Jokia paslaptis, kad Kinija mėgina Europą „supirkti“ jau senokai. Kad Pekinui tinka bet kokie pretekstai, žurnalo „The National Interest“ rugsėjo 25-osios numeryje mėgino pagrįsti JAV prezidento Georgo Busho-jaunesniojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Markas Pfeiflė straipsnyje „Kinija išnaudoja Rusijos-JAV priešpriešą, siekdama nugriebti kuo didesnį prizą Europoje“.
Niekas kol kas per daug nekreipia dėmesio, kad Pekinas naudojasi geopolitinėmis slinktimis Europos Sąjungoje (ES), siekdamas reikšmingai sustiprinti įtaką vidurio ir rytų Europoje. Pasak eksperto, kalbama apie labai svarbų regioną, kuris tarnauja prekybiniu bei geopolitiniu buferiu, atskiriančiu Ameriką nuo Kinijos bei Rusijos.
Pekinas mažai nuveikė, stabdydamas Šiaurės Korėjos režimo vykdomą branduolinę programą, užtat Europoje spėjo nuosekliai supirkti įmonių akcijas Čekijoje, Vengrijoje ir Serbijoje, įskaitant atominių jėgainių statybos kontraktus. Skirtingai nuo rusų, kurių atominiai projektai paprastai remiasi palyginti nepavojinga tarpvalstybinio jėgainių statybos kreditavimo schema, jau pastatytų objektų valdymą paliekant vietiniams, kinai reikalauja ir kapitalo, ir operatyvinio valdymo kontrolės, tokiu būdu gaudami instrumentą daryti (taip pat politinę) įtaką regione.
Iš tiesų, panašu, jau senstelėjęs yra požiūris, esą Kinija savo investicijas koncentruoja Afrikoje bei pietryčių Azijoje. Net Baltarusija „tolimais“ 2008-aisiais skelbė esanti pasirengusi tapti aikštele, iš kurios Pekinas galės žengti į Europos rinką. Vakarų europiečiai atsargiai vertina kinų investicijas įtardami (ne be pagrindo), jog už daugelio jų kompanijų stovi valstybė arba armija ir kad pagrindinis kinų skverbimosi tikslas yra siekis prieiti prie technologijų bei daryti politinę įtaką. Gi vidurio bei rytų Europa šia prasme skrupulų turi kur kas mažiau. Kinijos tarptautinės prekybos bei ekonominio bendradarbiavimo insitituto ekspertas Yao Linas veikiausiai ne be pagrindo antrąjį šio amžiaus dešimtmetį yra pavadinęs „auksiniu“ į vidurio bei rytų Europą investuojančioms kompanijoms. Čia nemaža rinka (su Balkanais regione gyvena 110 milijonų gyventojų), lyginant su Vakarais nebrangi darbo jėga, na, ir puikus tramplinas į tuos pačius Vakarus.
Šanchajaus kompanija BYD (beje, į ją savo laiku yra investavęs Warrenas Buffettas) dar 2012-ųjų gruodį pasirašė susitarimą dėl automobilių gamybos įmonės statybos Bulgarijoje, netoli nuo Sofijos. Elektromobilius bei elektrinius autobusus gaminančio fabriko pusė akcijų priklauso BYD ir pusė – bulgarų partneriui, su savo produkcija įmonė pamažu, bet skverbiasi į Vakarus – yra laimėjusi konkursą (įveikė konkurentus iš Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų) patiekti pirmą partiją (viso labo šešis, bet svarbus pats faktas) autobusų Nyderlandams.
Tais pačiais 2012 metais kinų „Gunagxi Liugong Machinery“ investavo 100 milijonų dolerių į lenkų kelių statybos technikos gamintoją „Huta Stalowa Wola“, kurio pardavimai po sandorio per porą metų pakilo iki 440 milijonų dolerių, planuojama, jog 2020-aisiais viršys 16 milijardų. Įsitvirtinusi kaip didžiausia Kinijos prekybos partnerė rytų bei vidurio Europoje Lenkija (2010-aisiais šalys pasirašė deklaraciją dėl strateginės partnerystės) yra įsukusi kampaniją „Go China“, skirtą pritraukti kinų investicijas bei skatinti lenkiškų prekių eksportą į Kiniją.
Pernai rudenį mūsų kaimynė Latvija pelnė teisę surengti svarbiausią (jau penktą) vidurio bei rytų Europos ir Kinijos vyriausybių vadovų susitikimą (vadinamasis formatas 16+1), kurį paprastai lydi verslo forumas, ekspertų konferencija bei nacionalinių koordinatorių pasitarimas. Rygoje pirmą kartą posėdžiavo susisiekimo ministrai, mat 2015-aisiais Kinijos Sudžou vykusiame susitikime Latvijai suteikta teisė tapti bendradarbiavimo logistikos srityje koordinatore. Formatas 16+1 yra Pekino iniciatyva ir skirtas Kinijos iš vieno pusės bei 11 ES narių bei 5 Balkanų šalių iš kitos pusės (Albanijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos Slovakijos, Kroatijos, Juodakalnijos, Čekijos ir Estijos) bendradarbiavimo investicijų, transporto, finansų, mokslo, švietimo bei kultūros srityse skatinimui. Pirmas susitikimas 2012 metais surengtas Varšuvoje, jame Pekinas paskelbė 12-os bendradarbiavimo su vidurio ir rytų Europa skatinimo priemonių paketą, kuris yra pagrindinis 16+1 dokumentas.
Rygoje pernai gegužę įsteigtas logistikos koordinacinis sekretoriatas, pasak pačių latvių, tai yra galimybė didinti 16+1 vaidmenį, populiarinti Latviją užsienyje bei vystyti visapusišką bendradarbiavimą su Kinija. Žinant, koks subtilus yra transporto koridorių klausimas mūsų regione, atvejai, kaip pavydžiai lietuviai ir latviai konkuruoja dėl baltarusiškų krovinių (kai kada su tolokai siekiančiomis politinėmis pasekmėmis, kai Vilniui plūkiantis dėl Astravo AE elektros boikoto Europoje, Ryga šiuo klausimu demonstruoja didesnį lankstumą Baltarusijos atžvilgiu), ES rinka ypač suinteresuoto ekonominio koloso kaip Kinija pritraukimas būtent transporto bei logistikos sektoriuje ekonominiu požiūriu yra ypač tikslus taktinis Rygos ėjimas. Bet kuriuo atveju dėl irgi Kinijos inicijuoto ES ir Kiniją krovinių srautais sujungsiančio projekto „Viena juosta, vienas kelias” (vadinamasis „naujasis Šilko kelias“) mūsų regione jau konkuruojama ne juokais.
Kinijos premjeras Li Keqiangas Rygos susitikime informavo apie Kinijos bei vidurio ir rytų Eropos fondo steigimą, jį administruos vieno didžiausių kinų banko „Industrial and Commercial Bank of China“ bei „China Life Insurance и Fosun Group“ įsteigta kompanija „Sino-CEE Financial Holdings Ltd“. Fondo tikslas – pritraukti bendriems projektams finansuoti ne mažiau 50 milijardų eurų. Kad susidomėjimas abipusis, patvirtina aplinkybė, jog vien šiais metais Pekiną aplankė aukšti Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pareigūnai, savo ruožtu Kinijos lyderis Xi Jinping pernai vizitavo Lenkiją, Serbiją ir Čekiją. Pastarosios sostinėje Prahoje jo atvykimo proga net surengtas paradas, kuris gal irgi prisidėjo prie to, kad vizito metu sudaryta sandorių už 8,7 milijardo eurų.
Kinų verslas siekia finansuoti 2,6 milijardo eurų kainuosiančios greitojo geležinkelio linijos tarp Budapešto ir Belgrado statybą. Vengrijos vyriausybė šių metų gegužę pasirašė staretginės partnerystės sutartį su kinų „Bohong Group Co.“, viena didžiausių automobilų išmetamųjų dujų sistemų gamintoja pasaulyje. Kinijos energetinis konglomeratas CEFC įsigijo didžiausio Čekijos oro vežėjo „Travel Service AS“ (49,92 proc.) bei alaus daryklos „Pivovary Lobkowicz“ (kontrolinį) akcijų paketus. CEFC už milijardą eurų nusipirko ir čekų banko „J&T Financial Group“ 50 proc. akcijų. Pasak analitinės kompanijos „Rhodium Group“, nors kinų investicijos kol kas tesiekia 8 proc. visų investicijų vidurio bei rytų Europoje, judėjimo vektorius akivaizdus – į augimo pusę. Šiuo metu daugiausia kinų dėmesio šiame regione sulaukia Vengrija, Lenkija ir Serbija, Budapeštas ir Varšuva nugriebia atitinkamai 40 proc. ir 20 proc. visų kinų investicijų į šį regioną, Serbija susirenka du trečdalius Pekino skiriamų pinigų į ES neįeinančioms rytų Europos valstybėms.
„Business as usual“ dvasia yra dominuojanti pragmatiško 21 amžiaus tendencija ir pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Bet Kinijai investicinės iniciatyvos yra ir galimybė įsitvirtinti pasauline galybe. Kinija vis dėlto yra autoritarinė valstybė, kuri ekonominę įtaką anksčiau ar vėliau ima „pastiprinti“ reikliais humanitariniais pageidavimais. Kaip prancūzų dienraštyje „Libération“ (09 27) yra nurodžiusi JAV nacionalinio Azijos tyrimų centro mokslinė bendradarbė Nadezhda Rolland, korupcija, propaganda, siekis manipuliuoti visuomenės bei viešų asmenų nuomone į „įtikinėjimo“ arsenalą įeina. Ir šiemet Pekinas darė finansinį spaudimą Kembridžo universiteto leidyklai, kad ši iš savo duomenų bazės pašalintų Kinijos valdžiai nepatinkančius straipsnius, per su Kinijos komunistų partija susijusias kinų studentų asociacijas ne kartą mėginta slopinti žodžio laisvė Australijos bei JAV universitetuose, siekta perpirkti vietos žiniasklaidą ir t.t. Pekinas naudojasi galimybe manipuliuoti demokratiškų Vakarų visuomenių laisve bei atvirumu. Apsvaiginti vien ekonominių galimybių kai kurių šalių lyderiai numoja ranka į neigiamas pasekmes demokratijai strateginėje perspektyvoje.
Todėl Briuselyje su nerimu stebi rytų bei vidurio europiečių kai kada beatodairišką susiviliojimą kinų pinigais, ypač žinant, kad politinio kapitalo siekiantis Pekinas pasirengęs supriešinti senas ir naujas ES nares. Ryškiausias pavyzdys – Čekijos prezidentas Miloshas Zemanas, viešai ir daug raginantis užuot stiprinus ryšius su ES bei NATO, labiau bendradarbiauti su Kinija ir Rusija.
Beje, po CEFC įsigijimų Čekijoje M.Zemanas vienu savo patarėjų paskyrė šios kompanijos atstovą kiną. O ir išskirtiniu Pekino dėmesiu apdovanotos Vengrijos ar Lenkijos valdžios, žinomos savo atžagareivišku santykiu į ES. Europos Komisija savo narėms rytuose pataria nepuoselėti ypač didelių vilčių su kinų investicijomis, mainais už pinigus Pekinas moka išreikalauti dirbti savo nebūtinai europietiškus standartus atitinkančiomis sąlygomis.
Išlošus taktinių pinigų galima prarasti demokratiją ir laisvę. Baltijos šalims tas irgi tinka.
2017.10.03; 10:00
