Matvejaus Ganapolskio atsakymai į www.echo.msk.ru klausimus
Slaptai.lt skelbia keletą žymaus Rusijos žurnalisto Matvejaus Ganapolskio atsakymų į echo.msk.ru skaitytojų klausimus. Slaptai.lt parinko, regis, pačius svarbiausius, pačius aktualiausius „klausimus – atsakymus“.
Taigi ką Matvejus Ganapolskis mano apie Rusijos – Ukrainos santykius, vidinę Rusijos būseną, padėtį šiandieninėje Gruzijoje bei galimus pasikėsinimus prieš Kremliaus kritikus?
Klausia Aleksandras, studentas, Ukraina, Nikolajevas
Sveiki, Matvejau Jurjevičiau, kokius asmeniškai Jums teigiamus ir neigiamus įvykius galite išskirti besibaigiančiais 2014 metais (suprantu, kad šiemet buvo labai daug negatyvo, bet vis dėlto)? Ir kaip manote, ar ateinančiais metais galima žvelgti nors su nedideliu optimizmu į įvykius Ukrainoje, RF ir apskritai pasaulyje (nors aš į juos žiūriu pesimistiškai)?
Matvejus Ganapolskis:
Ačiū už klausimą, Aleksandrai, nors tai sunkus klausimas. Aš Jums galėčiau atsakyti „kaip reikia“, tuo labiau, kad prieš akis Naujieji metai. Bet geriau sakyti tiesą, ar ne? Nes visi jau privargo nuo „makaronų ant ausų“. Todėl sakysiu, ką manau.
Man neigiamiausias įvykis yra rublio istorija. Dalykas tas, Aleksandrai, kad kažkokia paslaptinga nematomųjų banditų grupė okupavo Rusijos aukščiausią valdžią, pagrobė patriotą Putiną, sušvirkštė jam paklusnumo skiepą ir pavogė iš kiekvieno Rusijos piliečio (!) 40 proc. jo dabartinių ir būsimųjų pajamų.
Ir dar tie nematomieji banditai įbėrė kiekvienam rusui kažkokių žolelių, kad jam tai patiktų. Pabarstė tų žolelių ir Valstybės Dūmoje, kur seniai turėjo būti pradėtas parlamentinis tyrimas dėl didžiausio per visą šių laikų istoriją rublio smukimo; pabarstė žolelių ir Federacijos Taryboje, pabarstė miestuose, gatvėse. Žinoma, galima sakyti, kad jokių nematomųjų ir žolelių nėra, bet kaip tada paaiškinti, kad Rusijos piliečiui kasdien ištraukia pinigus iš kišenės, o jis tyli? Na, juk jis neapkurto, neapako. Bet jis leidžia vidurdieny save plėši, ir dar balsuoja už tą, kuris plėšikauja.
Aš Jums sąžiningai pasakysiu, kad negaliu to paaiškinti, nors ir labai stengiuosi. Juk Rusijos niekas neužpuolė, nenumetė ant jos atominės bombos, neužgrobė teritorijos, – kodėl Rusija gyvena apgultyje? Kodėl per televizorių melagiai propagandistai su milžiniškomis algomis ir namais-žmonomis-vaikais užsienyje moko piliečius patriotizmo? Štai, visa, kas išvardyta – kodėl? Ir tai, kaip aš suprantu, truks iki 2024 metų.
Žinoma, šalis niekur nedings, bet dabar svarbu ne šiaip gyventi, o svarbu kaip gyventi. Bet rusui kokybės klausimas neegzistuoja: kažkoks niekšas uždraudė importinius produktus – gerai, „išgyvensime be jų“ ir t. t. Žinote, visa tai būtų juokinga, jeigu nekiltų klausimas: ar rusui egzistuoja tokia sąvoka kaip orumas? Į kokį dugną turi smukti žmogaus gyvenimas, kad jis prisimintų, jog Rusijoje valdžia ne caras, ir pats žmogus – ne baudžiauninkas.
Tai yra, man pagrindinis liūdniausias šių metų įvykis tas, jog atsiskleidė štai toks visiškas ruso orumo nebuvimas. Vadinasi, tyčiojimųsi iš mūsų virtinė tik stiprės.
Jūs paklausite – o kur riba?
Taško nėra, ribos nėra. Bijau, kad valdžia nepaliks piliečiams jokio konstitucinio ėjimo – čia mano prognozės pačios niūriausios.
Dabar apie Ukrainą. Ukraina prarasta visiems laikams. Žinoma, kada nors teroristai (patriotai) išeis iš Donbaso, atsiras koks nors politinis kompromisinis sprendimas dėl Krymo (aš nematau alternatyvaus lyderio, kuris imtų ir paprasčiausiai grąžintų Krymą Ukrainai) – tai yra, kada nors tai nusistovės ir išsispręs. Maža to, net galiu daryti prielaidą, kad Rusija ir Ukraina kada nors tolimoje ateityje atsidurs kokiame nors viename bloke, kai visa tai nebebus svarbu.
Bet yra tai, kas (na, artimiausiems 300–500 metų) dingo – tai tas artumas, kuris buvo. Tai jausmas, kad turi draugą, kuris už tave gyvybę atiduotų. Buvo taip, kad ukrainiečiai ir rusai kovojo kartu prieš fašizmą. Dabar per televizorių rusams aiškinama, kad fašistai – tai ukrainiečiai, o ukrainiečių mokykliniuose vadovėliuose pasirodys skyriai apie „aneksiją“ ir „agresyvų grobikišką karą“.
Tai yra, aš fiksuoju, kad būtent 2014 metais Rusija dėl Krymo prarado visą valstybę–draugę, su kuria artumą amžiais kūrė bendra istorija. Ir dabar, jei, neduok Dieve, Rusiją kas nors užpuls, tai nesu įsitikinęs, kad Ukraina atiduos savo sūnų kraują jai ginti, kaip buvo anksčiau.
Štai toks liūdnas metų rezultatas. Teigiamų įvykių Rusijoje šiemet nepastebiu.
Klausia Murtazas, gydytojas, Rusija, Saratovas: „Kas laukia gruzinų tautos?“
Matvejus Ganapolskis
Murtazai, man tai labai sunki tema, nes aš gyvenau Gruzijoje reformų laikotarpiu, suprantu jų vertę ir asmeniškai pažįstu visus veikiančiuosius asmenis, pripažįstu jų laimėjimus ir matau klaidas. Pasikeitus valdžiai, aš nusprendžiau aktyviai nekomentuoti Gruzijos įvykių, nes politine prasme, ir reformų prasme, šalis man nebeįdomi. Todėl atsakysiu į Jūsų klausimą ne asmeniškai, o iš politinio proceso, kurį matau, taško.
Gruzija visiškai nusigręžė nuo reformų, užsiėmė miestelių lygio kerštingumu – valdžia stengiasi pasodinti visus ankstesnės valdžios šalininkus. Tai tikslas, tai strategija, tai taktika. Tai privedė prie to, kad Gruzija dabar prisimenama ne dažniau nei Albanija. Nė viena dabartinio Tbilisio režimo iniciatyva, išskyrus kerštingus pasodinimus, nėra tarptautinių svarstymų dalykas ar pavyzdys.
Bet aptarinėjamas Saakašvilio vyriausybės, jo laikų įdirbis, ukrainiečiai net paėmė keletą reformatorių į savo vyriausybę. Reformatorių iš Saakašvilio vyriausybės, o ne iš šitos. Tai svarbus simptomas, bet Tbilisis jo nemato.
Bet tai jų problema, aš tik štai ką priminsiu. Kadaise, dar Saakašvilio laikais, aš ginčijausi su draugais gruzinais, ir juokais pastebėjau, kad jie neįvertina meto, kuriame gyvena. Reformų niekada nebūna be nuostolių, net be didelių nuostolių, neduok Dieve gyventi reformų laikotarpiu – jos visos pereina per tavo širdį ir piniginę.
Bet, pasakiau, jūs dar pastatysite Tbilisio centre paminklą Saakašviliui kaip žymiausiam Gruzijos reformatoriui. Žinoma, iš manęs pasišaipė, man priminė, kad Rusija ir be reformų gyvena „gražiai ir turtingai, tad taip ir reikia gyventi“.
Tad štai aš tvirtinu, kad tas paminklas bus, tegul ir po 100 metų. Nes archaiška valstybė XXI amžiuje negali būti. Ir gruzinų ainiai pripažins tą poelgio ir pastangų – reformuoti mirštančią posovietinę šalį – vertę. Bet kol kas Saakašvilį persekioja ir nori patupdyti į kalėjimą. Tad paminklas bus negreit.
Šiaip ar taip, man buvo didelė garbė susipažinti su Gruzija ir jos tauta, aš linkiu jai laimės ir klestėjimo. Ir, svarbiausia, linkiu išmokti gaminti XXI amžiuje ką nors tokio, ko negamino jų protėviai. Nes XXI amžiuje juokinga didžiuotis „Boržomio“ eksportu. Tą vandenį sugalvojo net ne Gruzija, o pati gamta. Ir vynuoges taip pat. Kaip ir Juodąją jūrą. Užtenka būti kampininkais to, kas atsidūrė jūsų žemėje grynai atsitiktinai.
Štai Rusija turi ir dujų, ir naftos, bet neturi galvos ir pinigų. Ar to norite?
Klausia Sergejus, istorikas, Rusija, Smolenskas
Prašom pasakyti, ar Jūs niekada nebijote dėl savęs ir savo artimųjų, kai šitaip kalbate? Juk labai dažnai Jūsų pozicija maksimaliai atvira ir aštri…
Matvejus Ganapolskis
Pasakysiu, kad kol kas Rusijoje dėl nuomonės nežudo. Gal kada taip bus, prie to einame, bet kol kas nežudo. Ir štai kodėl. Rusijos valdžia – tai gigantiška mašina pinigams uždirbti, pinigams išsunkti iš savo valstybės, tiems pinigams išplauti, sukilninti ir tiems pinigams išsiųsti į Vakarus, jei pats pabėgtum. Tam skirta kiekviena valdžios minutė ir kiekvienas žingsnis.
Patikėkite, to gigantiško uždavinio fone kažkokių žurnalistų kalbos valdžiai visiškai neįdomios. Jos interesas – užsitinkinti sau perimamumą, bet tam ji paskyrė televizorių. Žurnalisto nužudymas tame fone gali tik apsunkinti 2018 metų rinkimus. Todėl neliečia net tų, kas realiai tiria (juos paprasčiausiai ignoruoja), o į tuos, kas analizuoja ir paprasčiausiai dėsto savo nuomonę, apskritai nekreipia dėmesio.
Klausia Sergejus, autošaltkalvis, Rusija, Maskva
Ar Jūs tikite demokratišku ir civilizuotu valdžios pasikeitimu Rusijoje?
Atsakymas
Matvejus Ganapolskis
Ne, aš netikiu. Bet to reikia siekti iš visų jėgų.
http://www.echo.msk.ru/blog/uncensored/1453740-echo/
Nuotraukoje: žymus Rusijos žurnalistas Matvejus Ganapolskis.
2014.12.15; 18:30
