Korupcija yra ta budinti tema, ypač dažnai aktualizuojama globalizacijai naikinant sienas, Šaltojo karo metais saugojusias laisvąjį pasaulį nuo autoritarizmo „puoselėtų“ įpročių.
Dabar vis dažnesnis leitmotyvas – išgyventi bet kuria kaina. Ir lietuviškoje žiniasklaidoje cituotas britų „The Guardian“, rugsėjo 18-ąją atskleidęs Kipre veikiančią vadinamųjų „auksinių vizų“ suteikimo schemą, pagal kurią Nikozija parduoda Europos Sąjungos (ES) pilietybę turčiams (taip pat esantiems po sankcijomis dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos), korupcija įtariamiems posovietinės valdininkijos elito atstovams ir ne tik jiems.
Kipro vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama, kad pilietybę norintys gauti asmenys gali tai padaryti investuodami 2 milijonus eurų į šalies nekilnojamąjį turtą arba 2,5 milijono į Kipro kompanijas ar vyriausybės obligacijas. Naujai iškeptas pilietis neprivalo laikyti jokių kalbos testų nei pastoviai gyventi saloje, pakanka pasirodyti Kipre kartą per 7-eris metus.
Kipro vyriausybė tokiu būdu nuo 2013-ųjų uždirbo virš 4 milijardų dolerių, vien pernai išduota daugiau nei 400 pasų. „The Guardian“ juos gavusiųjų pavardžių nemini, nebent užuominas – pavyzdžiui, buvęs Rusijos dūmos narys arba iš azartinių turtų susikrovęs milijardierius.
Tiesa, viena pavardė į viešąją erdvę prasismelkė – Sirijos prezidento Basharo al Assado pusbrolio, įtakingo sirų verslininko Rami Makhloufo, kuris JAV diplomatinėje korespondencijoje pavadintas „korupcijos įsikūnijimu“. Iki 2013-ųjų Kipro pilietybė buvo suteikiama vyriausybės sprendimu, beje, tokiu būdu ją gavo to paties B. Al Assado brolis, kuriam nuo 2008 metų taikomos Junginių Tautų (JT) sankcijos. Primintina, kad Kipro pasas vienas gerbiamiausių planetoje – pasaulio pasų reitinge „Passport index“ jis yra 12 pozicijoje, nes jo turėtojui suteikia galimybę be vizos lankytis 146 valstybėse, įskaitant ES bei Šengeno zoną.
Be abejo, tai ne vien Kipro taikoma praktika. Mūsų kaimynė Latvija yra viena populiariausių tarp nekilnojamąjį turtą joje geidžiančių įsigyti rusų, svarus argumentas yra galimybė investavus gauti leidimą pastoviai gyventi. 2010-aisiais pradėjusi tokius leidimus dalinti mainais už 70 tūkstančių eurų nekilnojamojo turto pirkinį provincijoje bei 140 tūkstančių sostinėje, Ryga spėriai išdalino jų 17 tūkstančių, iš kurių 12 tūkstančių gavo Rusijos piliečiai – Jūrmala bei Ryga labai populiarios tarp pasiturinčių rusų, nors daugelis jų čia pastoviai ir negyvena.
Ispanija nuo 2013-ųjų spalio suteikia leidimą porą metų gyventi ir be kliūčių keliauti visoje ES užsieniečiams, kurie perka nekilnojamąjį turtą, kainuojantį nuo 500 tūkstančių eurų. Tokį pat leidimą gauna įsigiję Ispanijos vyriausybės obligacijų už porą milijonų eurų arba investavę milijoną į privačią kompaniją ar investicinį fondą. Praėjus dvejiems metams, galima pateikti prašymą pratęsti terminą tokiam pačiam laikui.
Portugalijoje pastovaus gyvenimo leidimo kaina irgi siekia ne mažiau 500 tūkstančių eurų už nekilnojamojo turto pirkinį, kurio negalima parduoti mažiausiai 5-eris metus, priešingu atveju rezidento statusas bus prarastas. Po 6-erių metų pastovaus gyvenimo galima teikti prašymą pilietybei gauti. Beje, atsisakyti tėvyninės pilietybės nereikalaujama.
Bulgarijoje minimalus slenkstis leidimui pastoviai gyventi siekia nuo 300 tūkstančius eurų už nekilnojamojo turto pirkinį. Kadangi Bulgarija yra ES narė, bet nepriklauso Šengeno zonai, rezidavimas šioje šalyje suteikia galimybę judėti Europoje su tam tikrais apribojimais.
Maltoje rezidento statusas suteikiamas užsieniečiams, įsigijusiems nekilnojamojo turto už ne mažiau 220–275 tūkstančių eurų arba nuomojantiems patalpas už 8,7– 9,6 tūkstančio eurų per metus.
Užtat Turkija suteikia leidimą metus pastoviai gyventi pirkusiems nekilnojamąjį turtą už bet kokią kainą, tiesa, jis nesuteikia galimybės laisvai keliauti po ES.
Lotynų Amerikos šalyje Panamoje pirkinys už ne mažiau kaip 300 tūkstančių dolerių suteikia užsieniečiui galimybę gyventi šioje šalyje 5-enkeris metus be teisės įsidarbinti. Pasibaigus šiam terminui galima pretenduoti į pilietybę su sąlyga, jei nekilnojamasis turtas neparduotas.
Nors Panama toli nuo Europos ir neatrodo ypač aktuali, šios šalies piliečiai be vizų keliauja ne tik po beveik visą Lotynų Ameriką, bet ir Šengeno zonoje.
„Auksinių vizų“ praktika veikiausiai neviliotų, jei nebūtų pelninga. Pasak Ispanijos ekonomikos, pramonės bei konkurencingumo ministerijos šių metų balandžio 25-ąją paskelbtos atsakaitos, tarp per pastaruosius porą metų „auksines vizas“ gavusių ne ES šalių atstovų pirmauja Rusijos piliečiai, 685 rusai už jas paklojo maždaug milijardą eurų. Portugalija vien 2016-ųjų gegužę iš „auksinių vizų“ uždirbo 96 milijonus eurų (išduoti 157 leidimai gyventi), 16,6 proc. daugiau nei balandį (išduota 130 leidimų).
Vokiečių verslo dienraštis „Handelsblat“ šių metų birželio 14-ąją nurodė, jog būtent išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos piniginių įplaukų dėka Kipro bankų sistema demonstravo įspūdingą augimą (galų gale jų lėšos devynis kartus viršijo šalies bendrąjį vidaus produktą) iki pat jos žlugimo 2012 metais. 2013-aisiais gelbėjant bankus (su Tarptautinio valiutos fondo ir ES institucijų pagalba) daug rusų prarado milžiniškas (nuo 47,5 proc.) neapdraustų sąskaitų sumas, vis dėlto dauguma liko ištikimi salai. Tiesa, praradusiems virš 3 milijjonų eurų kaip kompensacija išduotas Kirpo respublikos pasas be jokių papildomų sąlygų. Sala su sunkumais susidorojo greičiau nei daugelis tikėjosi (2016-aisiais ekonomika augo 2,8 proc., investicijos – net 26 proc.), veikiausiai ne be „auksinių vizų“ programos.
Nekilnojamojo turto sandorių Kipre praėjusiais metais lyginant su 2015-aisiais išaugo 43 proc., šiemet nuo sausio iki rugsėjo nekilnojamojno turto pirkėjų „priaugo“ dar 63 proc. Kipro universiteto ekonomikos profesorius Sofronis Clerides sunerimęs net prabilo apie nekilnojamojo turto „burbulo“ grėsmę.
„The Guardian“ paviešinta schema iki šiol bene akivaizdžiausiai, bet tik šiek tiek atskleidė, kaip veikia ši nuo publikos slepiama labai pelninga industrija. Be abejo, kyla klausimas, ar ir kiek ji kėsinasi ardyti ES pilietybės suteikimo tradiciją, nors Kipro respublikos finansų ministerija tvirtina, jog programa orientuota į tikrus investuotojus, kurie kloja Kipro verslo pamatus.
Bet kuriuo atveju „auksinių vizų“ prekyba apnuogina bent porą aplinkybių – viena vertus, laisvasis pasaulis yra labai geidžiamas, kas ką bekalbėtų, bet šalies nesitvardymas siekiant „greitų pinigų“ tą pačią šalį gali ir korumpuoti.
Vis garsiau ginčijamasi dėl „auksinių vizų“ teikimo schemos teisėtumo. Pasak studiją apie galimus piktnaudžiavimus (pavyzdžiui, pinigų plovimą) vykdant pilietybės suteikimą mainais už investicijas į vyriausybės obligacijas Vengrijoje paskelbusios „Transparency International Hungary“ teisės direktoriaus Miklos Ligeti, tai vis viena yra „juodasis kanalas“ gauti pilietybę. Irgi „business asusual“ naudai liudijanti aplinkybė, kad Europos parlamento narė nuo Portugalijos Ana Gomes kelis kartus iš vyriausybės mėgino gauti „auksinės vizos“ pelnytojų pavardes, galų gale nieko nepešusi padarė išvadą, jog viskas šioje schemoje net labai įtartina.
Dar šiemet Europos Parlamente ketinama diskutuoti dėl A. Gomes siūlomos pataisos, numatančios ypač kruopščias saugumo patikros procedūras, kurios visose šalyse turėtų būti atliekamos kiekvienu „auksinės vizos“ suteikimo atveju. Jau po Kipro istorijos antikorpucionė grupė „Global Witness“ pareikalavo griežtesnės „auksinių vizų“ politikos taikymo patikros.
2014-aisiais Europos parlamentas priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, jog ES pilietybė negali tapti preke, nes leidimo gyventi suteikimas tik dėl disponuojamo turto prieštarauja lygių galimybių principui. Tada Strasbūre vykusiuose debatuose europarlamentaras nuo Rumunijos Sebastianas Bodu pareiškė, kad bet koks solidesne sąskaita banke disponuojantis gangsteris taip gali pelnyti teisę be kliūčių judėti visoje ES.
Kita vertus, kaip nurodo rusų investicijas ofšorinėse zonose nagrinėjanti Suomijos Ааlto universiteto ekonomikos docentė Svetlana Lediajeva, svarbiausia priežastis, dėl ko pasiturintys rusai renkasi Kiprą ar kitas „ofšorines vieteles“, ta, kad jie bijo prarasti savo pinigus, mat laiko tėvynę politiškai nestabilia ir nepatikima valstybe, kur nutikti gali bet kas.
Tiesa, jei ES vis dėlto ims aktyviau reaguoti ir spausti Nikoziją sunorminti pilietybės gavimą pagal europietiškus standartus, savo turtų saugumą siekiantiems užtikrinti rusams gali tekti ieškoti naujos šalies, kad įsigytų naują pilietybę.
Latvijos sostinė kartu su Berlynu, Londonu, Niujorku imta vis dažniau minėti kaip miestas, į kurį dažniausiai vyksta nusivylę Kremliaus vykdoma politika rusai. Po Krymo aneksijos 2014-ųjų pradžioje atvykstančiųjų skaičius išaugo tiek, kad leidimo gyventi suteikimą vien už būsto įsigijimą Latvijos valdžia pradėjo laikyti grėsme nacionaliniam saugumui ir nuo tų metų rugsėjo 1-osios įsigyjamo nekilnojamojo turto vertės slenkstį siekiant gauti leidimą gyventi pakėlė iki 250 tūkstančių eurų. Investuotojas gali pirkti tik vieną nekilnojamojo turto vienetą ir dar sumokėti 5 proc. mokestį nuo jo vertės.
Bet kuriuo atveju tai labai miglota, „paslaptinga“ praktika, nes su pinigais atkeliauja ir atitinkami įpročiai. Tikriausiai dauguma siekiančiųjų bet kuria kaina „įsipilietinti“ Europoje yra ne tik respektabilūs, bet ir padorūs, vis dėlto atvykę iš šalies su tam tikrais papročiais bei korupciniu „paveldu“, jie yra pažeidžiami, o tai savo ruožtu daro pažeidžiama juos priėmusią šalį.
2017.09.25; 08:00
