Niekad nemėgau televizijos laidų pretenzingais pavadinimais. Gyvenimiška patirtis kužda, jog ten, kur garsiai giriamasi demokratiškumu ar nepriklausomumu, – tokių savybių kaip tik ir stokojama.
Todėl nesu ir LRT laidos „Teisė žinoti“ gerbėjas. Teko matyti LRT žurnalistės Ritos Miliūtės autorinių laidų, kurių nedrįsčiau vadinti „teise žinoti“. „Teisė nežinoti“ – labiau tiktų. O jei toks vertinimas per griežtas, tai posakiai „teisė žinoti vieną tiesą“, „teisė žinoti tik dalį tiesos“, „teisė žinoti malonią tiesą“, – būtų tarsi pirštu į akį.
Ir vis dėlto „Teisė žinoti“ – verta politika besidominčiųjų dėmesio. Ji dažnusyk leidžia nuspėti lietuviškųjų valdžių nuotaikas, ketinimus, posūkius, kūliaversčius.
Išskirtine laikyčiau ir sausio 13-osios dienos „Teisę žinoti“.
Laida apie Sausio 13-osios bylos perspektyvas nepraradusi aktualumo. Ne visi kaltininkai sulaukė bausmių, ne visi kaltininkai net įvardinti. Tad kiekvienam Lietuvos piliečiui turėtų rūpėti, ar bent jau dauguma 1991-ųjų sausio 13-osios tragedijos organizatorių ir vykdytojų sulauks atpildo. Svarbi net ir ši aplinkybė – ar išdrįsime paskelbti visų kaltininkų pavardes?
Sakykim, kuriai kategorijai priskiriame tuometinį SSRS Prezidentą ir Komunistų partijos generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą? Kaltinamiesiems, įtariamiesiems? O gal apsimesime, jog Gorbis – nieko dėtas?
Svarbu ir tai, kad minėtoje laidoje užsiminta ir apie Medininkų žudynių bylos perspektyvas, tegul ir paskubomis, netiesiogiai.
Todėl pirmasis įspūdis apie laidą – puikus. Laidoje kelti klausimai – aktualūs. Pavyzdžiui, kaip privalo elgtis demokratinė valstybė, jei kaltinamieji slapstosi, jei kaltinamųjų mums neišduoda ne itin draugiškai nusiteikusios valstybės? Bejėgiškai nuleisti rankas ar teisti už akių? Aktualūs ir svarstymai, kodėl Lietuvai reikalingi įstatymai, numatantys baudžiamąją atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.
Be kita ko, pirmojo įspūdžio puikaus būta dar ir dėl to, kad žurnalistės pašnekovai – aukšto rango ir aukštos kvalifikacijos teisėsaugos atstovai bei teisės žinovai: Žydrūnas Radišauskas (Lietuvos Generalinė prokuratūra), Jurga Zeniūtė (Lietuvos Generalinė prokuratūra), buvęs prokuroras Kęstutis Betingis ir teisės profesorius Dainius Žalimas, Konstitucinio teismo teisėjas. Tai – neabejotinas laidos privalumas.
XXX
Tačiau peržiūrėjus sausio 13-osios temai skirtą laidą iki pabaigos apėmė slogus kartėlio jausmas. Nusivylimą sukėlė visuomeninio transliuotojo statusą turinčios televizijos laidos tendencingumai – į viešumą kelti prokurorams ir teisėjams vien patogius klausimus, nutylint akis badančius nesusipratimus.
Apie akis badančias lietuviškosios Temidės klaidas, dvigubus standartus ir tendencingas formuluotes net neužsiminta.
Pavyzdžiui, laidoje tvirtinta, jog ikiteisminis tyrimas dėl Sausio 13-osios greičiausiai bus užbaigtas dar iki šių metų kovo mėnesio, o kaltinamasis aktas teismui bus perduotas greičiausiai šių metų pabaigoje. Tad laukti liko ne itin daug. Teismui atiduodamą bylą sudaro apie 700 tomų medžiagos. Įtarimus bei kaltinimus pasiruošta pateikti dešimtims aukšto rango to meto SSRS pareigūnų bei kariškių. Tarp įtariamųjų ir kaltinamųjų – ypač daug SSRS kariškių. Jie bus baudžiami pritaikius vos prieš keletą metų Lietuvoje priimtus (kitų teigimu – pakoreguotus) įstatymus, numatančius baudžiamąją atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.
Turėtume džiūgauti? Nusikaltėliai neišvengs atpildo? Bent jau turės nepatogumų – negalės drąsiai keliauti po Europą? O Lietuva girsis sėkmingai užvertusi paskutiniuosius Sausio 13-osios, Medininkų žudynių bylų puslapius?
Tai – tik viena medalio pusė. Gražioji pusė. Bet Mėnulis turi ir tamsiąją pusę. O tamsioji pusė – tikrai juoda ir nemaloni.
Kad ir kaip būtų skaudu, apmaudu, gėda ar nepatriotiška, pirmiausia privalome prisipažinti, jog per du dešimtmečius nesugebėjome ištirti nei Sausio 13-osios, nei Medininkų žudynių tragedijų. Todėl šias bylas dar 2011-ųjų pabaigoje, jei mums galioja mūsų pačių priimti ir patvirtinti įstatymai, privalėjome atiduoti į archyvą. Tačiau civilizuotos, demokratinės valstybės vardą turinti Lietuva apsimetė, jog šioms rezonansinėms byloms negalioja sukakę patys ilgiausi, kokie tik begali būti, dvidešimties metų senaties terminai.
Nenorėdama pripažinti savo lėtapėdiškumo Lietuva ėmė gudrauti. Kažkas sumanė, jog tirdami Sausio 13-osios ir Medininkų žydynių bylas privalėjome vadovautis įstatymais, numatančiais atsakomybę už Karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui. Ar ši griežta formuluotė iš tiesų tinka šiems nusikaltimams, – nė motais. Kad šiems nusikaltimams labiau tiktų baudžiamojo kodekso straipsniai, numatantys atsakomybę už bandymą jėga nuversti teisėtą valdžią bei žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis nužudant ne mažiau kaip du pareigūnus, – nusispjauti. Svarbiausia, kad Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui neturi senaties terminų. Tad savo įstatyminėje bazėje įtvirtinę skyrių „Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui“ džiaugiamės, kad šias bylas galėsime tirti … kad ir visą amžinybę. Bet ar toks patriotiškumas – teisėtas?
Stengdamasi neprarasti solidumo bei sukurti teisėtumo iliuziją Lietuva, sykį suklupusi, dar sykį priversta pažeisti pamatinius teisingumo principus. Na ir kas, kad jau turime įstatymus, numatančius atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui? Taikyti atgalios jų vis tiek neturime teisės.
Naujai priimtų įstatymų ar korekcijų galia atgal įmanoma tik tuomet, kai naujasis įstatymas ar jo korekcija numato švelnesnę, bet ne griežtesnę atsakomybę. Ir vis tik mes apsimetame, esą mūsų atvejis – kažkuo ypatingas. Todėl atsakomybę už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui „atgaline tvarka“ bandome pritaikyti tiek Sausio 13-osios, tiek Medininkų žudikams.
Šitaip manydama Lietuva priversta trečią sykį grubiai pažeisti pamatinius teisingumo principus. Atsikvošėkime: keletas Sausio 13-osios kaltininkų jau lietuviškųjų teismų nuteisti – atlikę bausmes Lietuvos kalėjimuose. Omenyje turiu kad ir Mykolą Burokevičių bei Juozą Jarmalavičių. Nejaugi pamiršome, kad šie du vyrai bausti ne už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui? Dvigubi standartai – akivaizdžiausi.
Tad velniškai įdomu, kaip Lietuvos Generalinė prokuratūra ir Lietuvos teismai narplios šį dvigubų standartų galvosūkį? Vienus kaltininkus už tą pačią veiką bausime vadovaudamiesi švelnesniais, kitus – griežtesniais įstatymais? O gal jau bausmę atlikusius M.Burokevičių ir J.Jarmalavičių sumanysime teisti už tą pačią veiką antrą sykį? Vėl sodinsime už grotų? Dabar jau – iki gyvos galvos?
Štai kokių klausimų pasigedau minėtoje laidoje „Teisė žinoti“. Be konkrečių atsakymų į šiuos klausimus vargu ar įmanoma žengti bent vieną prasmingą žingsnį į priekį. Bet Lietuva vengia tokių diskusijų.
Lietuva nenori net žinoti, kas iš mūsų prokurorų du dešimtmečius atmestinai tyrė šias bylas. Lietuvai nė motais ir svarstymai, kas iš politikų dvidešimt metų taip koregavo lietuviškąją įstatyminę bazę, kad šias bylas būtų kuo sunkiau ištirti. Lietuvai nebesvarbi net aplinkybė, kas iš mūsų politikų, prokurorų ir teisės specialistų žinojo apie kliuvinius, trukdančius narplioti Sausio13-osios ir Medininkų žudynių bylas, bet apie tai viešai neprabilo nei iš Seimo tribūnų, nei spaudos konferencijų salėse?
Taigi mes nenorime žinoti savo „didvyrių“ vardų. Mums patogiau visą kaltę suversti Rusijai. Nors mažų mažiausiai dėl vieno nesusipratimo Rusija formaliai tikrai nieko dėta. Omenyje turiu Medininkų žudynių bylos tyrimo ypatumus. Viešojoje erdvėje gausu teiginių, esą Rusijos teisėsauga visąlaik buvo abejinga mūsų prašymams. Bet juk Rusija atsiliepė į mūsų prašymą padėt ieškoti Medininkų žudikų. Į Lietuvą netrukus po tragedijos atskubėjo TSRS prokuratūros operatyvinio reagavimo skyriaus tardytojai, turintys patirties tirti sunkius nusikaltimus ekstremaliomis sąlygomis, taip pat – karo prokuratūros tardytojai ir centrinių mokslinių įstaigų ekspertai.
Jų pagalba buvo vertinga vien dėl to, kad Lietuvos prokuratūros atstovų neįsileisdavo nė vienas Lietuvoje dislokuotas sovietų karinis dalinys. O SSRS atstovus – įsileisdavo. Ne tik įsileisdavo, bet ir atlikdavo jų pavedimus. Taigi iš Maskvos atvykę tardytojai surinko duomenų, kurių mes patys niekaip nebūtume gavę. Tie duomenys mums buvo perduoti. Be jų mes šiandien turėtume dar mažiau įkalčių.
Tačiau 1991-ųjų metų rugpjūčio 22-ąją SSRS tardytojai išvyko iš Lietuvos. Išvyko supykę. Apie išvykimo priežastis byloja oficialus tuometinės TSRS prokuratūros Ypatingos reikšmės bylų tyrimo valdybos viršininko pavaduotojo, 3-iosios klasės valstybinės justicijos patarėjo A.V.Frolovo 1991.08.23 pasirašytas raštas. Tas raštas – priekaištas tuometiniam LR Generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui.
Laišką verta pacituoti.
______
„Šių metų rugpjūčio 22 d. TSRS prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojai, dalyvaujantys Medininkų tragedijos aplinkybių tyrime, išeidami iš prokuratūros pastato, patyrė žeminančią procedūrą, kuomet juos apžiūrėjo policininkai, vadovaudamiesi Jūsų nurodymu Lietuvos nuosavybės saugumui užtikrinti. Toks beteisiškumas ir neslepiama panieka TSRS prokuratūros atstovams, kurie imasi visų įmanomų priemonių, kad atskleistų sunkų nusikaltimą, nedaro Jums garbės.
Mums susidaro įspūdis, kad Lietuvos respublikos prokuratūra savo kasdienėje veikloje vadovaujasi ne įstatymu, o momentiniais politiniais interesais. Tai liudija pirmiausiai spaudoje sukelta TSRS prokuratūros ir TSRS VRM juodinimo kampanija, parempta melagingais kaltinimais, kliudant atlikti tardymo veiksmus su OMONo ir Tarybų Armijos darbuotojais.
Į tyrimą yra įtraukti TSRS sąjungos prokuratūros operatyvinio reagavimo skyriaus tardytojai, turintys patirties tirti sunkius nusikaltimus dirbant ekstremaliomis sąlygomis.
Mes neatlikome ir neketiname atlikti tik tų tardymo veiksmų, kurie nėra paremti įstatymu, bet Jūs juos siūlote atlikti nedelsiant: paimti lyginamąjam tyrimui pirštų antspaudos iš visų OMONo darbuotojų be išimties, atlikti kratas OMONo bazėse, atšaudyti visus ginklus ir t.t.
Manau, kad nėra būtina Jums aiškinti, kokiomis įstatymo sąlygomis šie veiksmai leidžiami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra nuspręsta sustabdyti tardymo grupės darbą iki bus gautos Jūsų garantijos dėl teisėtumo ir profesinės etikos paisymo.
Visa atsakomybė už Medininkų muitinės poste padaryto nusikaltimo tyrimą ir atskleidimą nuo šiol tenka Lietuvos respublikos prokuratūrai“.
_____
Neraginu aklai pasitikėti tuometinės SSRS prokuratūros nuoširdumu tiriant Medininkų žudynių bylą. Vargu ar dabar įmanoma išsiaiškinti šias subtilybes. Tačiau negaliu neatkreipti dėmesio į neginčijamą faktą, jog 1991-ųjų rugpjūtį Rusijoje mes turėjome draugų. Mums palankus buvo Borisas Jelcinas su visa savo komanda. Rusijos specialiosios tarnybos šį faktą puikiai suvokė. Tad jos vargu ar buvo tokios monolitiškai priešiškos kaip dabar, valdant Vladimirui Putinui.
Tačiau pagrindinis ramybės neduodantis klausimas – ne dėl rusų tyrėjų nuoširdumo. Įpraskime pirmiausia analizuoti ne svetimas, bet savas klaidas. Todėl ir teiraujuosi, ar Lietuva nepadarė grubios klaidos, nuspręsdama dirstelėti į SSRS teisės specialistų kišenes ir lagaminus? Kodėl laidoje „Teisė žinoti“ apie šį incidentą net neužsiminta? Lietuvos generalinės prokuratūros atstovai Ž.Radišauskas ir J.Zeniūtė nieko nežino apie šį skandalą? Kur tuometinio Lietuvos generalinės prokuratūros vadovo A.Paulausko komentaras? Gal panašių incidentų Lietuva yra iškrėtusi Maskvos atstovams ir dėl sausio 13-osios bylos tyrimo?
XXX
Dabar – apie dar vieną niuansą. Minėtoje laidoje „Teisė žinoti“ dalyvavo teisės profesoriumi pristatytas D.Žalimas. Bet juk D.Žalimas – ne tik teisės profesorius. Jis – vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų. O šiuo metu Konstitucinis Teismas užverstas oficialiais paklausimais, ar naujai priimtus griežtesnius įstatymų variantus teisėta taikyti atgal, ar toks taikymas neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai?
Beje, į šiuos paklausimus KT teisėjai neskuba duoti atsakymų. Jau prabėgo keleri metai, kai KT sulaukė pirmojo tokio pobūdžio paklausimo. Bet išaiškinimo kaip nėra, taip nėra.
KT teisėjus galima suprasti. Tema – subtili, turinti ryškią politinę potekstę. Jei bus pareikšta, jog griežtesnės įstatymo korekcijos atgal neįmanomos, o toks paaiškinimas – vienintelis teisingas, Lietuva privalės pripažinti, jog ir senaties terminų neturinčius įstatymus dėl Karo nusikaltimų bei nusikaltimų žmoniškumui galima taikyti tik naujai padarytiems nusikaltimams. Bet jokiu būdu – ne Sausio 13-osios ir Medininkų žudikams. Būtent dėl to greičiausiai ir neskubama duoti konkretaus paaiškinimo: taip arba ne.
Juolab kad nuo šio atsakymo priklauso ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje jau daugiau nei šešerius metus kalinčio Konstantino Michailovo – Nikulino likimas. Jei naujai priimtų griežtesnių įstatymo versijų negalima pritaikyti buvusiems 1991 metų nusikaltimams, privalėsime pripažinti, jog ir Medininkų žudynių bylai galioja senaties terminai. Todėl net jei mūsų teisėsauga ir turėtų konkrečių K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančių įrodymų (o jų – neturi), šį buvusį Rygos omonininką vis tiek privalėtume nedelsiant paleisti į laisvę. Privalėtume paleisti į laisvę dėl įsigaliojusių senaties terminų.
Būtina nepamiršti, jog Lietuvos Konstitucinis teismas nagrinėja bylas pilna sudėtimi, t.y. kiekvienos konstitucinės bylos nagrinėjime tiesiogiai dalyvauja visi šio teismo teisėjai, saistomi griežtų profesinio statuso bei konfidencialumo reikalavimų.
Kokias išvadas, pasiklausęs Konstitucinio teismo teisėjo kalbų, galėjo padaryti, o gal net ir padarė, vidutinis statistinis minėtos televizijos laidos "Teisė žinoti" žiūrovas?
Šių eilučių autorius, priskiriantis save „vidutiniam statistiniam skaitytojui ir žiūrovui“, viešai klausia – ar Konstitucinio teismo teisėjas prof. D.Žalimas nepadarė klaidos, atvykdamas į televizijos laidą, kurioje narpliojama tema, tiesiogiai susijusi su Konstitucinio Teismo vertinimų laukiančiais paklausimais dėl įstatymo konstitucingumo?
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.01.29; 05:50
