Džuljanas Asandžas vietoj žurnalistikos


Print

Fenomenali WikiLeaks svetainės, nuolat skelbiančios šimtus tūkstančių Amerikos administracijos ir Pentagono slaptų ir pusiau slaptų dokumentų, sėkmė liudija, kad interneto skaitytojams ir vartotojams visame pasaulyje trūksta informacijos. Publikai reikalinga rimta informacija apie rimtus įvykius.

Tuo pačiu neįtikėtina žurnalistų parama Julianui Assange‘ui, nepaisant konkurencinių tarpusavio santykių, rodo, kaip žurnalistams trūksta galimybių skelbti informaciją laisvai ir be apribojimų. Tačiau ir čia esama niuansų.

Žurnalistika ar aktyvizmas?

Pirmiausia, nepaisant paties Assange‘o pareiškimų, kad WikiLeaks – tai grupė žurnalistų ir aktyvistų, WikiLeaks jokiu būdų negalima prilyginti žurnalistiniam darbui.

WikiLeaks skelbia kariškių ir valdininkų raportus vadovybei, iš anksto nepatikrinusi faktų, neįterpdama jų į kontekstą ir neanalizuodama. Žinoma, patikrinti 90 tūkstančių dokumentų (dosjė apie karą Afganistane), apie 400 tūkstančių (Irako dosjė) ir dabar pažadėtus 250 tūkstančių Amerikos diplomatų ataskaitų iš įvairių planetos taškų labai sudėtinga, bet profesionalų komandai tai įvykdomas uždavinys.

O laikraščiai spausdina straipsnius remdamiesi dokumentais, bet ne dokumentus be komentarų ne todėl, kad jiems stinga drąsos pasielgti taip kaip Assange‘as. Publika, skaitydama straipsnį, skaito ne tik dokumentą, bet ir to dokumento analizę, kuri padeda skaitytojui suprasti, kas ir kaip. Skaitytojas a priori negali skirti problemos nagrinėjimui tiek laiko, kiek žurnalistas (pavyzdžiui, nuvykti į Iraką ar Afganistaną), todėl jis pasikliauja žurnalisto išvadomis ir analize. Tuo tarpu skaitytojas, kad netaptų manipuliacijų auka, žiūri į straipsnio autoriaus pavardę – kiekvienas žurnalistas turi savą reputaciją.

Štai tik vienas pavyzdys, kur nuveda tokie skirtingi požiūriai. Wikileaks Irako dosjė tarp tūkstančių Amerikos kariškių raportų esama dokumentų, kad Iranas ginklais remia Irako sukilėlius (insurgentus). Skandalas apie nutekėjimą ir raportų slaptumo aureolė privedė prie to, kad Irano parama Irako sukilėliams tapo faktu, kurį įrodė nutekėjimas. Bet iš tikrųjų faktas yra tik tai, kad žemiausios grandies Amerikos kariškiai pranešė savo vadovybei, jog Iranas remia sukilėlius. Akivaizdu, kad tokia informacija pasitikėti nepatikrinus negalima – pavyzdžiui, Federalinės saugumo tarnybos (FST) spaudos tarnyba nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio mato Čečėnijoje Vakarų specialiųjų tarnybų pėdsakus, bet vargu ar mes pasitikėtume tokia informacija, net jeigu FST spaudos pranešimas būtų paženklintas grifu „slaptai“, ir ji nutekėtų į internetą. Jeigu tokie dokumentai pakliūtų į padoraus žurnalisto rankas, jis tokią informaciją būtinai patikrintų. Tačiau šiuo atveju taip neatsitiko.

Tuo pačiu Wikileaks kaip civilių aktyvistų veikla irgi kelia daug abejonių. Pirmiausia bet kokia aktyvistų grupė turi tikslą ir natūralu, turi būti ir rezultatas, kurį pasisekė pasiekti.

Kai žurnalistas Seimuras Heršas 2004 metais New Yorker‘e išspausdino straipsnį apie kankinimus Abu-Greibo kalėjime Bagdade, į bylą įsitraukė grupė aktyvistų. Kongrese vyko klausimai, buvo paminėtos ne tik seržantų-sadistų, kuriuos matėme šokiruojančios nuotraukose, bet ir valdininkų bei generolų pavardės, ir štai rezultatas – kaltininkai buvo nubausti, o kalėjimas uždarytas. Kada Anna Politkovskaja tyrė atvejį, kai Vyriausiosios žvalgybos valdybos (rus. – GRU) specialiosios paskirties dalinio kapitonas Ulmanas sušaudė šešis taikius Čečėnijos gyventojus, ją rėmė žmogaus teisių gynėjai, dėl to prieita iki teismo, ir Ulmanas buvo nuteistas, nors ir už akių.

Išslaptinti Wikileaks‘o dokumentai kol kas jokių panašių rezultatų nedavė. Wikileaks, atrodo, arba kelia sau per daug tikslų (pakeisti JAV įstatymus valstybės paslapčių apsaugos srityje, demaskuoti Pentagoną už karą Irake, užbaigti karą Afganistane, užtraukti gėdą diplomatams), arba nekelia jokio, nes nežinia, ar nors vieno iš šių tikslų siekiama nuosekliai.

Populiarumo priežastys

Skaitant Amerikos diplomatų ataskaitas apie Valstybės dūmos deputato Gadži Machačiovo sūnaus vestuves Dagestane, paprastas žmogus jaučiasi prileistas prie realios politikos tiesiogiai, be tarpininkų žiniasklaidos asmenyje.

Tačiau ne vien paprasti Tinklų vartotojai, bet ir vedantieji Vakarų leidiniai palaikė Wikileaks, ir tai gana įdomu. Kalbėti apie Rusijos leidinius čia neverta, nes savąjį drąsos testą spausdinant nutekėjusią informaciją mūsų žiniasklaida sėkmingai sužlugdė šiemet vasarą, kai internete tris savaites kybojo svetainė lubyanskayapravda.com su FST dokumentais, ir nė vienas leidinys nesiryžo tais dokumentais užsiimti.

Per pastaruosius dešimt metų tiriamoji žurnalistika visame pasaulyje, pirmiausia, žinoma, Vakarų – kaip profesijos pavyzdys, smarkiai nusmukdė pozicijas. Kaip Didžiojoje Britanijoje, taip ir JAV slenka į praeitį tyrimų skyriai pagrindiniuose laikraščiuose, kurie galėdavo mėnesius, jeigu ne metus rengti vieną tyrimą. Finansinis savininkų spaudimas veda prie to, kad laikraščiai atsikrato prityrusių žurnalistų, pakeisdami juos stažuotojais, pasirengusiais dirbti pagal kontraktą vietoj etato, mažina užsienio korespondentų punktų skaičių ir atsisako net savų redaktorių. Tuo pačiu stiprėja valstybės spaudimas žurnalistams, nušviečiantiems vadinamąjį karą su terorizmu.

Suprantama, kad tyrimų sumažėja, ir, atrodo, svetainė Wikileaks užpildo tą spragą. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje, žurnalistai remdami Wikileaks, rodo: jūs nenorėjote turėti reikalų su mumis, tai dabar turėsite reikalų su tokiais kaip Assange‘as. Tuo labiau, kad nutekėjusi informacija bet kuriuo atveju veda prie didesnės valstybės atsiskaitomybės.

Tačiau jei paanalizuotume, kiek dokumentų per šiuos metus paskelbė Wikileaks ir kiek naujo pavyko publikai dėl to sužinoti, tai paaiškės, kad pasaulio vaizdas ne taip jau smarkiai pasikeitė.

Toks jausmas, kad Wikileaks atveju kiekis perėjo į kokybę, kuri ir suteikia sensacingumo svetainės veiklai. Mus labiau stulbina ne tai, koks diplomatų pranešimų turinys, o skaičiai – dešimtys tūkstančių skubių pranešimų, šimtai tūkstančių raportų ir t. t.

Kaip neprityrusio žurnalisto reportaže, kai jis rašo ne apie tai, ką jis rado, o apie tai, kas jam atsitiko komandiruotėje – kaip jis važiavo ir kas jam nutiko, taip ir Wikileaks istorijoje mes labiau sekame projekto ir jo įkūrėjo istoriją, negu paskelbtų dokumentų turinį. Assange‘as virto žvaigžde, ir tai dar kartą liudija, kokia rimta krizė yra ištikusi žurnalistiką.

Nuotraukoje: Wikileaks įkūrėjas Džuljanas Asandžas.

Irina Borogan ir Andrejus Soldatovas – knygos apie Rusijos specialiąsias tarnybas “The New Nobility: The Restoration of Russia’s Security State and the Enduring Legacy of the KGB“(“Naujoji dvarininkija”), autoriai.

Išspausdinta leidinyje “Ježednevnyj žurnal” ir portale www.agentura.ru.

2010.12.04


Prisijunkite prie diskusijos