Gintaras Visockas. Kai futbolas svarbiau už saugumą


Print
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Kas laimėjo Europos Sąjungos ir JAV ginčą dėl NATO ateities, įsiplieskusį liepos 11 – 12 dienomis Belgijos sostinėje Briuselyje? Teisi ne Europa, teisus, bent jau morališkai, – ponas Donald Trump. Europa iki šiol tikrai per mažai rūpinosi savo saugumu, gynybos išlaidų naštą suversdama ant JAV pečių ir, be kita ko, nenorėdama Vašingtonui parodyti net minimalaus palankumo už dešimtmečiais pusvelčiui teiktas saugumo garantijas.

Todėl JAV vadovo perspėjimai apie galimą amerikiečių pasitraukimą iš NATO – logiški. Tiesa, D.Trump vėliau teigė, kad akivaizdžių užuominų dėl išėjimo nedarė, nes NATO aljansas – puikus darinys. Ir vis dėlto Briuselyje kilo užtektinai rimtas sąmyšis (sušaukta neeilinė sesija), kurį slopinant puikiai pasirodė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Europa krūptelėjo politikos užkulisiuose pasklidus kalboms apie JAV kariuomenės pasitraukimą iš NATO struktūrų. Juk NATO be Amerikos – tuščia vieta.

O Amerika, regis, vis rečiau juokauja. Ji jau pasitraukė iš kai kurių įtakingų tarptautinių organizacijų, atsisakė kai kurių svarbių sutarčių. Tad kodėl nepasitraukus dar ir iš Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, jei niekas nenori girdėti svarių, pagrįstų Vašingtono argumentų?

Belgijos Karalius Filipas ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Kad Europa vis dar linkusi kvailioti, nesuprasdama padėties rimtumo, byloja belgiškas „svetingumas“. Kai JAV prezidentas D.Tump atvyko į Briuselį dalyvauti NATO viršūnių susitikime, jį pasitiko tik žemo rango užsienio reikalų ministerijos atstovas. Aukščiausi Belgijos valdžios vyrai tuomet savo dėmesį buvo sukoncentravę į futbolą – Sankt Peterburge belgų futbolininkai turėjo žaisti svarbias rungtynes su prancūzais. Žodžiu, Belgijos karalius Pilypas ir užsienio reikalų ministras Didier Reyndersas pramogavo šiaurinėje Rusijos sostinėje, o premjeras Charlesas Michelis rungtynes stebėjo, kaip pranešė agentūra ELTA, vienoje iš aistruolių zonų Bren le Konto mieste.

Šis pavyzdys nėra pats svarbiausias. Bet jis – iškalbingas. Kaip bendrauti su Europa, kuriai futbolas – svarbiau nei  pagarbus daugiausiai lėšų į NATO biudžetą įnešančios šalies lyderio sutikimas? Gal pasirodysiu ne itin mandagus ir korektiškas, bet, mano supratimu, tiek Belgijos karalius, tiek Belgijos premjeras, tiek Belgijos užsienio reikalų ministras šį sykį pasielgė kiauliškai. Turint omenyje JAV lyderio impulsyvumą D.Trump galėjo mirtinai įsižeisti – nedelsiant išskristi atgal į Vašingtoną ruoštis susitikimui su Vladimiru Putinu suomių sostinėje Helsinkyje. Ką tada būtų dariusi Europa, niekaip nepajėgianti gynybos reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP?

Beje, belgiškas „svetingumas“ – ne pati didžiausia Europos nuodėmė. Didžiausia nuodėmė – tai išdavystės. Išdavysčių daug. Pavyzdžiui, „Nord Stream 2“. „Sandorį su Maskva dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ sudariusią Vokietiją visiškai kontroliuoja Rusija“. Taip prieš prasidedant NATO viršūnių susitikimui Briuselyje pareiškė JAV prezidentas D. Trumpas. Argi D.Trump nėra teisus, kaltindamas Vokietiją priklausant nuo Rusijos dėl nuolaidžiavimo tiesiant dujotiekį? Argi Vokietija nenusispjovė į  Baltijos valstybių nuogastavimus dėl dujotiekio keliamų grėsmių?

D. Trump buvo teisus ir tuomet, kai pabrėžė: „Manau, labai liūdna, jog Vokietija sudaro didžiulį naftos ir dujų sandorį su Rusija, kai turėtų jos saugotis, tačiau kasmet Rusijai moka milijardus dolerių“. Šventa tiesa. D.Trump karčią tiesą rėžė ir tuomet: „Gynybos reikmėms JAV „moka labai daug“, kad apsaugotų Prancūziją, Vokietiją ir kitas šalis, pabrėžė D. Trumpas. „Vokietija – turtinga šalis… ji galėtų nedelsdama, jau rytoj padidinti išlaidas gynybai ir neturėti jokių bėdų“. Ir vėl – karti tiesa.

Bet ar išgirs šiuos priekaištus Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Juk Vokietijoje daug „įžvalgių“ politikų, kurie panašiai mano kaip ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis: „Po naujausių D. Trump reikalavimų tučtuojau padidinti NATO šalių išlaidas gynybai iki 2 proc. BVP santykiuose su JAV turi būti laikomasi griežtesnės pozicijos“ (leidinys „Spiegel Online“). Vadinasi, užuot Amerikos atsiprašius jai prieštaraujama, drįstama ją kritikuoti. Dar pridėkime vokiškas apklausas, kurios byloja, jog maždaug pusė šalies gyventojų nepalankiai žiūri į Vokietijoje dislokuotus amerikietiškus dalinius, ir turėsime keistą panoramą. O jei prisiminsime D.Trump piktą klausimą, kodėl Vokietija po išpuolio prieš perbėgusį į Vakarus rusų šnipą Sergejų Skripalį iš šalies išsiuntė tik tris ar keturis rusų diplomatus, kai JAV išvijo net 60 rusų diplomatų, – bus visiškai liūdna ir baugu.

Todėl Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas neteisus, kai ragino Vašingtoną vertinti savo sąjungininkus europiečius, nes „jų nėra daug“. Sąjungininkus vertinti būtina, ypač, kai jų – mažai. Bet šis priekaištas pirmiausia taikytinas ES vadovams – vertink savo sąjungininkę Ameriką, nes ji – vienui vienintelė. Net jei Amerika kaprizinga, net jei D.Trump ne visuomet politkorektiškas, – nuryk nuoskaudą. Nes JAV be ES pagalbos apsigins nuo pačių didžiausių, baisiausių ir žiauriausių priešų, o Europa be amerikiečių pagalbos – pražus. Tai – akivaizdu. Kvaila nematyti šios tiesos.

Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad sulaukus žinios, jog „Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos žmonių vardu atsiima Vestfalijos taikos premiją“, apėmė dvejopas jausmas. Taip, tokia premija Lietuvai ir Baltijos valstybėms yra svarbi. Šį garbingą apdovanojimą paskyrė įtakinga Vokietijos Vestfalijos ir Lipės regionų verslo asociacija. Baltijos šalims ji skirta už išskirtinį demokratinio vystymosi pavyzdį ir indėlį į žemyno taiką. 1998 m. įsteigta Vestfalijos taikos premija teikiama kas dvejus metus už ypatingus nuopelnus stiprinant Europos ir tarptautinę taiką.

Bet jei būtų galima rinktis, Baltijos valstybės turėtų pasielgti iššaukiančiai: jei Berlynas neatsisako išdavikiško „Nord Stream 2“, Baltijos valstybės atsisako Vestfalijos taikos premijos. Nes šie du dalykai – nesuderinami. Viena vokiška ranka mus vertina, globoja, saugo, kita – leidžia Rusijai mus smaugti. Taip elgtis – mažų mažiausiai nesolidu. Vokietija privalanti pasirinkti, su kuo ji eina obuoliauti.

Deja, nesolidžiai elgiasi ne tik Vokietija. Kvailokai pasielgė Latvijos finansų ministrė Dana Reizniecė-Uozuola, viešai diskutavusi apie karinio biudžeto reikalus. Be abejo, D.Trump labai skuba, ragindamas Europą skirtų kuo daugiau lėšų karinėms reikmėms (2 proc. nuo BVP nebeužtenka, norėtų jau 4 proc.). Bet Latvija galėjo prikąsti liežuvį – nelaidyti replikų, girdi, diskusijos apie tolesnį gynybos biudžeto kėlimą bus įmanomos tik tada, kai visos NATO šalys padidins išlaidas gynybai bent jau iki 2 proc. BVP. Ministrei nederėjo teigti, esą trūksta kažin kokio patvirtinimo, kad visos NATO šalys rimtai žiūri į karinio finansavimo prievolę, esą Latvija artimiausiu metu tikrai neskirs 4 proc. nuo BVP (šiuo metu tik aštuonios NATO šalys skiria gynybai daugiau kaip 2 proc. BVP).

Latvijos finansų ministrė, regis, pamiršo, kokia tikroji geopolitinė jos šalies padėtis.

Šis komentaras buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

2018.07.17; 06:28