išties verta pakelti toną ir trenkti kumščiu į stalą, traukiamės į šoną.
Pavyzdžiui, vis kuriame, vis organizuojame, vis buriame naujas patriotinio, tautinio sukirpimo organizacijas. Bet organizacijos – tuščiavidurės. Atvirai kalbant, jau pradedu painiotis patriotinių, tautinių organizacijų džiunglėse: čia jaunieji, čia senieji, čia sąjunga, čia partija, čia kažkokia asociacija… Kuo jos skiriasi, kuo panašios – sunku susigaudyti. Kokie jų darbo rezultatai – keblu pasakyti.
Artėjant rinkimams vis dažniau esu kviečiamas į spaudos konferencijas, kuriose pompastiškai kalbama apie patriotinių organizacijų ketinimus jungtis, vienytis. Tačiau vis tiek nepajėgiame nei susivienyti, nei susijungti. Apmaudu, liūdna, graudu. Tose konferencijose neišgirstu nieko naujo. Neišgirstu net svarbiausio – kaip bus siekiama vienybės ir susiklausymo? Gausiai dalijamuose pareiškimuose, deklaracijose, atmintinėse – vien lozungai, primenantys sovietinių laikų šūkius apie komunizmo pranašumus bei pergales.
Štai kad ir paskutiniosios Vasario 16-osios atgarsiai. Mes džiaugiamės, kad jaunimo, mininčio šią datą, jau šiek tiek daugiau, nei susirinkdavo prieš keletą metų. Esą Vasario 16-osios svarbą suvokiančių jaunuolių gausėja ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Be abejo, tokia žinia, jei ji tikrai tiksli, – teikia vilties. Bet jeigu tik džiūgausime pasiekę kuklių, vos pastebimų rezultatų, nieko nelaimėsime. Tikrieji pasiekimai ir pergalės išryškėja tik tuomet, kai lyginame, kai gretiname. Palyginkime Vasario 16-osios minėjimą na kad ir su stintų švente Palangoje, ir pamatysime, jog mūsų optimizmas turėtų būti labai kuklus.
Neatmetu galimybės, jog galbūt tai ir sunkiai palyginami reiškiniai. Gal jų ir nederėtų priešpastatyti vieno kitam. Tačiau įsidėmėkime, kaip buvo rašoma apie stintų šventę pajūryje. “Šviežios agurkais kvepiančios žuvies bei žvejiškų atrakcijų išsiilgę pramogautojai į Palangą plūsti pradėjo dar penktadienį, o vietas viešbučiuose rezervuoti pradėjo iškart po Naujųjų metų renginių. Šiandien įvažiuoti į Palangą buvo sudėtinga dar neprasidėjus šventei – automobilių eilės nusidriekė iki kurorto likus ne vienam kilometrui, tad vairuotojai bei jų keleiviai, susigundę Palangos siūlomomis žiemiškomis pramogomis bei agurkais kvepiančia stinta, buvo priversti gerokai apsišarvuoti kantrybe”.
Ši citata – iš vtv.lt portale pasirodžiusios publikacijos “Palangos stintos šventėje – rekordinis svečių antplūdis”. Vasario 16-oji tokiu svečių antplūdžiu pasigirti kol kas negali. Nei Vilniaus Gedimino prospektas, nei Kauno Laisvės alėja. Jei norime pajudėti iš mirties taško, tokius reiškinius privalome analizuoti. Tačiau kai kurie aršūs patriotai, kuriems labai tiktų primityviųjų vardas, būtinai ims įtarinėti, esą tokiais skaudžiais palyginimais svaidosi Lietuvos priešai.
O juk vertėtų prisiminti ir “Lietuvos ryto” internetiniame portale pasirodžiusią Nerijaus Povilaičio publikaciją. Vasario 16-osios proga išplatintoje “dovanėlėje” reiškiami priekaištai Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos surengtoms patriotinėms eitynėms Kauno mieste. Esą “nacionalistų eitynės Vasario 16-ąją Kaune – visos Lietuvos gėda”. Publikacijos autorius remiasi žydų tautybės filologijos profesoriaus D.Katzo, stebėjusio kaunietiškas eitynes, nuomone. Kas matė kaunietiškas jaunimo eitynes, pono D.Katzo priekaištai atrodo išties laužti iš piršto. Tačiau profesoriaus D.Katzo priekaištai atsidūrė būtent didelę įtaką ir populiarumą turinčiame leidinyje. O kokiuose leidiniuose atsidūrė Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pranešimas, neigiantis pono D.Katzo pastebėjimus?
Be abejo, nesu naivus, jog manyčiau, esą Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pranešimai visur sutinkami iškėstomis rankomis. Tačiau stebina aplinkybė, jog kai kurie tautininkai, taip pat ir jaunimo organizacijos, labai mėgsta “virti savo sultyse”. Jei jau kuria leidinį, jei jau priskiria jį tautiškam, patriotiškam žanrui, žinok, ten nieko nerasi apart vasario 16-osios, kovo 11-osios ar partizanų kovų aprašymų. O juk ten, kur vos kelios temos, – ten ir tiražai, ir įtaka menkutė.
Mūsų oponentai elgiasi kur kas išmintingiau. Jie nepuola steigti savų siauro pobūdžio leidinėlių. Jie suvokia, kad tokie laikraščiai neturės nei didelio tiražo, nei didelės įtakos. Jie savo nuostatas pirmiausiai demonstruoja tuose leidiniuose, kur – daug pačių įvairiausių temų, nuomonių. Pradedant kultūra ir baigiant seksualiniais santykiais. Jie ieško laikraščių, internetinių portalų, kuriuose bent dėl akių skelbiamos pačios įvairiausios, net kardinaliai priešingos nuomonės. Šitaip elgdamiesi mūsų oponentai pasiekia svarbiausią tikslą – apie jų idėjas sužino užtektinai platus skaitytojų ratas, ne vien saviškiai. Mums kol kas informacinių, propagandinių karų būdai, priemonės ir taisyklės vis dar neįkandamos, nesuvokiamos.
Sėdėdamas tautinių, patriotinių jėgų organizuojamose konferencijose, beje, dažniausiai vyskančiose pustuštėse salėse, visuomet prisimenu vieną iškalbingą atvejį iš Izraelio slaptųjų tarnybų istorijos. Tikriausiai esame girdėję, kaip Izraelio slaptosios tarnybos sumedžiojo Argentinoje besislapsčiusį savo mirtiną priešą – nacistinės Vokietijos nusikaltėlį Adolfą Eichmaną. Bent akimirkai susimąstykime, kaip žydų vietoje greičiausiai būtume pasielgę mes, lietuviai? Izraelio patriotai pirmiausiai sugavo A.Eichmaną ir tik po to, kai nacistų nusikaltėlis atsidūrė jų rankose, prabilo apie savo pergalę. Oficialusis Tel Avivas apie sėkmingąją, ne vienerius metus trukusią, operaciją prašneko tik tada, kai ponas A.Eichmanas neturėjo nė menkiausios galimybės pasprukti.
Mes, įtariu, pasielgtume priešingai. Pirmiausiai surengtume spaudos konferenciją, kurioje išdidžiai praneštume, kokių rezultatų siekiame. Po to oficialiai atakuotume savo Vyriausybę, girdi, premjeras privalo skirti lėšų mūsų tikrai valstybiniam, tikrai patriotiniam sumanymui įgyvendinti. Paskui rengtume naują spaudos konferenciją, piktindamiesi, kodėl valstybinės institucijos neskiria reikiamų lėšų. Paskui reikštume viešus protestus argentiniečiams, nepaisantiems teisėtų lietuvių tautos lūkesčių. Paskui pradėtume viešas muštynes, kas yra pats vyriausiasis šios operacijos vadas…
Galų galiausiai imtume bejėgiškai skėsčioti rankomis, esą kalti ne mes, kvailai, tiesmukiškai, primityviai organizuodami medžioklę, bet tie, kurie nuo mūsų per daug sumaniai slapstosi arba per daug įžūliai mūsų gretose rengia slaptas diversijas…
O juk informacinių, propagandinių karų taisyklės nėra sudėtingos. Jas galima perprasti. Tik keista, kad vis dar nenorime jų įsisąmoninti. Tad dažnusyk atrodome juokingai: kai darbą atlikti būtina tyliai, triukšmaujame, kai reikia viešai piktintis, tampame nuolankūs, kai verta tapti diplomatiškais, keliame tarptautinį skandalą…
Nuotraukoje: jaunoji feministė protestuoja prie KGB būstinės Baltarusijos sostinėje Minske.
2012.02.22
