Jei doro prieškario laikų žmogaus būtų įmanoma paklausti, ar moralu garbę ir orumą vertinti pinigais, jis, manau, nustebtų. Bet taip yra šiandienos Lietuvoje. Labai dažnai valdininkai, neturėdami net paprasčiausio supratimo, ką šios dvi minėtos sąvokos – garbė ir orumas – reiškia, nes yra praradę gilumines savo doro elgesio šaknis, puolasi jų ginti, kad gautų pinigų.
Taip taip, pinigų, nes gina tik sąvokas, o ne tikrąją garbę ir orumą, kuri dar vadinama vienu žodžiu – savigarba. Savigarbos ir ginti, ir įvertinti pinigais nereikia, nes tai žmogaus doro gyvenimo išraiška, o jei gyvenimas nedoras, sąvokas imamasi ginti, ir doru siekiama išlikti nenatūraliai – dirbtinai. Dažniausiai ją gina visokiausi nevykėliai ar netikėliai siekdami pasipelnyti, kai tam atsiranda palankios sąlygos.
Labai dažnai ginama tai, kas seniai yra vienokiu ar kitokiu būdu prarasta, o gal net neturėta – nebuvo ugdyta šeimoje, tačiau Lietuvos valstybė, kurią sudaro jos piliečiai, už tai turi sumokėti gana nemenkus pinigus. Galima paduoti į teismą už kokiu nors būdu padarytą žalą, bet ne už orumo pažeidimą. Jei galima orumą pažeisti, tada ko jis vertas, ir kodėl mes visi, valstybės piliečiai ir kartu mokesčių mokėtojai, turime už jį primokėti kokiam nors prasikaltusiam valdininkui.
Vadinasi, mūsų valstybėje kriminalizuota dar ir garbė bei orumas – savigarba. Vadinasi, ją galima nusipirkti, padavus į teismą, nes iš anksto žinoma, kad už tai sumokės visa Lietuva. Taip nutrinama riba tarp melo ir tiesos, tarp garbingumo ir niekšybės, taip reketuojama Lietuvos valstybė, o iš esmės – mes visi, nes dažniausiai teisingumo ieško visokie apsimetėliai garbingais ir padoriais, suvokę, kad iš to galima pasipelnyti.
Kodėl turime mokėti už kažkieno prarastą garbę? Kodėl žmogus, dažniausiai praradęs bet kokią savigarbą, reikalauja ją jam priteisti, lyg ji būtų iš jo pavogta ar atimta. Savigarbą pirmiausia reikia turėti, tada nereikės jos dirbtinai ieškoti teismuose.
Dar yra viena nemenka bėda – etika. Tokia problema yra dirbtinai sureikšminama, ir tada už etikos ima slėptis visokiausi nevykėliai, kurie įsižeidžia dėl tiesiai ir taikliai juos apibūdinusių sąvokų, kurias jie priima kaip šmeižtą, dirbtinai visa tai sureikšminę, nors iš tiesų būna pataikyta į tikslą ir tai stipriai žeidžia asmens ego.
Tokiems atrodo, kad kieno nors aštresnė frazė pažeidžia jų garbę ir orumą, ir savo „kritikus“ jie ima drausminti etikos laikymusi ar net teismais. Tai munduro, ant kurio nenorima turėti nė krislelio, švarinimo pavyzdžiai. Tokia laikysena kuria nenormalią dirbtinę padėtį, kurioje daugelis žmonių nebegali jaustis laisvi. Tai primena Viduramžius, kai buvo neetiška pienuotą stiklinę pavadinti pienuota: reikėjo tai situacijai sugalvoti „etišką“ apibūdinimą.
Kuriamas dirbtinis ne tik etikos, bet ir garbės bei orumo suvokimas. Lygiai kaip ir Viduramžiais. O kodėl nepareikalavus pinigų iš tokio, kuris aštriau ką nors pasakė, jei tam susidarė tinkamos aplinkybės?! Taip išsivysto ne tik susireikšminimas, iki begalybės virš visų iškeliant savąjį ego, bet ir atsiranda piktnaudžiavimas garbe ir orumu iki nenormalios demagogijos turint sąlygas ją įgyvendinti iki pergalingos pabaigos.
Kažin ar pasaulyje yra kita tokia valstybė, kurioje būtų galima laimėjus teismą gauti pinigų už garbę ir orumą?!
Komentaro autorė: Pranciška Regina Liubertaitė.
2012.08.11
