Šiame rašinyje kalba suksis apie istorijos, praeities temą grožinėje literatūroje, vadinasi, bus operuojama ir istorinio laiko sąvoka, kuri vienaip įsikomponuoja į romantinės, kitaip į realistinės, dar kitaip į modernistinės literatūros menines koncepcijas.
Viena iš laiko formų – praeitis. Filosofas Arvydas Šliogeris praeitį vadina lengviausiai suvokiama visuomeninės sąmonės forma.
Kaip būdinga jo sodriam, eseistiniam stiliui, taip ir šį kartą sudėtingus dalykus jis geba perteikti vaizdžiais palyginimais: „Visa praeitis jau virtusi tikrove, ir, apžvelgdami mirusios istorijos faktus, mes galime šį bei tą apie juos pasakyti, nerizikuodami pernelyg suklysti: blogiausiu atveju klaidingą mūsų praeities vaizdą ištaisys nauji faktai, kurių mes dar nežinome. Be to, praeitis bejėgė, kaip ir visi numirėliai. Ji nesipriešina, ir savo galvoje galime daryti su ja, kas tik mums patinka, net pačias savavališkiausias fantazijas pagrįsti vienokiais ar kitokiais faktais. Šiaip ar taip, istorija yra tik pasaka, kurios šeimininkai yra tie, kas ją seka. Todėl nesunku rūšiuoti „prarastąjį“ laiką ir mirusią istoriją bei jos laikus dalyti į vaikystę, brandą, senatvę ar dar kaip nors… Be to, žvelgdami į praeitį, galime būti abejingi, vadinasi – iš dalies objektyvūs. Abejingumas dabarčiai ir joje bręstančiai ateičiai beveik neįmanomas“. (Arvydas Šliogeris. „Konservatoriaus išpažintys“/1988 – 1994 metų tekstai/. Vilnius, „Pradai“, 1995. P. 17, 18, pabraukta mano – A. G.).
Grakščiai išreikšta mintis apie praeitį: ji pavadinama ir „mirusia istorija“, ir „numirėle“, ir „pasaka“. Tiesos toje mintyje yra, bet daugiau metaforinės. Tačiau tiesa yra ir tai, kad būtent dėl tos „numirėlės“ dabarties dabartyje (taip esamąjį laiką įvardijo Šv. Augustinas) kryžiuojasi aštrios rašytojų, istorikų, literatūrologų špagos, karštų diskusijų metu „nusirita“ ne viena ligi tolei, atrodo, ant autoritetingų pečių tupėjusi galva…
Beje, ir patsai originalusis mąstytojas Šliogeris kitame straipsnyje apie Broniaus Radzevičiaus romaną „Priešaušrio vieškeliai“ apie laiką samprotauja jau istoriškesnėje paradigmoje… Užsikabinęs už jaunystėje išgirstų žodžių, kad „meno kūrinys yra gyvenimo veidrodis“, filosofas pradeda ne tik savo žavaus eseistinio etiudo preambulę, bet renčia ir visą gana ilgą, simetrišką kompozicinį statinį. Pacituosiu iš to straipsnio rašiniui apie istorinę prozą reikalingą mintį: „Tokia ir bus mūsų etiudo intriga, kurios ašis – gyvenimo ir meno erdvių antinomija, fakto ir idealo, egzistencijos ir esmės sandūra… Kūrėjas yra tas, kurs kybo tarp gyvenimo ir meno kūrinių, ir šitas tarp yra jo amžinoji lemtis. Bet toji lemtis skleidžiasi ne amžinybėje, o konkrečiu laiku ir erdvėje, vadinasi, ji gali įvairuoti ir keistis. Kaip sakoma, ji – istoriška, ji vyksta situacijoje“. (Cituota iš knygos „Šiandienos pasaulis ir literatūra“, Vilnius, „Vaga“, 1989, p. 34, pabraukta – mano).
Atskleidęs B. Radzevičiaus romano „visatos“ novatoriškumą, parodęs autoriaus/protagonisto „išėjimo iš kaimo į miestą“ dramatizmą, ir suvokęs tai kaip egzistencinę/mitologinę situaciją, bei gausiai remdamasis antikinėmis paralelėmis, A. Šliogeris laisvai operuoja laiko universalijomis, vienok yra „priverstas“ bent minimaliai remtis istoriškesniu substratu. Etiude daug pavyzdžių, daug analogijų, paralelių, kuriose po pakylėtu, romantizuotu stiliumi nesunkiai apčiuopiamas istoriškumo ir faktografiškumo gruntas…“
Lietuviai nestatė savo miestų ir tiesmuka, medžiagiškąja, ir geografine prasme. Juos statė svetimieji, atvykėliai iš kitų, jų pačių rankomis pastatytų miestų, vokiečiai, lenkai ir dar daug kas. Lietuviai patys statė gal tik miestelius, tačiau sąmonės ontologinių struktūrų požiūriu miestelis nuo kaimo niekuo nesiskiria. Juozui Daukinčiui Užpelkių miestelis ir gimtoji sodyba – dalykai beveik tapatūs. Kelionė iš namų į miestelį – tik geografinė, bet ne ontologinė; sąmonės struktūrų, žmogaus sąlyčio su daiktais pokyčio joje nėra. Tai – ne išėjimas. Bet štai, tarsi iš kokios kiklopinės timpos paleistas akmuo, Lietuva bloškiama į didmiestį. Tik tokį skrydį galima pavadinti tikru išėjimu…“ (Ten pat, p. 39).
Kitas originalus filosofas Romualdas Ozolas į laiką, istoriją, tautą žvelgia kitu mąstymo kampu, remiasi kitu vertybiniu kompasu, kurio rodyklę nustatė konkretus istorinis laikas – per praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio paskutiniuosius penkerius metus Lietuvos bei kitų TSRS respublikų visuomenes sudrebinę politiniai įvykiai. Mums jie gerai žinomi ir… gerai suvirškinti, ir netgi, kaip būna po sočių pietų, jau patraukę į popietinį snaudulį. Tikėkime, kad tai tiktai kūniškas, bet ne dvasiškas snaudulys, laikinai mus apmarinęs.
Prieš 25-30 metų, t.y. Sąjūdžio ir Atgimimo priešaušryje, dvasinė, politinė, istorinė lietuvių tautos savimonė kunkuliavo, veržėsi per kraštus. Valstybinės nepriklausomybės tauta dar neturėjo, tačiau jos istorinė atmintis buvo alkana Tiesos ir todėl istorinė grožinė literatūra bei teatras nemažomis dozėmis tą vertybinį alkį tenkino. Tenkino ir filosofų balsai, iš kurių tembru ir savaimingai artikuliuotomis mintimis/tezėmis išsiskyrė ir Romualdo Ozolo balsas, nelikęs „šauksmu tyruose“.
R. Ozolas buvo pirmasis, įvertinęs Čingizo Aitmatovo romaną „Ešafotas“ ir pavadinęs jį iškiliausiuoju naujojo etapo visos tarybinės literatūros kūriniu, o maždaug tuo pačiu metu pasirodžiusią R.Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“ – nepralenkiama lietuvių prozoje, pabrėždamas jos meninio ypatingumo matmenį – autoriaus rūpestį dėl lietuviško kaimo, vadinasi, ir dėl visos tautos likimo. R. Ozolo padarytą apysakos turinio apibendrinimą verta priminti ir šiandien, idant skaitytojų galvose nenutrūktų gal jau belikusios plonos sąsajos tarp dabarties ir tarp netolimos kolchozinės praeities, ir gal pagal jas galėtume pasitikrinti vertybinę dilemą, „ar prie ruso tikrai buvo geriau?“
R. Ozolas klausia ir komentuoja: „Apie ką R. Granausko apysakos tiesa? Apie neatsakomybę. Pirmiausia, apie neatsakomybę už save ir už savo ateitį ir apie populiariausią tos neatsakomybės apraišką – masinį girtuokliavimą, nuvariusį į kapus žmonių turbūt daugiau negu karo ir pokario metais, jau dabar davusį mums ilgiems dešimtmečiams ir net amžiams visuomenę – tūkstančius vargšų, savim nesugebančių pasirūpinti apsigimėlių. Mes dar iki galo nesuvokiam šitos nelaimės masto, mes dar nežinom, ką darysim toliau, mes dar nesuradom priemonių, kaip tą nedalią sulaikyti: juk alkoholinė genetinė destrukcija tebevyksta!“( ten pat, p. 78, paryškinta mano – A. G).
R. Ozolas yra vienas iš tų „įkyriųjų“ filosofų, nenustojančių mus mokyti „būtiškojo buvimo kančios ir džiaugsmo“, siekiančių išauklėti mus būti ir „sau – žmonėmis“, ir „sau – tautai“. Tame individo doros, etikos, tautos atsparos, savigynos bei savistabos mokyme jaučiama didelė Vydūno, S. Šalkauskio, J. Girniaus, A. Maceinos ir kitų filosofų idėjų įtaka. Tapęs vienu ryškiausių Sąjūdžio lyderių, R. Ozolas ir savo pilietinę-politinę poziciją atitinkamai subordinavo savo „kietoms“ filosofinėms nuostatoms, kuriose pirmumo teisė teikiama istoriškumo kategorijai… Sąjūdžio įsisteigimas jam buvo dar vienas svarbiausias (po Gorbačiovo Persitvarkymo politikos) stimulas pradėti realias „naujos visuomeninės sąmonės raiškos“ akcijas, tiek mokslines, tiek pilietines.
Vos pusmečiui praėjus po Sąjūdžio įsisteigimo, jis jau suformuluoja lietuvių tautai „tris didžiulius kultūrinius uždavinius“: 1) „savo buvimą istorizuoti“; 2) „savo buvimą konkretizuoti“; 3) „savo buvimą etizuoti“.
Kas gi yra tasai istorizavimas? „Savo buvimo istorizavimas – tai ne tik istorinių veikalų sukūrimas ir juose sukauptų žinių ir idėjų perteikimas visuomenės dvasiai. Buvimo istorizavimas – tai greta gero savo tautos, savo kaimynų, pasaulio tautų buvimo peripetijų žinojimo yra ir supratimas to, kad kiekviena tavo gyvenimo akimirka yra tavo tautos istorijos darymas, kad darymas ar nedarymas to, kas pridera tau pagal aukščiausius būties dėsnius – būtent tai ir yra tiek istorijos tęsimas, tiek ateities kūrimas ir savo tautai ir visam – pasauliui, nepriklausomai nuo to, „didelis“ tu ar „mažas“ esi žmogus. Iki tokio istorizmo mums dar visiems labai toli“. 156. (P. 156, pabraukta – mano).
O rašydamas apie tikėjimą būtimi, R. Ozolas suformuluoja keletą moralinių imperatyvų, kurie ir šiandien nėra morališkai pasenę, kadangi visuomenės istorijoje yra nesenstančių, gal tiktai aprūdijusių ir todėl reikalingų periodinės revizijos, dalykų: 1) tikėti būtimi, kai žinai, kad tavęs laukia nebūtis; 2) džiaugtis pasauliu, kai matai jo skausmą; 3) reikalauti tvarkos, kai aplink viskas griūva; 4) teigti savo tautą, kai supranti, kad net jai pačiai jos nereikia… („Šiandienos pasaulis ir literatūra“, p. 87).
Ir anuometinėse diskusijose apie istorinę prozą filosofas Romualdas Ozolas buvo toks pat kategoriškas: „Iki istorinio romano mums dar toli gražu. Kol kas turime (su nedidelėmis išimtimis) tik pseudoistorinę beletristiką – arba į istorinį laiką nukeltų tų pačių pamėgtų „vidinių monologų“ apie nieką kitokį aprėdymą, arba istorinių pseudokoncepcijų beletristinį „apifaktinimą“, arba – geriausiu atveju – nuotykėliais paįvairintus pažintinių vaizdelių rinkinius“. (Straipsnių, pokalbių rinkinys „Istorinės prozos byla“. Vilnius, „Vaga“, 1988, p. 191, pabraukta – mano).
Tikriausiai Ozolas prie „nedidelių išimčių“ priskyrė Just. Marcinkevičiaus, J. Grušo istorines dramas, P. Dirgėlos („Kūlgrinda“), V. Petkevičiaus („Paskutinis atgailos amžius“), K. Almeno(„Šienapjūtė“) istorinius romanus, kuriuos anuomet palankiai vertino A. Bučys, A. Bumbliauskas, S. Narbutas, R. Skeivys. O Ozolas tolino galimybę mums, lietuviams, turėti stiprų istorinį romaną (matyt, suprastą kaip analogiją Č. Aitmatovo romanams), remdamasis argumentu, kad mūsų visuomeninei sąmonei dar trūksta… sąmoningumo, – ji nėra pakankamai istorizuota, o tai reiškia, kad ji dabarties dar nesuvokia kaip istorinio laiko tąsos. O „šitaip istorizuota tegali būti nacionalinė sąmonė – sąmonė, suvokianti save kaip visuomeninės bendros veiklos produktą, jos idealiąją savitaigą“. (Ten pat, p. 184).
Taip Ozolas mąstė Gorbačiovo naujojo politinio mąstymo laikais, turbūt pasąmoningai nujausdamas būtent jam ir kitiems panašių nuostatų besilaikantiems intelektualams jau už poros metų teksiantį istorinį vaidmenį politinėje scenoje, kurioje jis ir jo bendražygiai galės pademonstruoti naujos kokybės sąmonę, gimstančią „kaip visuomeninės bendros veiklos produktas“. Su išsiugdytąja „idealiosios savitaigos“ istorinės savimonės samprata R. Ozolas tebegyvena ir šiandien, tvirtindamas, kad mums/Lietuvai/ dar per anksti, ištrūkusiems iš vienos „unijos“, įsijungti į kitą…
Tačiau „imperatyvinis“ filosofas vis dėlto nenumatė, ar su „išsiugdytąja idealiosios savitaigos istorinės savimonės samprata„ Lietuva būtų ilgai džiaugusis Nepriklausomybe, – nebūdama jokioje „unijoje“? Kaip rodo vykstantys geopolitiniai reiškiniai už mūsų mažutės valstybės sienų, vargu bau ar šių metų Kovo 11 – ąją būtume šventę savo valstybės Nepriklausomybės 25 – etį… Lietuvos ateitį (kaip, beje, ir pasaulio) bando įspėti daug kas – visų pirmiausia pagal profesinę priedermę filosofai, istorikai, rašytojai. Ateities spėjimas daugiausia paremtas praeities /istorijos/ tyrinėjimu. Rašytojai ateitį spėja, „atgaivindami“ praeitį meniniais vaizdais, susintetindami juose istorinius faktus, archyvinę dokumentiką ir dabartinės tikrovės pažinimą bei savo vaizduotę. Apie tai ir bus toliau kalbama, kartu prisimenant daugiau nei prieš dvidešimtpenkmetį (t.y. dar sovietinėje Lietuvoje) vykusias diskusijas apie istorinę prozą.
XXX
Istorinė tematika bei žanrai literatūroje vystosi banguotai, t.y. netolygiai; jos raida yra glaudžiai susijusi visuomenės bei tautos istoriosofine bei filosofine mintimi, kurią, savo ruožtu, sąlygoja giluminiai socialiniai, ekonominiai, psichologiniai procesai. Užsienio literatūros specialistė Birutė Ciplijauskaitė, remdamasi G. Lukacs, o ir kitų literatūrologų tyrinėjimais, tvirtina, kad tos „bangos“ aiškintinos istorinių aplinkybių susiklostymu: „Anot G. Lukacs, o, istorinis žanras visu pajėgumu pasireiškia pasauliuose, kurių pamatai išjudinami didelių konfliktų. Pavyzdžiui, Valterio Scoto romanai pasiekė pasisekimo bangos viršūnę, kai iš pagrindų keitėsi Anglijos visuomeninė ir politinė struktūra; L. Tolstojaus „Karas ir taika“ gimsta tuo laiku, kai Rusijoje panaikinama baudžiava, kai į avansceną bando prasiveržti vidurinis sluoksnis; Ispanijoje tikrai vertas istorinis romanas pasirodo tik jų didžiosios krizės – 1898 m. paskutinių kolonijų praradimo – metu; gausiai istorinis romanas pasipila nuo nacių režimo pabėgusių vokiečių tarpe 1920-1940 metais, o po antrojo pasaulinio karo ir Baltijos šalių rašytojai pakartotinai grįžta prie istorinių temų“. (B. Ciplijauskaitė. Literatūros eskizai. Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilnius-Kaunas, 1992, p.207, pabraukta – mano).
Gal prieš kokius trisdešimt metų Lietuvoje politinė, socialinė, kultūrinė terpė literatūrai istorine tematika buvo palanki: beveik į kiekvieną naują romaną, apysaką šia tema būdavo reaguojama (recenzuojama, diskutuojama spaudoje, kalbama literatūriniuose renginiuose). Kai susikaupė tokių kūrinių kritinė „masė“, žurnale “Pergalė“, savaitraštyje „Literatūra ir menas“ buvo surengtos plačios diskusijos, ir jų pagrindu pasirodė solidžios knygos „Istorinės prozos byla“ ( „Vaga“, 1988), „Šiandienos pasaulis ir literatūra“ ( „Vaga“, 1989). Kuo galima paaiškinti padidėjusį dėmesį istorinei tematikai? Tikriausiai priežastiniu ryšiu tarp šios tematikos bei žanro ir tarp tų, anot G. Lukacs, o, pasaulių, kuriuose dreba pamatai nuo politinių ar kitokių konfliktų. Istorinė grožinė literatūra šia prasme yra gana tikslus seismografas požeminiams visuomeniniams reiškiniams matuoti, nes, pasak literatūrologo R. Skeivio, „rašyti apie praeitį, regis, irgi nelengviau. Istorija yra ne tik gyvenimo, bet ir meno mokytoja. Kartais ji atskleidžia tokias tiesas, kurių nenori matyti dabartis“, – teigė jis, dalyvaudamas anuometinėje, vienoje iš tų karštųjų diskusijų apie istorinę prozą. („Istorinės prozos byla“, p.196).
Kad istorija – gyvenimo mokytoja, žinome nuo Herodoto laikų, bet kad ir meno? R. Skeivys motyvuoja šį teiginį, įjungdamas jį į bendrą metodologinę nuostatą – sieti istoriją su dabartimi. R. Ozolo „buvimo istorizavimą“ R. Skeivys modifikuoja į „estetinę nacionalinę savižiną bei estetinės savimonės apraišką“ ir aiškina, kad be šitų kategorijų „neįmanoma suprasti sudėtingos gyvenimo ir meno, tikrovės ir fantazijos sąveikos, nesvarbu į ką – į praeitį, dabartį, ateitį ar į kuriuos kitus būties parametrus ji būtų nukreipta“. (Ten pat, p. 196). Pagal šį metodologinį indikatorių R. Skeivys apžvelgia lietuvių istorinės romanistikos dinaminę kreivę ir sustoja ties Kazio Almeno romanu „Šienapjūtė“, pabrėždamas, kad šiame romane „teisybės, kuri romantiškai jungtų visą kraštą, nebėra. Pagrindinis šio romano herojus Marius Jaks – Tyris neturi nieko bendro su romantiškais V. Pietario ar A. Vienuolio personažais“… K. Almeno „Šienapjūtė“ priklauso pramoginei literatūrai, tačiau tai netrukdo matyti, kaip pasikeitė romane istorijos traktuotė. „Šienapjūtė“ novatoriška atviru istorijos deromantizavimu. Tai – esmingas estetinės savimonės poslinkis… Kad istorija gyvai ir aktualiai atgimtų meno kūriniuose, romantiško užsidegimo nebepakanka. Jį turi lydėti hipotetiškas, alternatyvus, metaforiškas mąstymas, raiškus praeities politinių, socialinių, buitinių realijų kontekstas, gilesnė ir turiningesnė žmogaus samprata, suvokimas, kad istorija – ne tik tai, kas buvo, bet taip pat ir tai, kas galėjo būti, spontaniškas tikrovės ir jos galimybių mainymasis“. (Ten pat, p.199, 205, pabraukta mano – A. G.).
Šitokiu vertybiniu aspektu žvelgdamas, R. Skeivys gausiai užderėjusių istorinių kūrinių lauke nedaug teranda priartėjusių prie mokslininko pageidaujamos „estetinės savimonės apraiškos“. Ir V. Misevičiaus, ir A. Markevičiaus, ir R. Gudaičio, ir A. Drilingos, ir E. Uldukio romanuose dar pernelyg daugoka praeities idealizavimo, romantizavimo schemų.
Bet štai V. Petkevičiaus („Paskutinis atgailos amžius“), P. Dirgėlos („Kūlgrinda“) romanuose mokslininką jau tenkina toksai romantizmas, kuriame „jaučiamas herojų charakterių vientisumas ir dvasinė pilnatvė“. Tačiau pagyręs P. Dirgėlą už romano sumanymo originalumą, kritikas papeikia už tai, kad to sumanymo jisai netesi, o pagrindinį herojų Stanislovą Būgą, užsimojusį XV amžiuje išvaduoti iš vokiečių Klaipėdą ir išvesti lietuvius prie jūros, jis apibūdina ne kaip „normalų žmogų, karį, lietuvių teisių gynėją, o kaip maniaką“.
Būtent šisai Dirgėlos literatūrinis herojus tapo istoriko Alfredo Bumbliausko ir literatūrologo Sigito Narbuto įdomaus mokslinio ginčo objektu. Pasiguodęs prastais literatūros ir istoriografijos kontaktais, ir apžvelgęs tų nepatenkinamų ryšių lokalinę istoriją, A. Bumbliauskas kalbėjo apie pozistyvistinės metodologijos ir empirizmo nuostatų padarytą žalą minėtiems kontaktams megztis: “Tokia metodologinė pozicija verčia istorikus visokią istorinę beletristiką, ypač jos „išgalvojamąjį“ aspektą, laikyti mažai prasmingu istorinio pažinimo požiūriu. Taip iš empirizmo atsiranda tiek istorikų bejėgiškumas, tiek nenoras vertinti literatūrą. Be to, rašytojai, iškeldami fantazijos teises, ir neprašo empirinės kritikos – literatūros kūrinys, anot jų, kuriamas kitokiomis taisyklėmis. J. Tynianovo garsiąją frazę „Ten, kur baigiasi dokumentas, pradedu aš“, kai kas yra perfrazavęs: „Ten, kur istorikas padeda tašką, pradeda rašytojas“. (Ten pat, p. 153). Ir P. Dirgėlos romano idėją jis vadina pralenkusia tuometinę lietuvių istoriografinę mintį ir išjudinusia istorikus.
Romane vaizduojama feodalizmo epocha, XV amžius. Pagal suteiktus tame istoriniame laikmetyje geopolitinius įgaliojimus savo herojui, anot istoriko, P. Dirgėla padarė daugiau nei pusšimčio metų istorinę paklaidą. Istorikas klausia: „O ar buvo šios problemos pavidalas (su reflektuota kultūrine ir „jūrinės“ politikos programa) būdingas XV a. viduriui? Ar realus šio laikotarpio kontekste Stanislovas Būga?“.(P.162). Naujos kultūrinės-tautinės programos, anot istoriko, „vargiai įmanomos, jeigu gyvenime nėra pribrendusių realių interesų, jeigu nėra įvykusių ekonominių slinkčių. Tuo tarpu mes XV a. tebesame gūdus natūrinio ūkio kraštas. Jeigu valdanti klasė neturi ko parduoti, tai jai jūra nereikalinga. Reikalauti, kad ši klasė lįstų ten, kur sunku įlįsti, vardan pirklių vokiečių (būtent vokiečių, o ne lietuvių) ar abstrakčių tautos interesų – būtų istorijos „moderninimas“… Prekiniai-piniginiai santykiai, šis brandaus feodalizmo dėsningumas, pas mus tokį lygį pasiekė, kad galėtume svarstyti jūros klausimą, tik XVI a.viduryje. Tiesa, XV a. viduryje žemaičiai buvo užėmę Klaipėdą (apie ką ir sukasi romano siužetas), bet vargu ar šis įvykis galėjo turėti platesnę programą – tai buvo bandymas panaudoti susidariusią trumpalaikę konjunktūrą“.(P. 164, pabraukta mano –A. G.). Dėl romano pagrindiniam veikėjui uždėto nepakeliamo/nesavalaikio idėjinio krūvio A. Bumbliauskas vertina jį skirtingai nei R. Skeivys teigiama konotacija, – vadina Būgą tragišku herojumi.
Literatūrologas Sigitas Narbutas prieštaravo istoriografinio fakto/dokumento ir meninės tiesos priešpastatymui meno kūrinyje ir atmetė priekaištus dėl, neva, pagrindinio herojaus neistoriškumo: „Istorikų ir literatūros kritikų prikišamas Stanislovo Būgos neistoriškumas dar nieko nepasako apie romano meninę vertę. Rašytojui buvo reikalingas būtent toks herojus, kurio mintys dėl valstybės likimo ryškiai skirtųsi nuo amžininkų, kreipusių Lietuvos politinį gyvenimą kitomis kryptimis, pažiūrų. Būtent ši aplinkybė lemia Stanislovo Būgos vidinio pasaulio prieštaringumą ir suteikia jam skaudamai suvokiamo tragizmo. Ir jau ne taip svarbu, turėjo ar neturėjo jis prototipų XV a. Lietuvoje“. (P.305, pabraukta mano – A. G.)… Manytume, palaikytina ir kita S. Narbuto vertybinė nuostata: „Visuomeniškai reikšminga idėja lemia literatūros kūrinio įtaigumą, ir istorinė proza turi bene geriausias galimybes atskleisti įvairiapusiškas žmogaus sąsajas su vaizduojama epocha, parodyti asmenybės tapsmą istorijoje“. (Ten pat, p. 304, pabraukta mano – A. G.).
S. Narbutas prisimena ir kitą rašytoją, tikusį anuomet kilusios diskusijos kontekste. Jis pacituoja L. Foichtvangerio ištrauką iš jo kalbos, pasakytos 1935 m. Tarptautiniame rašytojų kongrese kultūrai apginti: „Aš niekada neketinau vaizduoti istorijos dėl jos pačios; kostiumai, istoriška apranga ir panašus anturažas man visuomet buvo stilizacijos priemonė, būdas lengviausiu keliu sukurti tikrovės iliuziją. Aš niekuomet nepatikėsiu, kad rimtas romanistas, rašantis istorinio siužeto kūrinį, įžvelgia istoriniuose faktuose ką nors kitą, o ne priemonę sukurti perspektyvą, o ne alegoriją, kuri mums padeda kiek įmanoma teisingiau perteikti savą pasaulėjautą, savą epochą, savą pasaulio paveikslą“. (Ten pat, p. 298, pabraukta mano – A. G.). Populiarus L.Foichtvangerio romanas „Apsišaukėlis Neronas“ puikiai tai įrodo: jo siužetas pagrįstas antikinės istorijos faktu, tačiau rašytojo meninė intencija ir problematika pašvęsta ne žilai praeičiai, o karštai dabarčiai – fašistinės ideologijos ir fašistinės valdžios demaskavimui. Tokiame istoriosofiniame kontekste atsiskleidžia ir A. Šliogerio teiginio gilioji esmė: „Be to, žvelgdami į praeitį, galime būti abejingi, vadinasi – iš dalies objektyvūs. Abejingumas dabarčiai ir joje bręstančiai ateičiai beveik neįmanomas“. (A. Šliogeris, ten pat, pabraukta mano – A. G.)…
Manytume, kad Stanislovo Būgos, suprantamo kaip XV a. vidurio Don Kichoto (pasak R. Skeivio, maniako), paveikslu P. Dirgėla simboliškai parodė, kaip pati istorija vėliau „nubaudė“ Lietuvą už tai, kad nebuvo pasiektas Būgos geopolitinis uždavinys. Šia prasme simboliškas yra istoriko A. Bumbliausko pastebėtas faktas, – romano herojus nuskęsta, kadangi nemoka plaukti, ir romano autoriaus prisipažinimas, jog nei jis pats vaikystėje, nei jo tėviškėnai, gyvenantys nuo Baltijos „vos kelios valandos kelio… žingine arkliu važiuojant“ – niekada nejuto jūros artumo. (Beje, tai gali paliudyti ir šių eilučių autorius, gyvenęs ne ką toliau). Tad Būgos ir kitų jo bendraminčių neįvykdytą uždavinį priartėti prie jūros galima suvokti greičiau tiktai kaip metafizinę lietuvių tautos kaltę…
Ir kitas priklausomybės laikais pasirodęs kūrinys – V. Petkevičiaus romanas „Paskutinis atgailos amžius“ (1986) – pasižymėjo visuomeniškai reikšminga intencija ir originalia menine koncepcija: romanas prasideda prologu, kuriame pavaizduoti paskutiniai LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto gyvenimo mėnesiai. V. Petkevičius, turbūt pasiremdamas rašytojų V. Krėvės, J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus bei literatūrologų ir istorikų veikalais, įveda skaitytoją (suprantama, ir save) į karštą intelektualinį disputą , kurio pagrindine tema tampa Lietuvos valdovo Vytauto atsakomybės už tautą bei valstybę klausimai.
Vaizdavimui pasirinkta patogi situacija – ruošimasis Vytautą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Prologas neilgas, tad reikėjo glaustame veiksmo laike traktuoti visą Vytauto valstybinės veiklos bei asmeninio gyvenimo suvestinę, pagrįsti ją istoriosofine mintimi. Visada linkęs į mąslios publicistikos stilistiką, dabar V. Petkevičius pagilina ją giliomis intelektualinėmis įžvalgomis, atskleidžiančiomis Vytauto – talentingo valdovo pasiekimus, atsakomybę už savo valstybę ir, sakytum, šarūnišką sąžinės savigraužą, senatvėje giliai pajaustą dėl dramatiško Lietuvos likimo.
Ypač raiškiai pavaizduoti Vytauto susitikimai/pokalbiai su kriviu Gimbutu, kuriam rašytojas suteikė gal pačius didžiausius ligi tolei lietuvių grožinėje ir istorinėje literatūroje buvusius įgaliojimus, – kaltinti Vytautą padarytomis ir nepadarytomis nuodėmėmis: klaidomis valstybės valdyme,nedoru santykiu su žmonėmis/liaudimi, įsitikinimų bei religijos kaitaliojimu ir pan. O pagrindinis krivio Gimbuto kaltinimas Vytautui tenka už tai, kad LDK didysis kunigaikštis, plėsdamas savo valstybę geografiškai, užmiršo Lietuvą įamžinti kultūriškai – nesudarė sąlygų atsirasti lietuviškam raštui… Įkaitusioje „istorinio teismo“ atmosferoje V. Petkevičius, kaip autorius, išlieka stebėtinai objektyvus. Leidęs iki galo išsilieti krivio Gimbuto kategoriškai kritikai ir Vytauto kontratsakymams, autorius palieka ginčą spręsti… laikui, t.y. ateičiai, o tiksliau tarus, mums, dabartiniams ir būsimiems,skaitytojams.
Ne tiktai prologas, bet ir viso romano veiksmas, besisukantis apie XIX amžiaus įvykius ir veikėjus, „įkaitina“ ir dabartinius skaitytojus, nepalieka jų abejingų. Ne tik prologe vaizduojama istorinė Vytauto asmenybė, bet ir kiti išgalvotieji personažai įtraukia juos į sąlyginį istorinį teismą. Prologo polemikos problematika tokio „teismo“ verta – iš esmės žiūrint, ji tokia pati, kaip ir P. Dirgėlos romane „Kūlgrinda“,– apie asmenybės istorijoje valią, galią, laisvę, jų ribas, padarytus ir nepadarytus darbus, žygius, apie metafizinę ne tik asmenybių/valdovų, bet ir visos tautos kaltę…
Kritiką A. Bučį džiugino V. Petkevičiaus epinio kūrinio visuma ir joje įkūnyta originali, šiuolaikiškai skambanti meninė koncepcija, – „kūrybingo ir socialiai maištingo, aktyvaus, energingo žmogaus, istorijos tvėrėjo“ – (A. Bučys, ten pat, p. 276). O literatūrologas S. Narbutas, irgi neradęs jam didesnių priekaištų („Gražu būti tarp V. Petkevičiaus „Paskutinio atgailos amžiaus“ herojų: tai vienas iš tų negausių kūrinių, kuriuose žmogaus likimas vertinamas ištikimybe tautai ir atsakomybe už jos likimą. Rašytojo pasirinktas kelias pažadinti, anot dieviškojo Adomo, „protėvių atminimą šventą“ šiandien turbūt yra pats viltingiausias“), tačiau išreiškia abejonę dėl šio romano žanro, nebūdamas tikras, „ar jis veda istorinės prozos pusėn“, ir siūlo jį aptarti tokių romanų, kaip Dž. Golsvorčio „Forsaitų saga“, A. Tolstojaus „Kančių keliai“ kontekste. (Ten pat, p. 302).
Manytume, kad tokia abejonė dėl žanro turi pagrindo, bet ji nemažina V. Petkevičiaus romano vertės. Manytume, jos negali sumažinti ir vienas kitas faktologinis riktas, kokius pastebėjo diskusijoje apie istorinę prozą tekstologas J. Šlekys (Ten pat, p. 293). Laikui bėgant, nesilpsta A. Bučio anuomet išsakyta nuostata: „Tačiau XX amžiaus pabaigoje net reikliausiam istorinės prozos mėgėjui pravartu žinoti, kad joks istorinis romanas pasaulyje niekados nebuvo ir negali būti ištisai dokumentiškai tikslus ir nepriekaištingas, nes jo ir tikslas visiškai kitoks negu archyvinių publikacijų“. (Ten pat, p. 265). Ir seniai, kaip teigia B. Ciplijauskaitė, patys istorikai nebetiki dokumentų „absoliučia tiesa“. „Vis aiškiau pripažįstama, kad joks istorikas neišvengia tam tikro subjektyvumo, net ir perrašinėdamas dokumentus.“ („Literatūros eskizai“. P. 210).
XXX
Jeigu subjektyvumas, laikui bėgant, didėja net istorikų ceche, tai jis nepalyginamai labiau didėjo rašytojų kūryboje. Suprantama, subjektyvumas turėjo didinti ir intencionalumo bei tendencingumo svorį meniniame sumanyme. Istorinio romano struktūra visada dinamiška, visada atverta idėjiniams, žanriniams, stilistiniams pokyčiams. Ambivalentinė žanro struktūra kelia autoriams padidintus reikalavimus, kadangi istorinis romanas stovi pusiaukelėje tarp istorijos ir romano, o rašytojas – pusiaukelėje į istoriosofus. Neveltui ir „priklausomybinės“ diskusijos dalyviai, ir šiandienos literatūrologai istorinį romaną sieja su intelektualiojo romano atmaina. P.Dirgėlos, V. Petkevičiaus, V. Jasukaitytės („Po mūsų nebebus mūsų“), R. Klimo („Tiktai ugnis išgydys“) romanai buvo viršūnės istorinėje prozoje priklausomybės laikais…
O kokią istorinės prozos/romano/ būklę bei jos interpretacinį-reflektyvinį kontekstą regime šiandien? Per Nepriklausomybės metus lietuvių rašytojai nebuvo apleidę istorinės temos. Sukurta tikriausiai nemažiau, negu per dvidešimtpenkmetį iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tačiau tų kūrinių recepcija ir refleksija kritikoje bei visuomenėje gerokai apsilpo. Prieš ketvirtį amžiaus filosofas R. Ozolas, polemizuodamas kritikavo lietuvių istorinį mąstymą, nevisavertį gyvenimo būdą ir darė išvadą, kad lietuviai „istoriją turėti tarsi jau ir norėtų, bet būti joje – kol kas, rodos, tikrai dar ne“. („Istorinės prozos byla“, p. 192, pabraukta mano – A. G.). Neaišku, kokio visuomeninio pamatų sudrebinimo ar lūžio reikia laukti, kad vėl buvęs susidomėjimas istorija grįžtų?
O gal tasai susidomėjimas istorija niekur nebuvo dingęs, tiktai nepasirodė kūrinys, galintis sudrebinti mūsų estetinę sąmonę?..Ne! – toks kūrinys yra, – tai tetralogija „KARALYSTĖ, žemės keleivių epas“, sukurtas talentingo, intelektualaus rašytojo Petro Dirgėlos. Epas pradėtas kurti 1975 metais, užbaigtas 2003 –aisiais. Daugiau nei ketvirčio amžiaus pareikalavęs pats didingiausias Dirgėlos kūrinys. Taigi kūrinį, galėjusį sudrebinti mūsų estetinę sąmonę, turime. Tačiau šis didelio meninio potencionalo kūrinys kol kas yra tebėra mažakalbis, ir prakalbinamas tik vieno kito literatūrologo…
Rašytojas ir literatūrologas Vytautas Martinkus, vadindamas „Karalystę“ istoriografine metafikcija, ir teigdamas, jog romanas yra ryškiausias tokios kūrybinės istorinės medžiagos metamorfozės pavyzdys, rašė: „Perskaityti šį autoriaus parašytą Lietuvos kaip nesukurtos jūrinės karalystės mitą galima labai įvairiai, pagal ironijos ar parodijos kodą – taip pat. Prie tų abiejų matmenų pridėkime trečią – besikeičiančią, mūsų pačių transformuojamą istorijos sampratą. Naratoriaus vaizduojamų įvykių ir personažų prasminės interpretacijos priklauso nuo to, kaip ironizuojama ir parodijuojama. Tasai kaip apima jau minėtą sudėtingą literatūrinį komentarą to, kas „iš tiesų įvyko“…Tiesioginio loginio ryšio tarp to, „kas iš tiesų įvyko“, ir to, kaip parašyta istoriniame romane, nesama. Jį dekonstruoja ir keičia vertybinės literatūrinio pasakojimo struktūros. Pakartoti „Karalystės“ kaip istoriografinės metafikcijos kitam autoriui neįmanoma, ir nereikia…“ (V. Martinkus. Estetinė literatūros gyvybė. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2010, p.281, pabraukta mano – A. G.).
O gal kaupinas aukštų intencijų ir gilių potencijų šis kūrinys pilnai neatsiveria dėl seniai R. Ozolo įvardytos mūsų nacionalinės sąmonės nebrandumo? O gal dėl pačiame kūrinyje esančių blokavimo sklendžių? Klausimas dvilypis. Žiūrint iš visuomenės/adresato pusės, reikia pasakyti, kad per amžiaus ketvirtį, prabėgusį Nepriklausomoje Lietuvoje, R. Ozolo pageidautos „brandžios nacionalinės sąmonės“ ne itin pagausėjo. Visuomenė, veikiama įvairių laisvosios rinkos, o labiausiai „laukinio kapitalizmo“ įtakų, sugestijuojama postmodernistinės/šoumeninės/ kultūros, pasitenkinančios individo primityvių emocijų, aistrų, potroškių skatinimu, palaipsniui praranda aukštųjų vertybių ilgesį, apie kurį, mename, Atgimimo aušroje pakiliai kalbėdavo dažnas rašytojų svečias monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas bei kiti šviesuoliai.
Ir literatūra, kaip ir visa kultūra, neregėtai pliuralizavosi, segmentavosi, simukliaravosi, todėl rašytojams „surinkti“ ją į brandžią visumą, t.y. apšviesti kerinčia intencija bei idėja, darosi vis sunkiau. Tai keblu net ir mūsų mąsliesiems filosofams, istorikams, literatūrologams. Taip, nelengva šiandien mūsų „vedančiųjų“ (nacionalinių) rašytojų dalia. Vis dar mename poeto Justino Marcinkevičiaus „testamentą“ ateinančioms kartoms – išsaugoti Gedimino kalną su pilim, Donelaičio gimtinę, lietuvių kalbą. Ar tesėsime tuos kilnius priesakus?
Būtent Petras Dirgėla yra vienas iš tų mūsų rašytojų, kurie labiausiai dėl to tesėjimo, dėl lietuvių tautos egzistencinio bei istorinio išlikimo jaudinasi. Šią autoriaus intenciją bei visą tetralogijoje keliamą problematiką plačiame istoriosofiniame kontekste aukštai įvertino literatūrologė, profesorė J. Sprindytė: „Karalystė“ priklauso rimčiausio rašymo paradigmai. Tai valstybės kosmogonija, analizuojant makroistorinius procesus. Kaip Dantė tvėrė savo krikščioniškąją visatą iš religinės savasties, taip P. Dirgėla – iš istorinės, etninės. Valstybės genotipo (at)kūrimas ir analizė reikalavo įdirbio, ryžto. „Žemės keleivių epe“ regime savarankišką intelektualinę koncepciją, grindžiamą Jūros simbolika, valstybingumo pavidalų raida ir tautinės savimonės žvalgymais. Originalus pasaulėvaizdis turi konsoliduojančios jėgos: ne tik gaudau faktus, bet juos savitai rikiuoju, perskverbiu filosofiniu ar etiniu principu. Kai jau išleistas visas epas, matome, kad tai – išskirtinio masto romanų ciklas, kuris kalba apie universalijas, apie visuotinus dalykus, ne apie kelių personažų (kaip įprasta), o apie valstybės gyvavimo kelią ir tautinės bendruomenės kryžkeles. Tokio veikalo kaip „Karalystė“, be gailesčio tyrinėjančio aksominių revoliucijų metamorfozes, nėra sukurta nė vienoje buvusio socialistinio lagerio šalyje. Tai lietuvių prozos alibi“. (www.tekstai.lt, pabraukta mano – A. G.).
Pagyrimo žodžių „Karalystei“ negaili ir profesorius A. Kalėda, pavadinęs P. Dirgėlos talentą kreacionistiniu, t.y. įvertinęs jį „dieviškuoju balu“. Kaip sakoma, vertinimo kartelės aukščiau nebėra kur kelti. Tačiau A. Kalėda numato ir galimus tetralogijos skaitymo sunkumus: „P. Dirgėla mėgsta naudoti adresato vaizduotę atakuojančias intelektualines sugestijas, netikėtas nuorodas ir asociacijas… Šio prozininko kūriniai suponuoja tam tikrą riziką dėl interpretacijos pagrįstumo, adekvatumo, kuri neišvengiamai iškyla dėl asociatyvaus pasakojimo, kai dažnai kaitaliojami stilistiniai kodai, požiūrio ir vertinimo taškai, o istoriniai įvykiai traktuojami kaip savotiška medžiaga refleksijoms, apmąstymams“. (A. Kalėda. Praeities dabartis. Lietuvių istorinio diskurso transformacijos. – Metai, 2008, Nr. 11, pabraukta mano – A. G.).
Negalėčiau įspėti, kodėl šį iškilų P. Dirgėlos kūrinį ligi šiolei aplenkia minėti filosofai A. Šliogeris ir R. Ozolas, anksčiau mielai samprotavę apie istoriosofines literatūros problemas. Ypač būtų įdomu sulaukti pastarojo autoriaus tetralogijos traktuotę bei interpretaciją. Smalsu būtų sužinoti, ar ir dabar R. Ozolas tebeteigtų, kad „iki istorinio romano mums dar toli gražu“? … Belieka tikėtis, kad ir jaunieji talentingi literatūrologai imsis superuždavinio – kvalifikuotai išanalizuos P. Dirgėlos apysakas, romanus, o galiausiai ir šią tetralogiją, ir „atras“ Petro Dirgėlos kūrybą šiandieninei skaitytojų kartai. Tikėtina, kad, laikui bėgant, atsiras vis daugiau skaitytojų, įeinančių į Dirgėlos „Karalystę“ ir randančių joje daug turtų. Prie šito Dirgėlos kūrinio reiktų eiti pamažu, baugiai, panašiai kaip brendama į nepažįstamą jūrą, ežerą ar upę, – mažais žingsneliais, vis apsišlakstant, t. y. perskaičius pirmiausia jo apsakymų, novelių, esė knygas „Žaibai gęsta rudenį“, „Aistrų atlaidai“, „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“, „Mažas vaikelis su senelio lazda“, paskui pereinant prie apysakų „Šventosios uostas“ , „Pasimatymai“, po to paimant į rankas romanus, pasiskaitant kritikų analizių, ir tiktai po to atsiverčiant „Karalystę“…
Dažnas talentingas, savitas rašytojas reikalauja savito, plataus konteksto; argi skaitytojams atsivertų D. Džoiso „Ulisas“, jei ne išsamūs komentarai, įvairios lentelės, veikėjų genealogijų schemos? Jei, tarkim, „Karalystė“ būtų verčiama į kitas kalbas, tai ir jai būtinai reikėtų panašaus redaktoriško „mokslinio aparato“. Svetimkalbis skaitytojas vargiai susigaudytų „Karalystės“ turinyje, jo veikėjų, vietovių, istorinių Lietuvos įvykių, faktų, paties Dirgėlos ankstesniųjų kūrinių intertekstų margumyne.
Taigi, turinio ir formos vienybės dėsnis, arba tasai V. Martinkaus minėtasis kaip, gali labai daug, – nuo jo didžia dalimi priklauso autoriaus intencijų, kūrinio idėjų, temų, motyvų suprantamumas ir prieinamumas. Beje, ir patsai P. Dirgėla prieš ketvirtį amžiaus tvirtino: „Romaną visada galima geriau parašyti. F. Dostojevskio romaną galima parašyti geriau. Taip yra todėl, kad romane su tiesa privalo sutapti daug elementų. Juo daugiau struktūrinių elementų privalo sutapti su tiesa „meno zonoje“, juo dažniau tie sutapimai nėra tikslūs…“ ( „Pergalė“, 1989, Nr.4, p.133, pabraukta mano – A. G.). Turinio ir formos dermės atžvilgiu nepriekaištingas yra, pavyzdžiui, Dirgėlos romanas „Arkliškas gyvenimas su Kotryna“(2005). Jame meninio sumanymo intencija išreikšta adekvačia menine forma, pasakojimo būdu, stiliumi. Žinoma, pagal intencijos bei tendencijos globalumą šio kūrinio nė iš tolo negalima lyginti su „Karalyste“, bet tas pavyzdys tinka „struktūrinių elementų sutapimo su tiesa“ teisingumui patvirtinti.
XXX
Džiugu pastebėti, kad tąja P. Dirgėlos išvesta meninės kokybės formule pasižymi ir kiti pastarojo meto lietuvių istorinės tematikos romanai: V. Martinkaus „Žemaičių garlėkys“, K. Sabaliauskaitės trilogija „Silva rerum“, P. Venclovo „Kartybių taurė iki dugno“, Vydo Asto „Amžinoji kryžkelė“, J. Laucės „Karūna ir kalavijas“, A. Ruseckaitės „Šešėlis JMM“, S. Šaltenio „Demonų amžius“, J. Sajausko „Voverė ant vilkų tako“. Kiekvienas šis romanų savitas, tačiau visiems jiems bendra tai, kad jų autorių nuostatos istorijos atžvilgiu yra esmingai pakitusios.
Literatūrologo R. Skeivio pranašystė išsipildė, – prie tokio istorijos romantizavimo lygio, kurį regime V. Pietario romane „Algimantas“ ar Vienuolio „Kryžkelėse“, daugiau tikrai nebesugrįšime. Ar tai reikštų istorijos deromantizavimą, modernizavimą? Turbūt, ne. Jeigu praeitį/istoriją sugebama priartinti prie dabarties, arba „paversti sava“, kaip išsireiškė filosofas L.Donskis apie „Silva rerum“, tai toks modernizavimas sveikintinas.
Tikėkimės ir kitko, – kad istorijos deromantizavimas nepasieks tokio laipsnio, kai iš istorinių veikėjų šaipomasi, kaip šaipomasi iš dabartinių valstybės vadovų, kad ir pati mūsų valstybė netaps pajuokos objektu. Kilni intencija, tinkamai nepasvėrus jos įkūnijimo stilistinių-kompozicinių būdų, gali nesunkiai išvirsti į nepageidaujamą tendencingumą, kiekvieno meno kūrinio „slaptąjį priešą“. Ironiškas ar žaidybinis santykis su istorija, su istoriniais veikėjais galimas, jei pats žaidimas apriori autoriaus yra vedamas pagal atitinkamas žanro, stiliaus taisykles bei etikos normas, jeigu skaitytojas nėra piktybiškai apgaudinėjamas. Gražus tokio žaidimo su istorija pavyzdys – G. Beresnevičiaus eseistinis romanas „Pabėgęs dvaras“.
Suprantama, valstybės vadovai negali būti tabu, ir pačią valstybę galima kritikuoti, bet tokiu atveju rašytojai turėtų prisiminti, kad ir jie patys yra jos dalelė. Vadinasi, ir jų meninio sumanymo intencijoje būtina savikritikos dozė… Audringai prabėgo mūsų atkurtos valstybės Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetis. Dauguma jos piliečių, švęsdami Nepriklausomybės jubiliejų, turbūt negalvojo, kad taip sunku bus panorusius po visą pasaulį „išsivaikščioti lietuvius“ (kunigo R. Mikutavičiaus posakis) sustabdyti, ir kad taip sunku bus, kaip ir karaliui Mindaugui, lipdyti Lietuvos valstybę ir ją stiprinti. Tokia yra egzistencinė realybė, – jeigu nelengva žmogui /individui / iš savęs padaryti asmenybę, tai nepalyginamai sunkiau iš mūsų tokių „visokiausių“ sukurti tvirtą organizmą, vadinamą valstybe.
Tačiau vis dėlto, manytume, į daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus filosofo R. Ozolo pareikštą susirūpinimą dėl lietuvių pasyvumo istorijoje – kad lietuviai „istoriją turėti tarsi jau ir norėtų, bet būti joje – kol kas, rodos, tikrai dar ne“– jau galima būtų atsakyti optimistiškiau. Prie norėjimo bei mokėjimo būti istorijoje sampratos prisidėjo ir mūsų istorinė proza.
Nuotraukoje: literatūros kritikas Alfredas Guščius, šio analitinio teksto autorius.
2015.07.27; 21:26
