Atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant savas klaidas


Print

Štai ir sulaukėme pirmųjų viešų ištraukų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitos apie 2011-aisiais metais atliktas operatyvinio pobūdžio veikas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas ištęsėjo duotą žodį.

Siekiant stiprinti visuomenės pasitikėjimą mūsų VSD, Seimo NSGK vadovybė nusprendusi kasmet viešai skelbti kai kurių specialiai atrinktų duomenų apie mūsų slaptųjų tarnybų veiklą.

Sumanymo planas aiškus – kad visuomenė susidarytų kuo objektyvesnę nuomonę, kuo gi užsiima mūsų žvalgybinės bei kontržvalgybinės institucijos. Mat lietuvių pasitikėjimas savaisiais “džeimsais bondais” pastaruoju metu labai smukęs. Taigi prarastą pasitikėjimą bandoma susigrąžinti.

Šį kartą viešojoje atsakaitos dalyje pažerta duomenų, kiek sykių VSD bei kitos specialiosios tarnybos pernai klausėsi mūsų telefoninių pokalbių, kiek peržiūrėjo mūsų SMS žinučių, kiek perskaitė mūsų elektroninių laiškų. Pasirodo, VSD praėjusiais metais atliko beveik 60 tūkst. operatyvinės veiklos subjektų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės užduočių.

Jei dar labiau detalizuotume paviešintą informaciją, turėtume tokius duomenis: iš 60 tūkst. atvejų maždaug 35 tūkst. – tai telefoniniai pokalbiai ir SMS turinio kontrolė, 5 tūkst. – informacijos gavimas apie buvusius leketroninių ryšių įvykius, beveik 18 tūkst. – informacijos gavimas apie abonentų telefono numerius, 412 atvejų – interneto pagalba perduodamos informacijos kontrolė.

Susipažinę su paviešintomis ataskaitos ištraukomis dar sužinome, kad daugiau kaip pusę informacijos kontrolės užduočių pateikė Lietuvos kriminalinės policijos biuras, o VSD užduotys sudarė maždaug apie 18 proc.

Ką sako mums šie skaičiai? Ogi nieko. Tiesa, Seimo NSGK pirmininkas džiaugėsi, girdi, dabar pateikti operatyvinių priemonių taikymo atvejų skaičiai ženkliai skirasi nuo tų, kuriuos neseniai pateikė Europos Komisija. Tiksliai tariant – ženkliai mažesni. Tikriausiai prisimenate: savo specialius tyrimus atlikusi EK buvo nustačiusi, esą 2011-aisiais Lietuvos slaptosios ir specialiosios tarnybos savo piliečius bei gyventojus sekė per 85 tūkst. kartų. EK taip pat skambino pavojaus varpais, jog tokie duomenys jau byloja apie policinės valstybės pobūdį.

Po EK išvadų Lietuvoje kilo visuomenės nepasitenkinimo šurmulys. Pagrįstas šurmulys. Tiek daug sekimo, pasiklausymo, stebėjimo atvejų ir tiek mažai ištirtų stambaus masto rezonansinių bylų?! Valdžia puolė teisintis, esą sekimo ir stebėjimo mastai iš tikrųjų nėra itin dideli. Tiesiog EK biurokratai padarė kai kurių skaičiavimo klaidų.

Šiandien pateikiama Seimo NSGK ataskaita rodo, jog lietuviškasis variantas tikrai skiriasi nuo EK išvadų. Tačiau juk įtikinamų argumentų, kodėl turime tikėti ne dideliais EK, bet mažais savų biurokratų skaičiais, – nėra. Galų gale tie skaičiai daugeliui iš mūsų – sunkiai įkandami. Norėdami susigaudyti, daug ar mažai pasiklausymų, turėtume žinoti, kiek iš jų pasiteisino, o kiek sykių – prašauta pro šalį. Taip pat lietuviškuosius skaičius derėtų lyginti su Estijos, Latvijos ir kitų į Lietuvą savo dydžiu bei politinėmis nuostatomis panašių šalių pavyzdžiais. Tik tada galėtume spręsti, ar 59 tūkst. pasiklausymų – daug.

Bet tokių palyginimų mes, eiliniai mirtingieji, niekad neturėsime. Negi mūsų operatyvininkai prisipažins, kiek kartų sekė be rimto pagrindo, kiek kartų apsiriko sekdami nieko dėtus asmenis ir kiek kartų pabijojo sekti aukštų bosų užnugarį turinčius įtariamuosius.

Pastaruoju metu Vilniaus apygardos teisme narpliojama sudėtinga narkotikų platintojų byla. Kuo daugiau teismo posėdžių, tuo akivaizdžiau, jog byla – popierinė. Kaltinamųjų ir įtariamųjų suole – vien 18 – 25 metų amžiaus jaunuoliai. Tarp kaltinamųjų ir įtariamųjų – nė vienos vadinamosios stambios “baltosios apykaklės”.

Nors teismo posėdžių lyg ir gausu, tačiau per pastaruosius keletą mėnesių nepasistūmėta į priekį. Niekaip nepavyksta apklausti net pagrindinio liudytojo. Ir nepavyksta visai ne dėl advokatų kaltės. Stebint teismo posėdžius galima susidaryti nuomonę, jog ši byla bus narpliojama dar itin ilgai, galbūt net iki 2013-ųjų ar 2014-ųjų metų. O naudos iš jos analizavimo visuomenei vis tiek bus mažoka. Juk sugauti tik pačios žemiausios kastos narkotikų platintojai.

Kodėl verta prisiminti šią bylą? Juk prieš jaunuolius, kurie už atlygį platino ar bandė Vilniuje platinti po keletą ar keliolika gramų narkotikų, operatyvinės priemonės taip pat buvo naudojamos. Bet kas čia per operatyvinės priemonės, jei jų pagalba į dienos šviesą įmanoma išvilti tik smulkiuosius narkotikų prekeivius?

Na, lietuviškoji Temidė anksčiau ar vėliau į kalėjimus susodins keletą ar keliolika smulkiųjų narkotikų platintojų. Bet ramybėje tyčia ar netyčia palikti pelningojo narkotikų verslo atstovai nedelsiant suras, kuo pakeisti suimtuosius. Žodžiu, nakrotikų verslas Vilniaus gatvėse toliau klestės. Be sustojimų, be pauzių.

Tad prieš džiaugdamiesi būsimais bylos rezultatais turėtume bent jau pasverti, kiek tokie operatyviniai žaidimai kaštuoja mokesčių mokėtojams. Juk operatyvinė veikla – brangus užsiėmimas. Patys paprasčiausi pasiklausymai ir sekimai turi savo kainą. Prokuroro alga – solidi. Teisėjo atlyginimas – taip pat solidus. Gausiam konvojui, į kiekvieną teismo posėdį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus gabenančiam keletą suimtųjų, taip pat reikia mokėti atlygį. Pridėkime dar išlaidas, reikalingas advokatų honorarams. Keletas iš įtariamųjų nepajėgūs pasisamdyti advokatų, tad išlaidas už advokatų paslaugas apmoka valstybė.

O dabar sudėkime visas šias išlaidas į krūvą, palyginkime su nauda, kurią turime sugavę keliolika smulkiųjų narkotikų prekeivių, bet nesugavę nė vieno stambaus narkotikų barono, – ir greičiausiai žagtelėsime iš nuostabos. Išlaidos – milžiniškos, o nauda – minimali. 

XXX

Pastaruoju metu Lietuvoje kilo triukšmas dėl lietuviškosios cenzūros apraiškų. Girdi, vienas leidinys atsisakė kelių žurnalistų paslaugų, be to, nustojo spausdinti kai kurių politikos apžvalgininkų komentarus. Tokius priekaištus suprasti sunkoka. Kai visuomenė piktinasi LRT vadovų elgesiu, kai LRT vadovybei priekaištaujama dėl vienpusiškos informacijos, – toks susierzinimas vertas dėmesio. Ne taip jau retai LRT vadovai į diskusijų laidas įsileidžia tik vienos nuomonės atstovus. LRT – visų mūsų mokesčių mokėtojų išlaikoma žiniasklaidos priemonė. Tad joje turėtų galimybę savo požiūrį išdėstyti kuo įvairesnių politinių nuostatų turėtojai, įskaitant ir politikus, ir žurnalistus, ir kultūrininkus.

Tad susierzinimas, kai, pavyzdžiui, į Ritos Miliūtės vadovaujamą laidą “Teisė žinoti” įsileidžiama tik viena nuomonė, – suprantamas, pateisinamas, net sveikintinas. Taip pat suprantamas ir klausimas, kodėl LRT, regis, bendradarbiavimo sutarties neketina atnaujinti su profesionaliai savo darbą atlikusiu žurnalistu Gintaru Aleknoniu.

Tačiau sunku suvokti priekaištus tų, kurie, sakykim, piktinasi, kodėl privatus dienraštis “Lietuvos žinios” keičia vadovą ir korespondentus kitais vadovais bei žurnalistais. Nejaugi neaišku? “Lietuvos žinios” – privatus laikraštis. Jei akcininkams atrodo, jog leidinyje turi būti atliekama kadrų kaita, kas gali uždrausti ją atlikti? Net jei akcininkai sumanys kardinaliai keisti politinę kryptį, – kas čia smerktino? Net ir tuo atveju, jei akcininkams daromas spaudimas, nė akimirkai negalima pamiršti aplinkybės, jog dienraštis – privatus.

Be abejo, šiandieninėje Lietuvoje užtektinai daug bjaurių bandymų cenzūruoti visuomenei pateikiamą informaciją. Užtektinai spaudimo žiniasklaidos priemonėms pavyzdžių. Be abejo, tokie spaudimai – ir smerktini, ir netoleruotini. Tačiau nereikia pamiršti, jog cenzūra mūsų valstybėje nūnai beveik neįmanoma, jei tik tie, kurie mano esą cenzūruojami, veikia kūrybiškai ir daug dirba. Juk dažnas iš mūsų turime savo asmeninius ar visuomeninių organizacijų internetinius puslapius, dar ir vadinamuosius blogus. O jei neturime, nėra sunku tokius internetinius puslapius įkurti. Tad rašyti yra kur.

Vaizdžiai tariant, išvijo iš “Lietuvos žinių”, eik į kitą leidinį ir ten skleisk savas idėjas. Jei nepriima į kitus leidinius, įkurk savo asmeninį leidinį. Ieškok turtingų sponsorių, kurie nenurodinėtų, ką ir kaip rašyti. Jei iš pradžių vadinamasis popierinis variantas per daug brangus, kurk asmeninį internetinį leidinį. Juk turėti internetinį leidinį – ne tik labai paprasta, bet dar ir pigu. Ir konkuruok su politinę kryptį pakeitusiomis “Lietuvos žiniomis”. Ne tik konkuruok, bet ir aplenk jas. Padaryk savąjį leidinį populiaresniu, įtakingesniu, pelningesniu. Juk tokia galimybė egzistuoja. Ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

Net ir LRT tribūna šiais laikais – ne tokia jau svarbi. Bent jau ne pati svarbiausia. Šiandieninės technikos galimybės suteikia plačią erdvę fantasiškiausiems sprendimams. Pavyzdžiui, įkurk internetinę televiziją, į kurią kvieskis kur kas įdomesnius, aštresnius pašnekovus nei “Teisės žinoti” vedėja, ir populiarumo reitingais pralenksi visus savo oponentus.

Bet tie, kuriems nepatinka šiandieninė cenzūra, patys elgiasi ne itin korektiškai. Vaizdžiai tariant, daug piktinasi ir mažai dirba. Cenzūros neįveiksi vien vaikščiodamas aplink Prezidentūrą su kritiniais plakatais ar ant grindinio kreida rašydamas žodžius “Reikalaujame tiesos”. Cenzūra įveikiama kitomis priemonėmis. Cenzūra įveikiama įkuriant tiesiog “kitai nuomonei” tribūną suteikiantį leidinį.

Ar tie, kurie šiandien renkasi prie Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės ir tarsi labai nuoširdžiai pergyvena dėl cenzūros apraiškų, turi moralinę teisę piktintis akcininkų sprendimais, pavyzdžiui, dėl “Lietuvos žinių”? Juk dauguma visuomenininkų įsteigę savus internetinius puslapius ar popierinius leidinius, kuriuose gali nekliudomi dėstyti savo įžvalgas. O kad jų leidiniai ne tokie populiarūs ir įtakingi, kaip norėtųsi, – pirmiausiai derėtų kaltinti save, bet tikrai – ne skaitytojus, ne konkurentus. 

Įsiminė filosofo, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Arvydo Juozaičio žodžiai, esą “agresyvėjanti paperkama žiniasklaida, parsiduodanti bet kada ir bet kaip, yra Lietuvos praradimas”. Šie žodžiai užfiksuoti viename teisingumo trokštančių žmonių leidinyje, skambiai pavadintame “Aikštės žinios”. Bent jau taip deklaruojama.

Regis, labai taiklūs ir teisingi žodžiai. Bet tuo pačiu norisi paklausti – tai kodėl neįkuriate, nepuoselėjate nepaperkamos, neparsiduodančios žiniasklaidos? Juk dar ne taip seniai Lietuva turėjo galimybę turėti net keletą įtakingų leidinių, įskaitant ir “Sąjūdžio žinias”, ir “Atgimimą”, ir “Lietuvos aidą”. Tereikėjo puoselėti, dirbti, ir, vaizdžiai tariant, būtumėte nurungę „nemėgstamą “Lietuvos rytą”. Bet atsitiko atvirkščiai. Gal per mažai darbuotasi, gal neturėta specifinių žinių, žurnalistinės patirties?

Kodėl atsitiko priešingai, deja, šiandien niekas nenori viešai diskutuoti. Ypač buvę šių leidinių vadovai, nesugebėję laimėti konkurencinės kovos.

Taigi nesėkmių ir klaidų prisiminti niekas nenori. O juk tikras atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant savus trūkumus bei klaidas.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.06.11


Prisijunkite prie diskusijos