Naujienų portalas delfi.lt praneša, kad jeigu Lietuvai kiltų pavojus iš išorės, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių nepaimtų arba greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų.
Tas pats portalas skelbia, kad gelbėti mūsų tėvynę eitų tik 29,8 proc. šalies gyventojų. Argi tai mažai? Manau, kad šis skaičius normalus. Juk negalime į mūsio lauką siųsti visų savo moterų, vaikų ir senelių. Tai gal juos atmetus ir gautųsi tie 30 proc. karių? Juk straipsnyje nesakoma, ar tyrimo metu buvo klausta, kodėl žmonės neitų būtent su ginklu ginti savo šalies. O gal vertėjo paklausti išsamiau? Kita vertus, atidžiai pažiūrėję tyrimo pristatytmą galime įtarti, kad žymiai didesnė dalis Lietuvos žmonių visgi iš principo gintų tėvynę. Tik forma gynybos gali būti kitokia nei vien ginkluotas pasipriešinimas.
Juk net kas ketvirtas (25,4 proc.) apklausos dalyvis svarstė, jog ginti Lietuvos ginklu greičiausiai nesiryžtų. Galime paklausti jų, kodėl ginklu negintų? Aš būčiau taip pat atsakęs, kad ginklu galime ginti, bet tai nebūtinai pats efektyviausias būdas. Gal galima kitaip padėti ginti savo šalį? Ypač šiais technologijų laikais. Todėl jei šiuos galbūt ginklo rankose nečiupinėjusius ir gal net su jais elgtis nemokančius žmones laikytume taip pat potencialiais gynėjais (nebūtinai su ginklu rankoje), kuriuos kovai kas nors įkvėptų ir kas nors jiems vadovautų, turėtume jau per 55 procentus aktyvių gynėjų. Mane toks skaičius įkvepia. Tai bemaž 1,5 milijono Lietuvos patriotų.
Žinoma net 35,9 proc. žmonių aiškiai pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai ginklu ar kaip kitaip negintų. Ir kas čia tokio? Juk tai tie, kam už savo šalį yra svarbesni kiti dalykai. Tai tie, kurie save galbūt laiko visos žemės ir planetos piliečiais. Tai gali būti ir tie, ką galime vadinti valstybės priešais. Yra ir tokių, kuriems apskritai nesvarbu, kokia santvarka ir kas jiems vadovojau – svarbu sočiai pavalgyti. Dar yra ir tokių, kurie, matyt, šiuo metu nenorėtų ginti šalies, nes jiems nepatinka šalies valdžia – dabartinė ir/ar buvusi. Ar iš principo nepatinka valdžia.
Bet juk prisiminkime, kad ir po sovietų armijos okupacijos XX amžiuje buvo ne kitaip? Į miškus išėjo dar mažiau karių, nei dabar eitų ginti šalies su ginklu rankoje. O sakėme ir tebesakome, kad vyko kova. O jei prisimintume iš Lietuvos pabėgusį tokį buvusį Prezidentą Antaną Smetoną? Dar liūdniau būtų. Ir šių dienų tyrimas gal net galėtų parodyti, kad tokių smetonų būtų ne vienas.
Todėl mane iš šio tyrimo labiausiai įkvėpė tai, kad net 65,8 proc. žmonių tvirtina, jog jie didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais. Tai labai daug. Juk nepamirškime, kad didesnė visuomenės dalis, tyrimai rodo, yra nusivylusi valdžia, netiki Seimu ir politikais ar kitais visuomenės lyderiais. Dar pridėkime ekonominį sunkmetį, moralinę krizę, sunkią kultūros ir švietimo padėtį. Dar pažiūrėkime į visokias kedžių istorijas. Tuomet šie rezultatai atrodys ne tik ne pesimistiniai, bet netgi labai optimistiniai.
Minėtus tyrimų rezultatus parodė Delfi užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta gyventojų apklausa šių metų sausio 8-18 dienomis. Kaip tik tuomet minėjome sausio 13-ąją. Gal ir negražiai pagalvojau, bet juk ir tada tą sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto ar dabartinio Seimo pastato nebuvo susirinkusi visa Lietuva. Buvo tik jos atstovai. Ir jų pakako. Pakako, kad apgintų šalį. Nes kiti taip pat gynė. Tik kitomis fomomis. Bet dauguma buvo vieningi ir solidarūs.
Todėl tyrimų skaičiais tikiu. Netikiu tik jų pesimistinėmis interpretacijomis.
Gintaro Visocko nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
2010.02.17
