Arūnas Spraunius. „Technologinės“ geopolitikos atgimimas?


Gegužės 11–ąją JAV prezidentas prieš pietus priėmė Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą bei Rusijos pasiuntinį Jungtinės Valstijose Sergejų Kisliaką, dieną prieš tai iš pareigų atleidęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorių Jamesą Comey.

Dėl šio fakto Amerika tebesiaiškina po šiai dienai taip pat susitikimo su rusų diplomatais kontekste, mat FTB šefas tyrė galimus D.Trumpo rinkimų štabo ryšius su rusų valdininkais, tarp kurių S.Kisliakas buvo kone svarbiausiu įtariamuoju.

Užtat tos pačios dienos popietę įvykęs prezidento D.Trumpo susitikimas su senu draugu, buvusiu patarėju nacionalinio saugumo klausimais bei valstybės sekretoriumi prie prezidento Richardo Nixono 1973-1977 metais Henriu Kissingeriu praėjo kur kas „tyliau”.

Henris Kisendžeris

Tai nereiškia, jog H.Kissinngerio priėmimas buvo mažiau reikšmingas nei žiniasklaidos tebenarstomas „techninis“ JAV prezidento susitikimas su rusų diplomatais. Buvęs valstybės sekretorius politinės karjeros metais garsėjo kaip valstybininkas, geostrateginių tikslų labui nevengęs kištis į kitų šalių reikalus – padėjo Amerikai ne tik atverti santykiams Kiniją, bet ir nuversti Čilės prezidentą Salvadorą Allendę bei paskatino JAV slapta bombarduoti Kambodžą.

Kuomet vadovavo JAV diplomatijai, H.Kissingeris inicijavo santykių „atšilimą“ tarp Jungtinių Valstijų bei tuometinės Sovietų Sąjungos. Beje, tuometinio „geopolitinio balanso“ siekis buvo deramai įvertintas – 1973 metais JAV valstybės sekretorius pelnė Nobelio taikos premiją.

Kita vertus, remdamasis buvusio diplomato pasiekimų sąrašu, „The Wshington Post“ jau šiandien konstatavo, jog prezidentas D.Trumpas priėmė „amoralų“ H.Kissingerį.

Vokiečių savaitraštis „Bild“ dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje informavo, kad D.Trumpas vilioja politinį sunkiasvorį, esą legendinis diplomatas turįs išaiškinti pasauliui Amerikos prezidento užsienio politikos planus. Prieš 40 metų palikęs valstybės tarnybą, politikas vis dėlto konsultavo dabartinio prezidento pereinamojo laikotarpio komandą.

Leidinys H.Kissingerį pristatė galimu tarpininku tarp Vašingtono ir Maskvos bei Vašingtono ir Pekino. Buvusį valstybės sekretorių sieja gana artimi ryšiai su Kinijos lyderiu XiJinpingu, ne šiaip praėjus vos kelioms dienoms po D.Trumpo išrinkimo prezidentu H.Kissingeris išvyko deryboms į Pekiną.

Pasak „Bild“, Vakarų specialiosioms tarnyboms skirtame dokumente teigiama, esą tai jis pataręs JAV prezidentui siekti atšaukti sankcijas Maskvai bei pripažinti Rusijos interesų viršenybę buvusiose sovietinėse respublikose nuo Baltarusijos ir Ukrainos iki Gruzijos bei Kazachstano. Tokiu atveju „raudona linija“, kurios Maskva negalėtų peržengti, eitų ties siena su Lenkija bei Baltijos valstybėmis.

H.Kissingeris laikosi nuostatos, jog susitaikymas su Rusija būtų tinkamas žingsnis, nes taptų atsvara augančiai Kinijos karinei galiai, be to, balansas tarp Jungtinių Valstijų bei Rusijos sustiprintų stabilumą pasaulyje. Jis kritikuoja buvusio prezidento Baracko Obamos užsienio politiką, ir atvirkščiai, apie dabartinį prezidentą atsiliepia tik pozityviai nurodydamas, jog šis turi galimybę įeiti į istoriją kaip pagarbos vertas Amerikos prezidentas.

Kremlius buvusiam valstybės sekretoriui atsilygina palankumu Rusijos prezidento spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo lūpomis: „H.Kissingeris kaip ir anksčiau yra vienas išmintingiausių politikų, taip pat vienas giliausių Rusijos-Amerikos santykių ekspertų. Jei šis potencialas bei per dešimtmečius sukaupta patirtis bus kokia nors forma panaudota, mes tą tik sveikinsime“. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs JAV valstybės sekretorius su prezidentu Vladimiru Putinu susipažino po Berlyno sienos griuvimo. Kalbama, jog H.Kissingeris paklausęs būsimo Rusijos prezidento apie šio profesinę veiklą. Sulaukęs atsakymo apie darbą specialiosiose tarnybose, JAV politikas atsakęs: „Visi padorūs žmonės nuo jų pradėjo, aš irgi“.

Per pastaruosius 15 metų jis su V. Putinu susitikinėjo reguliariai, bet po JAV prezidento rinkimų dar nesikalbėjo. Pagrindinės susitikimų temos paprastai būdavo susijusios su politikos strategija, istorija, kalbėdavosi apie Ukrainą, Siriją, vis dėlto pagrindiniu klausimu visada būdavo Kinija. Politikos veteranas nemano, jog pagrindinis Rusijos prezidento tikslas yra destabilizuoti Vakarus, tiksliau, gavęs iš Dievo tokį šansą, jis dėkingai juo pasinaudotų, bet nemano turįs tokių galimybių. Atvirkščiai, V.Putinas mano, kad tai Vakarai kasasi po juo.

Interviu britų „The Times“ (01 23) H. Kissingeris prognozavo didelį sandorį tarp JAV bei Rusijos, vis dėlto didžiausią įtaką planetai turėsią D.Trumpo santykiai su Pekinu. Paklaustas, ar netaps D.Trumpo patarėju Rusijos klausimais, atsakė, jog sulaukęs 93-ejų darbo neieško. Žurnalisto spaudžiamas, ar vis dėlto nėra galimybės, jog taps tarpininku tarp JAV ir Rusijos, atrėmė, kad dalyvautų šiame procese nebent tuo atveju, jei matytų, kad Vakarų ir Rusijos požiūriai į pasaulio tvarką pakankamai panašūs arba kad šiame reikale galima nuveikti kažką naudingo.

Italų dienraščio „La Stampa“ specialaus korespondento Niujorke Paolo Mastrolilli vertinimu (02 01 komentaras) H.Kissingeris vis dėlto būtų laimingas įeiti į istoriją kaip naują Šaltąjį karą sugebėjęs sustabdyti žmogus. Britų „The Sunday Times“ publikacijoje „Viena ranka duoti, kita prilaikyti ir taip kontroliuoti Rusiją“ (02 20) nurodoma, jog H.Kissingeris dar prieš JAV prezidento rinkimus įsisąmonino, kad V.Putino valdymo filosofijos pagrindą sudaro mėginimas sugrąžinti savo šaliai didybę, pagrindinis tos didybės elementas yra pasaulio pagarba.

Pripažįstant šią logiką, „likęs pasaulis“ pirmiausia turėtų stabdyti NATO plėtrą, nesvarbu, ką šia tema mano kitos nacijos. Ukrainą H.Kissingeris laiko tiltu tarp Rytų bei Vakarų (maždaug kaip Suomija ar Austrija Šaltojo karo laikais), todėl jai esą reikia suteikti laisvę formuoti savarankiškus ekonominius bei politinius ryšius su bet kuo, tačiau ji negalinti siekti įstoti į bet kokias karines sąjungas ar saugumo organizacijas.

Tai H. Kissingeriui priklauso sąvoka „Trikampė diplomatija“, kurios dėka Šaltojo karo metais prieš 45 metus R.Nixonui bei jo valstybės sekretoriui pavyko supriešinti Pekiną ir Maskvą, glaudinant partnerystę su Kinija. Panašu, prie to mėginama grįžti. Nyderlandų analitinio fondo „Cicero Foundation“ ekspertas Rusijos klausimais Marcelis H. Van Herpenas vertina H.Kissingerio veikimo motyvus kaip realizmą, kur tarptautinis geopolitinis balansas svarbesnis už žmogaus teises bei demokratiją.

Štai toks geopolitinis pasjansas „nieko asmeniško“ stiliumi be jokių nacijų apsisprendimo galimybių. Jei tai virs tendencija, galima teigti, jog Lietuvai tiesiog pasisekė spėti pataikyti į po Sovietų imperijos žlugimo stojusį tarpulaikį bei realizuoti savo apsisprendimą gyventi laisvame pasaulyje.

Pasaulis „Trikampės diplomatijos“ taikymo laikais buvo akivaizdžiai dvipolis, dabartiniai geopolitiniai reikalai nepalyginamai komplikuotesni, todėl vien „technologinės“ geopolitikos kelias atrodo ypač slidus.

2017.05.26; 08:30

print