Aljansas sustiprins buvimą rytinėse šalyse-narėse, bet rytinėms narėms to nepakanka, rašo žiniasklaida, pasibaigus NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje.
Baltijos šalys sunerimusios: tegul ir ne „Ukrainos scenarijus“, bet Rusija gali atkirsti jas nuo likusios NATO per Suvalkų koridorių, o ar sąjungininkai imsis jas atimti iš branduolinės valstybės? Ar dar gyvas „Vakarų patriotizmas“, kuriuo 1949 metais vadovavosi Šiaurės Atlanto sutarties autoriai?
„Rusija, kuri Varšuvoje laikoma šalimi-agresore, savo namuose įsivaizduojama kaip „agresyvios“ NATO politikos auka“, – rašo Le Figaro Maskvos korespondentas Pjeras Avrilis. – „Kodėl tokia taiki šalis, kaip Rusija, kuri nedalyvauja konflikte Ukrainos pietryčiuose, yra taikinys kariniam potencialui didinti savo vakariniame pasienyje?“ – tokį siurrealistinį klausimą kelia Kremlius“.
„Analizės kompanijos Jane‘s duomenimis, 2015 metais Rusija padidino karines išlaidas 21 proc. Bet, Maskvos požiūriu, tai NATO baksnoja į įsivaizduojamą priešą, kad didintų savo biudžetą“, – rašo Avrilis. Ir Maskva nesiliauja įrodinėti, kad NATO politikoje esama „Vašingtono rankos“.
NATO raginimą atnaujinti dialogą Maskva ignoruoja, nors susitikimas ambasadorių lygmeniu rengiamas liepos 13-ąją. „Mes nežiūrime į NATO kaip į partnerę“, – pareiškė Rusijos ambasadorius prie NATO Aleksandras Gruška, patvirtindamas, kad situacija aklavietėje. „Trys išoriniai veiksniai gali pakeisti situaciją: JAV požiūris, Ukrainos klausimas ir Vokietijos elgsena“, – patvirtino leidiniui Le Figaro Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Aleksejus Puškovas.
„NATO buvo sukurta, kad saugotų taiką ir pasaulio tvarką, susidariusią po Antrojo pasaulinio karo chaoso, – rašo Ukrainos prezidentas Petro Porošenka straipsnyje laikraštyje The Wall Street Jorunal. – Tuo metu, kai pasaulio lyderiai susirinko Varšuvoje į NATO viršūnių susitikimą, svarbu prisiminti aljanso kilmę. Pacifizmas, nusiraminimas – tai ne išeitis. Rusija tyčia provokuoja nestabilumą visur, kur tik gali, tikėdamasi suskaldyti Vakarus ir prastumti savo geopolitinius interesus“.
„Ukraina gali iš pirmų rankų paliudyti, prie ko tai atveda“, – pažymi Porošenka, nurodydamas Krymą ir Donbasą.
„Mes dėkingi Vakarams už paramą, – tęsia Porošenka. – NATO atsidavusi laikosi tvirtos pozicijos Rusijos agresijos Kryme ir Donbase atžvilgiu ir toliau remia Ukrainą, kuriant stiprią armiją ir sėkmingą demokratinę valstybę. Dėka suderintų ekonominio spaudimo priemonių Rusijai buvo apribotos galimybės žengti gilyn į Ukrainos teritoriją“.
„Spaudimas agresorei turi stiprėti, kol Kremlius neįvykdys savo Minsko susitarimų įsipareigojimų“, – ragina Ukrainos prezidentas.
„Nuo to laiko, kai Rusija pradėjo grobti kaimyninių šalių teritorijas, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kur gyvena gausios rusakalbės mažumos, nuogąstaujama, kad Rusija dar kartą pradės „ginti mažumų interesus“ ir iš to padarys dingstį spaudimui Baltijos šalims“, – rašo Konradas Šuleris laikraštyje Frankfurter Allgemeine. Kaip tvirtina Amerikos sausumos kariuomenės Europoje vadas Benas Hodžesas, Rusija „gali įvesti kontrolę Taline, Rygoje ir Vilniuje per 36–60 valandų“.
Tačiau pastaruoju metu Vakarų ekspertai vadovaujasi tuo, kad „Ukrainos scenarijus“, tai yra įsiveržimas, užmaskuotas kaip „liaudies sukilimas“, nebe pirmame plane: tarp rusakalbių mažumų nematyti jokių karingumo požymių. Žymiai labiau tikėtina, kad Rusija sukels regioninį karą, per kurį Pabaltijys bus atkirstas nuo likusios NATO ir įtrauktas į Rusijos satelitų sistemą. Pagrindiniai veiksmai gali įsisiūbuoti pačiuose regiono pietuose – 65-ių kilometrų koridoriuje tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Kariniu žargonu ta atkarpa vadinama Suvalkų koridoriumi.
Rusijos požiūriu, „veržlus šuolis per tą siaurą vietą gali įvaryti Pabaltijį į katilą, ir NATO, neturinčiai šiame regione reikšmingų jėgų, teliks tik bejėgiškai stebėti ir priimti sprendimą pradėti karą dėl Baltijos valstybių išlaisvinimo“, sakoma straipsnyje.
„Krymo pavyzdys demonstruoja: jeigu Rusija užgrobtų Baltijos šalis, vargu ar jas būtų galima susigrąžinti, – rašo Šuleris. – Po pusiasalio prijungimo prezidentas Putinas faktiškai nurodė, kad Rusija – branduolinė valstybė ir atrems bet kokį bandymą jį susigrąžinti“. O Baltijai tai reiškia, kad „po veržlaus Rusijos puolimo per Suvalkų koridorių NATO teks prisiimti branduolinio karo riziką, kad sugrąžintų, kas prarasta“.
Išeitis turėtų būti keturi nauji batalionai, dėl kurių dislokavimo NATO priėmė sprendimą šį penktadienį. Jie nėra skirti „karui laimėti“, sakoma straipsnyje, bet jie leis laimėti laiko ir šiek tiek nutolins „įvykusį faktą“ – kol NATO permes iš Amerikos ir Vidurio Europos pakankamai priemonių, kad įveiktų tikėtiną blokadą ir apgintų Pabaltijį“, – apibendrina autorius. Šiaurės Atlanto aljansas sustiprins savo „buvimą Rytuose, bet daugeliui valstybių – NATO narių atrodo, kad to nepakanka“, rašo Michaelis Stabenovas kitame straipsnyje laikraštyje Frankfurter Allgemeine.
Varšuvoje kalbėta apie dislokavimą Lenkijoje ir trijose Baltijos šalyse multinacionalinių NATO batalionų po 1000 žmonių. Lietuvoje vadovaus Vokietija, Didžioji Britanija tą vaidmenį atliks Estijoje, Kanada – Latvijoje, o JAV – Lenkijoje, sakoma straipsnyje.
NATO generalinis sekretorius Stoltenbergas dar kartą atmušė Rusijos nepasitenkinimą: aljanso sprendimas neprieštarauja pamatiniam 1997 metų Rusijos ir NATO aktui, draudžiančiam ilgam dislokuoti reikšmingas karines jėgas. Batalionai, pasak generalinio sekretoriaus, „neturi karinio potencialo ir didžiąja dalimi skirti signalizuoti Maskvai, kad bet koks sąjungininkų užpuolimas bus įvertintas kaip visos NATO užpuolimas“.
Nors Vokietija atsiliepė į reikalavimą sustiprinti buvimą rytuose, VFR užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Štainmajeris dar kartą pabrėžė, jog privalu būti pasirengusiems dialogui šiais sunkiais laikais. Kokio atgarsio į tai susilauks iš partnerių, parodys baigiamasis NATO viršūnių komunikatas, rašo autorius.
„Nuo Estijos šiaurėje iki Bulgarijos pietuose NATO narės rytiniame aljanso sparne prašo Vakarų sąjungininkių apsaugos ir paramos, – rašo The Financial Times korespondentai. – Tas prašymas bus įvykdytas NATO viršūnių susitikime, kuris prasidės Varšuvoje pažadais dislokuoti keturiose pažeidžiamose šalyse naujas kovines grupes“.
„Šį kartą susitikimas, kuris rengiamas kartą per dvejus metus, vyko ypatingo netikrumo atmosferoje – netikrumo dėl Europos ir karinio aljanso, gynusio jos saugumą pokario epochoje, ateities“, – pabrėžia autoriai, primindami Brexit‘ą ir nuogąstavimus dėl ES tolesnės griūties.
„Net susitarimas dėl kovinių grupių sukėlė nesutarimus bloke ir reikalauja iš jo narių nelengvų kompromisų“, – pabrėžia autoriai. Lenkijos politikai, reikalaujantys pilno ir nuolatinio NATO jėgų dislokavimo, pavadino tas formuotes „gulinčiu policininku“ vietoj gynybos ruožo. Kitos NATO narės pasisakė prieš gynybos stiprinimą, pasiremdamos tuo, esą provokuoti Rusiją – pavojinga.
„Mes įsitikinę, kad NATO viršūnių susitikimas stabilizuoja situaciją jos rytiniame sparne“, – pareiškė Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macarevičius. Jo nuomone, iki priimant sprendimą dėl naujų ginkluotų formuočių dislokavimo, „nebuvo prasmės kalbėtis“ su Maskva. „Pritarus šiam sprendimui mes galime pasikalbėti apie tai, kaip išsaugoti taiką pasaulyje. Mes tikimės, kad po šių diskusijų Rusija ne tik nutrauks agresyvius veiksmus, bet ir pasitrauks iš teritorijų, kurias ji neteisėtai užgrobė Ukrainoje“, – sakė Macarevičius.
„Susitarimai sukurti tam, kad ryžtą ir valią paverstų pareiga. Bet kas atsitinka, kai tas ryžtas keičiasi?“ – klausia Die Zeit žurnalistas Johenas Bitneris straipsnyje, išspausdintame laikraštyje The New York Times, skyriuje Opinions. Jis primena, kad prieš 67 metus pasirašyta sutartis žada vienos šalies – NATO narės užpuolimą vertinti kaip ataką prieš visas. Bet ar ta idėja dar gyva?
„Žinoma, tai buvo paprastos pratybos. Bet kai Lenkija praeitą mėnesį sušaukė sąjungininkes iš NATO, kad padėtų atmušti potencialių grobikų, plaukusių į šalį iš rytų, ataką, Vokietija, pasakysim taip, buvo susierzinusi. Pratybos, pavadintos Anakonda, buvo numatytos kaip laiškas Maskvai, jėgos demonstracija prieš aljanso viršūnių susitikimą.
Berlynas nusiuntė Lenkijai savo paties laišką, išskyręs tik 400 žmonių, iš kurių niekas neįėjo į kovinius padalinius“, – sakoma publikacijoje. Bitneris priduria, kad tokį kuklų dalyvavimą Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Štainmajeris palydėjo nevienareikšmiu komentaru, sukritikuodamas pratybas Rytų Europoje kaip „garsų žvanginimą ginklais ir kovos šūkį“.
Vokietija – ne vienintelė Europos šalis, kuri ištrina liniją tarp tramdymo ir karo kurstymo, tęsia autorius. „Prancūzija, kaip man pranešė šaltinis iš NATO, nenorėjo oficialiai vadinti Anakondą NATO pratybomis, nuogąstaudama, kad tai nepatiks Rusijos vyriausybei, – rašo Bitneris.
„Jeigu pratybos gali skaldyti Atlanto aljansą, tai Rusijos prezidentui neteks ilgai galvoti, kad suprastų, kaip iš pagrindų patikrinti NATO: griebtis hibridinio karo, kad panardintų Jungtines Valstijas ir Europą į abejones dėl to, koks karinis įsikišimas būtinas ir kokios diplomatinės priemonės įmanomos“, – rašo Bitneris.
Žurnalisto nuomone, „Vakarų patriotizmas“, kuriuo 1949 metais kliovėsi Šiaurės Atlanto sutarties autoriai, „šiandien užleido vietą reliatyvizmui ir abejonėms. Tai, kas anksčiau buvo tvirti kaip uola užsienio politikos principai, dabar – smulki mainoma moneta tiek kairiųjų, tiek ir dešiniųjų rinkimų kampanijose“.
Šiaurės Atlanto aljansas „visada buvo santuoka su išskaičiavimu, bet ne visai bejausmė“, rašo žurnalistas. „Tačiau, atsižvelgiant į visas dabar aljansą griaunančias abejones, sunku įsivaizduoti, kad 2016 metais Europa ir JAV apskritai būtų įrašiusios 5-ąjį straipsnį“.
2016.07.10; 06:54
