Pasakymas „nusikaltėlis“ – šmeižtas ar įžeidimas?


Print

Lietuvoje šiuo metu yra dvi dar nebaigtos bylos, kuriose du asmenys yra kaltinami to paties žmogaus apšmeižimu, pavadinus jį „nusikaltėliu“.

Tai dvi bylos, kuriose tuo yra kaltinami Lietuvos Respublikos piliečiai Eglė Kusaitė ir Letas Palmaitis. Žurnalistai neturėtų būti tokiam faktui abejingi, nes jie neretai tą žodį „nusikaltėlis“ pavartoja visai nenorėdami ką nors apšmeižti, o tik apibūdinti. 

Kalbu apie Lietuvos Respublikos prokurorą Justą Laucių, kuris po vieno teismo posėdžio pasikarščiavusios kaltinamosios Eglės Kusaitės pavadintas „nusikaltėliu“, panoro, kad toks pavadinimas būtų traktuojamas kaip šmeižtas, nes nusikaltėliu gali būti vadinamas tik tas, kurį tokiu pripažino teismas (visiškai teisingas sakinys, kai turima galvoje oficialių valdžios organų ar darbdavių vykdoma asmens diskriminacija dėl neįrodyto nusikaltimo).

O jis, Justas Laucius, niekada neteistas. O tada ne įžeidimas, bet šmeižtas. Ir teisėja su tuo sutiko, net nepažvelgusi į Baudžiamąjį kodeksą, kuriame buitinė savoka „nusikaltėlis“ pavartota tik 24-6 str. kalbant būtent apie asmenį, kuris teismo dar negali būti pripažintas nusikaltėliu, nes nusikaltimas dar neįvykdytas, tačiau teisine prasme ši sąvoka „nusikaltėlis“ apskritai nevartojama nei Baudžiamajame, nei Baudžiamojo proceso kodeksuose.

Net nesiteikė pasiteirauti savęs, ką apie tai pagalvotų „statistinis skaitytojas“, kaip tai atsitiko rezonansinėje žurnalisto Gintaro Visockio „šmeižto“ byloje, kurioje žurnalistas buvo apkaltintas kandidato į prezidentus šmeižimu, iškėlus abejones, kad to kandidato biografijoje gali būti klausimų.

Tai, kad sąvoka „nusikaltėlis“  yra grynai buitinė, įrodo ir žodžio „nusikaltėlis“ platus vartojimas lietuvių literatūroje, kada „šmeižto“ net ir negalima su juo susieti. Pakanka google surinkti šį žodį ir tuo įsitikinti.

Baisiausia J. Lauciui ir jį palaikiusiai teisėjai tai, kad net LTSR laikų Lietuvių kalbos žodynas apie žodį „nusikaltėlis“ tvirtina: „Nusikaltėlis, – ė smob. (1) Kas padaro nusikaltimą: Sulaikius nusikaltėlį, milicijos organai surašo protokolą rš. Ginkluota sargyba įveda keturis nusikaltėlius J.Marc. Nusikaltėlį tieson šaukė J.Jabl.“

Visais atvejais nieko nekalbama apie jau įvykusį teismą.

Belieka, aišku, tik stebėtis Lietuvių kalbos žodyno autorių aiškintojais, kurie į lietuvių kalbos lobyną įterpia „milicijos organus“ kaip vos ne vienintelį geriausią sąvokos „nusikaltėlis“ apibūdinimą 

Panašiai yra kaltinamas Lietuvos Respublikos pilietis Letas Palmaitis, kuris prisijungė prie E. Kusaitės užtarėjų ir viešai nedviprasmiškai pakartojo E. Kusaitės epitetą „nusikaltėliai“ Justo Lauciaus ir dviejų kitų prokurorų atžvilgiu (jau po teismo nuosprendžio, kuris dabar apskundžiamas, Letas Palmaitis dar kartą viešai per masines informacijos priemones pakartojo tą patį, pridėjęs dar visų Generalinės prokuratūros prokurorų pavardes).

Kaip ir E. Kusaitė, mokslų daktaras L. Palmaitis pirmos instancijos teisme buvo nuteistas už prokuroro šmeižtą. Abiems skirta piniginė bauda. Už pakartojimą turi būti baudžiama laisvės atėmimu.

Klausimas yra žymiai platesnis. Juk šiais Lietuvos teismų precedentais priskyrus žodį „nusikaltėlis“ teisinei savokai, tuo pačiu ji atimama iš galingo lietuvių tautos literatūrinių žodžių paveldo. Tuo turėtų rimtai susirūpinti ir Lietuvos žurnalistų organizacijos ir lietuvių kalbos specialistai. Apie tai turėtų pagalvoti ir teismai.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Kastytis Stalioraitis.

2012.06.11


Prisijunkite prie diskusijos