Šiandieninėje Lietuvoje dažnai girdime svarstymų apie demokratiją, apie teisinę valstybę, ir džiaugiamės atgauta laisve. Bet ar tikrai Lietuva laisva, ir ar laisvi esame mes, dauguma šalies piliečių?
Teoriškai esame laisvi, tačiau gyvenimo praktika rodo ką kitą – mūsų krašte įsigalėjusių monopolinio kapitalizmo magnatų interesai radikaliai skiriasi nuo daugumos šalies piliečių interesų. Kadangi šie magnatai, nors būdami ryškia mažuma, primeta savo valią daugumai, ir mūsų šalyje sukūrė ištisą korupcijos ,,aštuonkojį“ bei disponuoja didžiulėmis lėšomis, turi didžiulę įtaką įstatymų leidybai, televizijoms bei laikraščiams, jie pateikia iškreiptą vaizdą: neva Lietuva – tai teisinė demokratinė valstybė, kurioje egzistuoja nedidelės problemos, o visi, kalbantys apie didžiulę korupciją, kažkokią oligarchinę santvarką ar pedofilų klanus – tai valstybės pamatų griovėjai. Bet iš tiesų būtent monopolinio kapitalizmo tironija jau apgriovė mūsų valstybės pamatus.
Žvelgdami į istorijos raidą, matome praeities ir dabarties paraleles. Kadaise Europoje klestėjo Stalinas, Hitleris, Musolinis ir kiti nuožmūs tironai, o dabar klesti šiuolaikiniai tironai – V.Putinas, S.Berluskonis, N.Sarkozy, A.Škėlė, A.Lukašenka, V.Janukovyčius. Tuo tarpu Lietuvos politikos olimpe dominuojantys korumpuotų politikų kastos nariai nėra savarankiški žaidėjai. Tai – ,,Rubicono“, ,,Dujotekanos“ ir dar kelių galingų korporacijų statytiniai. Šie politiniai vertelgos susiję ir su grėsmingomis užsienio jėgomis – jie yra žaisliukai Rusijos žvalgybos ir galingų tarptautinių slaptųjų ložių rankose.
Nenuostabu, kad ir Lietuvos užsienio politika šiais metais patyrė fiasko – tiek nuolaidžiavimas Rusiją valdančiam nuožmiam Kremliaus režimui, tiek ir pataikavimas Baltarusiją valdančiam A.Lukašenkos režimui davė apgailėtinus rezultatus. Ypač apmaudus bendradarbiavimas su kriminaliniu Lukašenkos režimu, net buvo teigiama, kad šis režimas neva pradės vykdyti palaipsnes demokratines reformas. Bet prieš porą savaičių po suklastotų prezidentų rinkimų A.Lukašenkos režimas pradėjo masines represijas – buvo suimti septyni opozicijos kandidatai į prezidentus, pradėti vykdyti ir masiniai opozicijos aktyvistų areštai, užsienio žurnalistų persekiojimas ir net įkalinimas, o protestuojantys dvidešimt tūkstančių baltarusių buvo mušami, spardomi ir velkami į autobusus.
Ir pozicija dėl Ukrainos valdžios palaikymo pasirodė klaidinga – V.Janukovyčiaus režimas aukšto rango Lietuvos diplomatų ir politikų buvo įvardijamas kaip demokratinė šios šalies valdžia, tuo tarpu šie ,,demokratai“ nuo gruodžio pradžios Ukrainoje pradėjo didžiulę politinio persekiojimo kampaniją – masinius opozicijos lyderės J.Tymošenko šalininkų areštus. Už grotų uždaryti jau kelios dešimtys Tymošenko šalininkų. Nors tokios represijos per daug nestebina – Ukrainai vadovauja už plėšimus ir reketą tris kartus teistas recidyvistas V.Janukovyčius. Jis savo rinkiminę kampaniją surengė už stambios mafijos grupuotės – vadinamosios Donecko klano ir tarptautinio aferisto D.Firtašo pinigus.
Šiais metais buvo pratęsta jau daugelį metų tęsiama tamsiųjų politinių technologijų bei viešosios erdvės manipuliacijų tradicija. Regėjome daugybę dirbtinai išpūstų skandalų bei skandaliukų – nuo H.Daktaro demonizavimo iki didžiulių spekuliacijų apie tikrus ar tariamus dainininkės I.Jurgelevičiūtės nusikaltimus bei daugybę visokių skandaliukų apie pop-žvaigždučių skyrybas ir gyvenimo dramas. Visą laiką stengiamasi nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų – kodėl Lietuvoje egzistuoja visame regione didžiausios elektros kainos, kodėl mūsų šalyje toks brangus kuras? Kodėl vienos bylos marinamos – garsioji Kauno pedofilijos byla, D.Kedžio nužudymo byla, Kalvarijos kriminalistų byla, ,,Alytaus tekstilės“ ir Valdovų rūmų aferos? O kitos bylos fabrikuojamos – E.Kusaitės, Gatajevų, A.Petrusevičiaus bylos?
Kodėl Lietuvoje visaip engiama ir žlugdoma katalikiška spauda? Galiausiai – kodėl Lietuvoje engiami ištisi žmonių sluoksniai – pensininkai, neįgalieji, studentai, smulkieji verslininkai? Studentai verčiami už mokslą mokėti didžiules sumas – nuo 6 iki 20 tūkstančių litų per metus. O šalies turguose prekiaujantys smulkieji verslininkai vėl susiduria su grėsme – ketinama įvesti kasos aparatus turguose. Tai sukels šiems verslininkams daug problemų – jiems gresia nuostoliai ir net bankrotai.
Laisvės ir demokratijos temos verčia pažvelgti į demokratijos ištakas. Deja, Lietuvoje nutolstama nuo klasikinės demokratijos dėsnių. Šiuos dėsnius dar XVII amžiaus pabaigoje suformavo anglų filosofas Džonas Lokas. Pirmas dėsnis – liaudis patiki tam tikrai valdžiai valdyti kraštą. Antras – jei valdžia valdo prastai, liaudis turi teisę valdžią įspėti. Trečias dėsnis – jei po kelių įspėjimų valdžia ir toliau neatsižvelgia į juos ir valdo prastai, liaudis turi teisę tokią valdžią nuversti.
Tuo tarpu Lietuvos politinis elitas primeta kažkokias abrakadabras, mažai ką turinčias su klasikine demokratijos samprata. Jie teigia: piliečiai dalyvauja rinkimuose, išrenka valdžią ir tuo jų misija baigiasi. Kažkaip kontroliuoti valdžios ar juo labiau iškelti kategoriškus reikalavimus jie neturi teisės. Jei aktyvūs piliečiai bando tai daryti, jie apšaukiami valstybės griovėjais, marginalais ir „violetine minia“. Samdyti propagandos šulai dar pareiškia – tauta pati kalta, juk ji pati balsuoja, renka valdžią, tad nėra ko čia skųstis. O kas gi formuoja susikompromitavusias Lietuvos valdžios struktūras?
Šias struktūras formuoja siauras, bet itin įtakingas sluoksnis – kriminalizuotas elitas. Šio elito pažabojimas ir nušalinimas nuo vadovaujančių pozicijų – tai viena iš pagrindinių sąlygų Lietuvos kaip teisinės ir demokratinės valstybės atkūrimui. Tai rodo ir kitų iš oligarchijos liūno pakilusių valstybių pavyzdžiai: štai Lotynų Amerikos šalys Urugvajus, Čilė ir Kosta Rika iš nuosmukio pakilo tik tada, kai nuo šių šalių valdymo buvo nušalintas susikompromitavęs elitas. Į vadovaujančius postus atėjo daugelį metų prieš korumpuotus režimus kovoję patriotai. Štai dabartinis Urugvajaus prezidentas Ch.Muchika – tai buvęs pogrindinės organizacijos ,,Tupamaros” narys, partizanas, su ginklu rankose kovojęs prieš išnaudotojus, net 14 metų praleidęs kalėjimuose.
Su valstybės ir visuomenės stabilumu susijęs dar vienas svarbus klausimas – tai istorinės tiesos klausimas. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai išleidžia veikalus, kuriuose aprašomi pastarųjų dviejų dešimtmečių įvykiai, tačiau A.Brazausko ir kitų bolševikų lyderių veiksmai įvardijami kaip normalių valdžios veikėjų veiksmai, o juk šie asmenys įvykdė daugybę nusikaltimų – jie dalyvavo didžiulėse aferose, dangstė mafijos klanus, padėjo savo giminaičiams užgrobti valstybės turtą. Be istorinės tiesos įvardijimo nepasieksime laisvės, toliau skęsime melo ir iliuzijų liūne. Lietuvoje vis dar sklando pasakėlės apie ,,gerąjį Sniečkų“, kuris neva gynė mūsų krašto interesus.
Negalima visiškai apjuodinti A.Sniečkaus, jis atliko ir gerų darbų, tačiau jis įvykdė ir daugybę nusikaltimų – organizavo masinius trėmimus į Sibirą, partizanų bei disidentų persekiojimus. Ir esminis faktas – A.Sniečkus ilgą laiką vadovavo LKP CK – pagrindinei kolaborantų struktūrai, buvo Maskvos vietininkas. Taigi pasižymėjo kaip išdavikas. Kur nužengsime, garbindami budelius ir išdavikus? O vėl atgijęs pokario stribų garbinimas – tai apmaudus ir priešiškų jėgų inspiruotas procesas. Veikia net stribų interneto portalas – gana gausiai lankoma svetainė pokaris.info. Kai kurie mūsų istorikai ir žurnalistai pateikia tokias išvadas – pokario stribus ir partizanus jie sugretina, neva partizanai ir stribai mažai kuo skyrėsi.
Tokios spekuliacijos apgailėtinos, o tokie „tiesos skleidėjai“ – tai išdavikai, dažnai ir dirbantys už judošiaus atlygį. Šiais prieštaringų procesų įtakojamais laikais labai reikia esminių vertybių – tiesos, laisvės ir taikos. Apie tokių vertybių svarbą savo kalėdiniame pamoksle kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI. O Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas savo kalboje pabrėžė, kad turime priešintis blogio jėgoms ir ginti tikėjimo idealus. Apie laisvės ir tikėjimo svarbą dar 1609 metais rašė Šv. Pranciškus Salezietis: ,,Būkite laisvos širdies tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose ir palaikykite savo širdyje taikos ir ramybės dvasią. Ne kartą esu sakęs, kad gyvenime nereikia būti suvaržytais. Veikti reikia ryžtingai, atvirai, paprastai, laisvai, nuoširdžiai. Taip sakau, nes bijau suvaržymo ir melancholijos dvasios. Trokštu, kad turėtumėt plačią ir atvirą širdį”…
Nuotraukoje: buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko.
2010.11.07
