Gintaras Visockas
Lietuvos ir Rusijos santykiai niekad nebuvo geri. Net tada, kai Kremlius oficialiai pripažino mūsų nepriklausomybę, kai sutiko iš mūsų žemės taikiai išvesti okupacinę kariuomenę, kai viešai žadėjo daugiau mūsų niekad nebepulti, Rusijos prezidentų, premjerų, diplomatų žodžiuose mes įžvelgdavome daug nenuoširdumo ir klastos.
Karti dviejų paskutiniųjų šimtų metų Lietuvos istorija byloja, jog Vilniui nedera pasitikėti Maskvos garbės žodžiu. Niekad. Jei tik norės – sulaužys visas sutartis. Jei tik pajėgs – būtinai užpuls, okupuos, pavergs.
Tačiau nepaisant įtemptų Lietuvos ir Rusijos santykių vienoje sferoje Kremlius vis tik elgiasi džentelmeniškai. Jis leidžia lankyti po Sibiro platybes išbarstytus lietuvių tremtinių kapus. Nedraudžia, netrukdo kapinėse statyti naujų kryžių, naujų paminklų.
Štai šių metų liepos 17-ąją iš Vilniaus geležinkelio stoties į Rusijos gilumą išvažiavo jau 11-oji „Misija Sibiras“ ekspedicija. 16 lietuvaičių iš Vilniaus geležinkelio stoties išvyko į vieną šiauriausių lietuvių tremties vietų – už poliarinio rato prie Jenisiejaus esančią Igarką, į kurią vien 1948 metais buvo ištremta apie 8 tūkstančius mūsų žmonių.
Igarkoje yra išlikusios net trys lietuvių kapinės – vienos didžiausių Rusijos teritorijoje. Vienoje jų užfiksuota apie tūkstantis kapaviečių, daugelis kurių paženklintos lietuviškais kryžiais.
Beje, projektui „Misija Sibiras“ šiemet sukako 11 metų.
Taigi ištisus vienuolika metų Rusijos valdžia, tegul ir ne itin noriai, vis tik leidžia, netrukdo mums važiuoti į Sibirą tvarkyti ten nykstančių lietuvių tremtinių kapų, bendrauti su ten pasilikusiais, dažnusyk jau surusėjusiais lietuviais.
Nemanau, jog Rusijai labai patiktų mūsų „Misija Sibiras“. Bet oficiali Rusijos valdžia, apart bandymų šį sumanymą retsykiais klastingai panaudoti saviesiems propagandiniams tikslams, nieko blogo ekspedicijų dalyviams nedaro. Juolab – jų neareštuoja, nepaima įkaitais, nebaugina, nekankina.
O štai Armėnija, nors, būdama ir krikščioniška, ir Rusijos sąjungininke (Armėnijoje stovi Rusijos akrinė bazė), elgiasi visai kitaip nei Rusija.
Jos elgesį galima pavadinti barbarišku. Ji neleidžia azerbaidžaniečiams aplankyti artimųjų kapų, o išdrįsusius pasimelsti prie tėvo ar motinos kapo azerbaidžaniečius sodina į kalėjimą, paversdama suimtuosius pačiais tikriausiais įkaitais.
Netikite, kad krikščioniškoji Armėnija, kurią neseniai aplankė Popiežius Pranciškus, galėtų iškrėsti tokią šunybę?
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pasakojimas apie vieną tragišką istoriją. Du azerbaidžaniečiai, 2015-aisiais nusprendę pagerbti senolių kapus Kelbadžaro rajone, iki šiol kankinasi Armėnijos kalėjimuose. Armėnijos valdžia mano, kad jie padarė rimtą nusikaltimą, nes neturėjo leidimo įkelti kojos į neva armėnams priklausantį, o iš tiesų iš Azerbaidžano jėga atimtą Kelbadžaro rajoną (Kelbadžaras – tai Azerbaidžano teritorija, kurią armėnų smogikai okupavo 1993 metais, į pagalbą pasitelkę karines rusų pajėgas).
Oficialusis Jerevanas ne tik laikosi nuostatos, jog azerbaidžaniečiams griežtai draudžiama lankyti artimųjų kapus jų kontroliuojamame Kelbadžare. Liūdniausia, kad oficialusis Jerevanas šį savo manymą įgyvendina pačiomis žiauriausiomis, civilizuotam pasauliui visiškai nepriimtiomis priemonėmis. Armėnijos valdžia žiauriai nubaudė azerbaidžaniečius, kurie vis tik išdrįso nepaisyti okupacinės armėnų valdžios nurodymų ir aplankė savųjų kapus Kelbadžare.
Taigi Dilgamas Askerovas, Šachbazas Gulijevas ir Gasanas Gasanovas praėjusių metų birželio 11 dieną nusigavo į Armėnijos kariuomenės užgrobtą Kelbadžaro rajoną teturėdami vieną tikslą – bent trumpam pasimelsti prie artimųjų amžinojo poilsio vietų.
Tačiau armėnai juos pastebėjo ir paėmė įkaitais. Beje, vienas iš azerbaidžaniečių nelaisvėje mirė. Mirė neaiškiomis aplinkybėmis.
Likusieji du – Dilgmas Askerovas ir Šachbazas Gulijevas – daugiau nei vienerius metus įkalinti.
Nesitaikstydami su žiauria oficialiojo Jerevano politika Azerbaidžano žurnalistai objektyviosios informacijos vardan šiandien organizuoja akciją, turinčią panašumų su lietuviškąja „Misija Sibiras“. Jie siekia informuoti plačiąją pasaulio visuomenę apie sulaikytų azerbaidžaniečių likimą.
Susibūrę į iniciatyvinę grupę „Aplankykime Dilhamą ir Šachbazą“ azerbaidžaniečių žurnalistai kviečia prisijungti viso pasaulio žiniasklaidos atstovus. Juk sulaikytieji Kelbadžaro rajone azerbaidžaniečiai nebuvo nei žvalgai, nei diversantai. Armėnijos pusė tai puikiai žino.
Šiandien azerbaidžaniečių žurnalistai renka visų savanorių žurnalistų paraiškas bei ketina kreiptis į Tarptautinę Raudonojo Kryžiaus Organizaciją, Armėnijos ir Azerbaidžano ombudsmenus, kad jiems būtų sudaryta galimybė bent jau aplankyti įkaitus.
Iniciatyvinei grupei „Aplankysime Dilhamą ir Šachbazą! Pamatysime tiesą savo akimis!“ priklauso daug žinomų pasaulio žurnalistų, visuomenės veikėjų, visuomeninių organizacijų vadovų.
Lietuvos žiniasklaidos atstovams derėtų palaikyti humaniškus azerbaidžaniečių tikslus.
Nuotraukose: Armėnijos įkaitai Dilgamas Askerovas ir Šachbazas Gulijevas bei Kelbadžaro rajonas, kur palaidoti šių azerbaidžaniečių artimieji.
2016.07.19; 19:09
