Demokratijai, lietuviškai vadinamai savivaldai, kartais priskiriamos vertybės, kurių ji niekad savyje neturėjo, neturi ir neturės.
Kadangi demokratija yra valdymo būdas su jam pasirinktu mechanizmu (rinkimai, partijos, valdžios) valstybės reikalus tvarkyti, todėl ji savyje jokių vertybių ir negali turėti. Vertybės yra arba jų nėra visuomenėje, kuri tuo valdymo būdu naudojasi, kuri tą mechanizmą valdo. Taigi demokratinis valdymas iš esmės yra mechanizmas, įgalinantis išreikšti visuomenės valią, nukreiptą į valstybės reikalų tvarkymą.
Tačiau žmonių valios, kurią turėtume laikyti esmine vertybe, demokratijos mechanizmas nevertina, jam nesvarbu, gera ar bloga valia reiškiama, demokratijos mechanizmui svarbu, kad valią išreikštų dauguma žmonių. Tai išryškėja, kai atkreipiame dėmesį į liaudies valios kokybę. Pasirodė, kad liaudyje gali tūnoti ne tik gera, bet ir bloga valia, kad liaudis gali būti abejinga, t.y. jokios valios gali nebūti. Atsigręžus į neseną praeitį, kai visuomenė buvo valdoma „demokratinio centralizmo“ būdu, arba – į mūsų dabarties skandalingo demokratinio valdymo būdą, kai valia perkama, parduodama arba jos neturima, matysime, kad svarbesnis ne valios raiškos būdas, o pati valia.
Demokratijos ydos ir grimasos
Valdžių rinkimuose demokratijos balsavimo mechanizmas nevertina nei rinkėjų, nei renkamųjų į valdžias kilmės, išsilavinimo, tautybės, lojalumo valstybei, dorovės požiūriu. Šis mechanizmas – gryna aritmetika: vienas asmuo – vienas balsas, sprendimą lemia 50 proc. plius 1. Vaizdžiai kalbant, vieną profesorių „nusvers“ du beraščiai, du generolus – trys kareivėliai, vieną vyskupą – dvi paklydusios avelės (sukčiai ar vagys). Aritmetinio vertinimo pasekmes verta panagrinėti plačiau.
Pirmučiausia reikia kalbėti apie valdžių rinkėjus, nes jie lemia kandidatų pasirinkimą ir išrinkimą į valdžias. Pirmosios nepriklausomos respublikos šviesiausia tautos dalis per okupaciją buvo sunaikinta fiziškai ar raudonojo teroro vejama išblaškyta po pasaulį. Iš likusios penkis dešimtmečius luošintos ir mulkintos, komunistinės ideologijos „šviesoje“ auklėtos ir prievartautos liaudies nei vertybinės mąstysenos, nei patriotizmo, nei tautiškumo beveik neliko. Vertinama tik tai, ką galima matuoti turtu, pinigais, malonumais. Pastaraisiais apčiuopiamais, lengvai suvokiamais dalykais žmonės paperkami, todėl valstybę valdyti ateina panašūs į juos. Ir, žinoma, nei smerkti, nei niekinti tų savo brolių negalime, kaip nesmerkiame ir neniekiname ligonių (ligonius gydo, piliečius reikia išsiugdyti). Į 1990 m. nepriklausomybę atėjome su „tarybine liaudimi“ ir negausia dvasia nepalūžusia, vertybinės mąstysenos nepakeitusia tautos dalimi, o kandidatų į valdžias pasirinkimą ir išrinkimą lemia dauguma. Daugumos valia į valdžias nevaržomai įsitrina, anot Kudirkos, „vziatkovičiai“ ir „kopeikoliubovai“.
Demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės. Demokratija pripažįsta tik pilietinę visuomenę ir pilietybę. Demokratijai nesvarbus pilietinės visuomenės turinys, piliečio tautybė. Tautiniu pagrindu susikūrusiose valstybėse, kokia yra ir Lietuva, tautybė laikoma didžiausia vertybe, jos kultūros puoselėtoja ir nešėja, dorovės, sėslumo, darbštumo bei kitokių vertybių sergėtoja. Tačiau demokratijos mechanizmas tautiškumą išplauna be likučio.
Demokratijos mechanizmas nevertina lojalumo, ištikimybės savo tautai ir jos valstybei. Jei panagrinėtume Vyriausiosios rinkimų komisijos dokumentų reikalavimus kandidatams į Seimą ar savivaldybes, ten jų kilmės, veiklos vertinimo praeityje, lojalumo reikalavimų nerasime. Komisija, užuot pastačiusi užkardą nelojaliems piliečiams, pripažįsta tik teismuose įrodytą jų neištikimybę valstybei, nors ištikimybės (lojalumo) valstybei teismai išvis nenagrinėja. Štai ir turime Seimą, kurio daugumą sudaro buvę nusikalstamos partijos sekretoriai ir net aukščiausi jos vadovai, priešiškos valstybės kolaborantai, kagėbistai rezervistai.
Demokratinis rinkimų mechanizmas nevertina renkamųjų išsilavinimo, politinio išprusimo, gebėjimo naudotis demokratijos mechanizmu, nevertina net valstybinės kalbos mokėjimo. Dėl šių priežasčių visuomenė patiria negandas, nes nemokšų kurpiami įstatymai bei normatyviniai aktai dažnai ne naudą, o žalą neša.
Demokratijos akiratyje nėra dorovės, nėra konstitucijų konstitucijos – Dešimties Dievo įsakymų. Demokratija leidžia viską, kas neuždrausta įstatymu. O į įstatymus visko surašyti neįmanoma, įstatymus kuria ir sau naudingus kurpia, priiminėja, deja, ne doriausieji. Vien atkreipus dėmesį į milijonais vertinamus valdžios vyrų ir moterų turtus, galima nesuklystant tvirtinti, kad sąžiningu būdu jie negalėjo būti uždirbti, nors juos įgyjant gal nebuvo pažeistas įstatymas. Kad tas įstatymas ydingas, kad tai nemoralu, kad padaryta skriauda visuomenei, demokratijai neskauda.
Neteisūs tie, kurie tapatina demokratiją su laisve arba laisvę laiko demokratijai priklausančia vertybe. Demokratijos turinyje laisvės nėra, jai būdingesnė prievarta, prievarta daugumos mažumai. Demokratija numato tik laisvą valios reiškimo būdą. Šiuo būdu pasinaudojus, jei būtų išreikšta bloga valia, demokratija gali virsti ne paprasta, o visuotine, visų visiems tironija. Tokią jau turėjome patirdami „demokratinio centralizmo“ valdymą. Vienodai neteisūs ir demokratijoje matantys lygybę, brolybę, socialinį teisingumą. Šie dalykai taip pat priskirtini žmonių valiai.
Klaidinantis yra ir esminis demokratijos principas – daugumos valia. Niekur pasaulyje niekad nebuvo, kad minia darytų teisingus sprendimus, reikštų tik gerą valią, vestų tiesos keliu.
Tokiu keliu gali vesti tik, žinoma, remiantis gera valia, išrinkti dori, pasišventę savo tautai ir jos valstybei žmonės.
Pastangos tobulinti demokratijos mechanizmą
Mūsų valstybėje tarpsta demokratinio valdymo ydos, grimasos, net skandalai. Pagal švytuoklę iš opozicijos į poziciją keičiasi į Seimo daugumą ateinančios didžiosios partijos, įsilieja mažesnės naujos partijos (jų jau per 40), atsiranda siūlymai išvis partinių sąrašų atsisakyti, siūlymai kelti atskirus kandidatus ar jų sąrašus nuo visuomeninių organizacijų, mažinti Seimo narių skaičių. Tikru vėjavimu pasireiškia pastangos tobulinti demokratijos mechanizmą ypač prieš Seimo ar vietos savivaldos rinkimus. Toks vėjavimas, kaip rodo daugiametė patirtis, išskyrus žalą demokratinio valdymo mechanizmui bei jo veiklos stabilumui, daugiau nieko neduoda.
Kaip tvirtina visokio valdymo formas tyrinėję politikai, demokratinis valdymas netobulas, tačiau geresnio dar niekas nesugalvojęs, o Čerčilis juokavo, kad demokratija – blogiausia valdymo forma, išskyrus tas, kurios jau išbandytos praeityje. Tačiau, kita vertus, brandžios demokratijos šalyse matome, kad demokratijos mechanizmas, su jam priskiriamomis ydomis bei grimasomis, iš esmės jo netobulinant, sėkmingai veikia. Kodėl tas mechanizmas kliba jaunos demokratijos šalyse, tarp jų – Lietuvoje?
Atsakingas kandidatų į valdžias vertinimas
Jei į lėktuvo piloto vietą atsisės arklį važnyčioti temokantis pilietis, lėktuvas ne tik nepakils, bet ir nepajudės iš vietos. Taip ir demokratiją įvaldyti gali tik dorovės principų nepaminanti, sutelkta pilietinė tauta. Taigi, pasirodo, kad demokratija valstybei ne tik naudos neduoda, bet ir žalą daro tada, kai ja naudojasi pilietiškai nebrandi, savęs valdyti negebanti visuomenė. Albertas Einšteinas apibūdino beprotybę, kaip darymą vėl ir vėl tų pačių dalykų, tikintis skirtingų rezultatų (pozicijos ir opozicijos kaita pagal švytuoklę). Išeitų, kad beprotybei pasiduodame jau du dešimtmečius. Neneigdami išvis demokratijos mechanizmo tobulinimo pastangų bei jų naudos, turėtume atkreipti ypatingą dėmesį į visuomenės atsakomybę renkantis kandidatus į valdžias.
Ar turime galimybę vertinti ir rinktis kandidatus į valdžias iš daugelio kandidatų. Neturėjome, tačiau turime. Apie pasirinkimo stoką vaizdingumo dėlei priminsiu seną, tačiau dalinai išliekantį aktualiu anekdotą.
Aukščiausios tarybos pirmininkas, apsilankęs Gruzijoje ir pavaišintas šašlykais, teigė, kad tokių gardžių šašlykų Maskva nemokanti iškepti. Gruzinai paaiškino, kad geras skonis priklauso nuo avinų, kurie išauginami tik Gruzijoje. Pirmininkas įsigeidė įsigyti tokių avinų. Jam išvykstant į Maskvą, gruzinas prie lėktuvo atvedė vieną aviną ir pasiūlė jį pirkti tardamas: „Rinkitės“. Kai nustebęs pirkėjas paklausė, kaip galima rinktis ne iš bandos, o iš vieno avino, gruzinas atrėžė: „O kaip mes tave išsirinkome?“ Taip buvo „brandaus socializmo“, „demokratinio centralizmo“ laikais.
Atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje rinkėjams pateikiami ilgi partijų kandidatų sąrašai. Kandidatus partijos skyrių siūlymu sudėlioja ir sunumeruoja partijų vadovai, tačiau duodama juos vertinti, vietas sąraše perrašyti partijų skyriams. Po to partijų vadovai dar kartą (nedemokratiškai) „pataiso“ sąrašus. Tokie sąrašai jau teikiami Vyriausiajai rinkimų komisijai. Tačiau rinkėjams išlieka galimybė rinkimų metu, atsižvelgus į kandidato esamus nuopelnus valstybei bei turintiems patikimumo, lojalumo ir kitokį reikalingą valstybės reikalus tvarkyti cenzą, į sąrašo galą nepelnytai nustumtą kandidatą perkelti į priekį. Itin atsakingai rinkėjai turėtų vertinti naujas, mažai pažįstamas, neturinčias politinės veiklos patirties, dažnai tik prieš rinkimus susikūrusias partijas ar judėjimus.
Kadangi į artimiausiuose vietos savivaldos rinkimuose galės būti ir kandidatai nuo visuomeninių organizacijų, tikėtina, kad su patraukliais pavadinimais rasis nauji visuomenininkų sąrašai. Tikriausiai turėsime sąrašus, kuriuose bus tikrai sąžiningi, visuomenei pažįstami, jau nusipelnę savo veikla valstybei kandidatai. Tačiau rasis ir kitokių. Antai Liberalų ir centro sąjungą palikęs Artūras Zuokas, kaip ir laukta, įsteigė visuomeninį judėjimą, su kuriuo jis ketina dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose. Viešųjų ryšių gabumų nestokojantis politikas naujam judėjimui sukurpė paprastą, patrauklų pavadinimą – „Tėvynės Atgimimas ir Perspektyva“. Žodžių pirmąsias raides sudėjus, išeina žodelis TAIP.
Patrauklu? Belieka rinkimuose ištarti „Zuokui – taip“. Tačiau rinkėjas neturi pamiršti, kad kartą būdamas miesto tarybos nariu ir sostinės meru, A. Zuokas teisme buvo pripažintas nusikaltęs, todėl nebėra patikimas būti tarybos nariu. Ar galima pasitikėti tik dėl senaties išvengusiu bausmės ir šiuo metu įtariamuoju laikomu partiečiu europarlamentaru Viktoru Uspaskichu, kuris pretenduoja būti sostinės meru? Bus, žinoma, ir daugiau panašių partinių ir nepartinių sąrašų, kuriuose rasis kandidatų ne valstybės, o savo asmeninius ar grupuotės reikalus tvarkyti, todėl rinkėjai turėtų itin akylai ir atsakingai vertinti kandidatus, kad išvengtų blogų pasekmių, kurių priežastimi ir būtų neatsakingi rinkėjai.
Aukščiau įvardintų demokratijos trūkumų šalinimas, visuomenę tenkinančio valdymo mechanizmo kūrimas išlieka piliečių valioje.
Valios stoka ar aplaidumas
Tarus, kad už išrenkamas valdžias atsakingi patys rinkėjai, atkreipkime dėmesį į jų elgesį renkant valdžias. Panagrinėjus dviejų dešimtmečių rinkimus, referendumus, apklausas bei kitokius pilietinius veiksmus, matysime, kad didelė rinkimų teisę turinčių piliečių į valstybei svarbius dalykus žiūri aplaidžiai, savo valią ar nuomonę išreikšti vengia, tačiau iškart po įvykusių rinkimų ta pasyvioji dalis itin aktyviai laido kritikos žaibus išrinktiesiems. Juk tai – Einšteino apibrėžta beprotybė. Tarsi būtų metas susiprotėti, tačiau viskas kartojasi, tikintis, kad į valdžias gerieji susirinks savaime.
Žinant, kad valia yra psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu, kiekvienas sąmoningas pilietis savo valią turėtų išreikšti valdžių rinkimuose. Psichiškai sveiko piliečio neveiklumas ar aplaidumas, neatliekant pilietinės pareigos, prilygsta nusišalinimui nuo savo valstybės kūrimo ir tvirtinimo, sudaro prielaidas valdžioje įsitvirtinti klanams ar net ne savos, o priešiškos valstybės atstovams su grėsmingais kėslais. Krikščionys aplaidumą laiko nuodėme, nes atgailos akte tariama „nusidėjau žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Valstybės piliečiai, kurie ir sudaro pačią valstybę, neatlikdami pilietinės priedermės, iš tikrųjų nusikalsta savo valstybei.
Nors matome demokratinio valdymo ydas bei grimasas, kito kelio, kokį patys esame pasirinkę, neturime. Lieka mokytis ir išmokti valdyti demokratinio valdymo mechanizmą, tobulėti patiems, gaivinti ir puoselėti tikrąsias vertybes, tvirtinti pareigą ir atsakomybę savyje, tuomet nepakankamai tobulą demokratijos valdymo mechanizmą suvaldysime ir pasieksime tai, ko jau du dešimtmečius viliamės.
Lietuvoje reiškinių ir ženklų, liudijančių visuomenės ėjimą pilietiškumo link, daugėja.
2010.12.04
