Tai „linijos“, dabar siejamos ne vien su gerografija, nors sąvoka kildinama iš vadinamosios „raudonų linijų“ sutarties dėl naftos verslovių paskutines dienas gyvavusioje Osmanų imperijoje 1928-ųjų liepą tarp britų – Irano, Prancūzijos bei dviejų JAV naftos kompanijų.
Derantis dėl verslovių imperijos sienos jau buvo neaiškios, ir kai dėl šios priežasties derybos „pakibo“ bei iškilo nepasirašymo grėsmė, problemą išsprendė britų verslininkas Caloustenas Gulbenkianas, paėmęs raudoną pieštuką ir savavališkai jas perbraižęs. Tai reiškė, kad linijas peržengusieji negalėjo būti tikri dėl to, kas vadinama „užtikrintu saugumu“.
Nuo tada „kirsti raudoną liniją” visame pasaulyje reiškia peržengti ribą, už kurios galima tikėtis „negrįžtamų“ pasekmių. Subtiliai pavojingos tai linijos, nes jas peržengus bent teoriškai gresia neišvengiamas ir kietas atpildas, todėl ir nustatomos jos dažniausiai aukščiausiame lygyje.
„Google“ paieškos sistemoje surinkęnet lietuvišką žodžių junginį „raudonos linijos“ gausime apie 645 tūkstančių nuorodų iš pačių įvairiausių gyvenimo sričių – socialinių, verslo, etikos, politikos ir geopolitikos etc etc. Angliakalbė sąvoka „Red Line“ renka net 2 070 000 000 nuorodų.
Keletas pavyzdžių. Vasario 6-ąją susitikime su Ukrainos aukščiausiosios rados „Eurooptimistų“parlamentarų grupe Europos Sąjungos (ES) pasiuntinys šioje šalyje Hugues Mingarellis jau tikriausiai kažkiek išvestas iš kantrybės (nes Kijevas žada mažiausiai 4-eris metus) nurodė, kad tarptautinių finansinių donorų (Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio Banko, ES) primygtinai reikalaujamo antikorupcinio teismo įsteigimo kraštinė data, taigi „raudona linija“ yra Ukrainos prezidento rinkimai 2019 metais. Ukrainiečiai iki to laiko privalo apsirūpinti antikorupciniu teismu, priešingu atveju gresia finansinės paramos suspendavimas, be kurios reformos Ukrainoje stotų.
Vadinamosios Tripusės kontaktinės grupės Minsko derybose dėl konflikto Ukrainos rytuose sureguliavimo ginčų įkarštyje Maskvos remiamų separatistų atstovams provokaciškai pasiteiravus Ukrainos atstovės, Rados pirmininko pirmajai pavaduotojos Irinos Geraščenko, ar ji nesibaimina dėl savo trijų vaikų saugumo, politikė atkreipė kitų dalyvių (tarp jų separatistų kuratorių iš Rusijos) dėmesį, kad tai vis dėlto diplomatinės derybos, o ne banditų susiėjimas, o apie peržengtą „raudoną liniją“ pareiškimu informavo Minsko policiją.
JAV paskirtasis specialusis prokuroras Robertas Muelleris Rusijos kišimuisi į Amerikos prezidento rinkimus tirti vasario pabaigoje pateikė kaltinimus prezidento Vladimiro Putino „virėju“ vadinamam Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui ir dar 12-ai Rusijos piliečių iš šio kuruojamo „fakenews“ platinančio vadinamojo „trolių fabriko“ ne už viešosios erdvės aptariamą galimą amerikiečių viešosios nuomonės manipuliavimą (nors jo būta, bet teisiškai turbūt prie to prikibti neįmanoma), o labai konkrečius teisinių „raudonų linijų“ peržengimus, tokius kaip sukčiavimas, pasinaudojus svetimais tapatybės duomenimis bei naudojantis elektroninėmis komunikacijos priemonėmis, ir bankinis sukčiavimas. Tai konkretūs, teisme įrodomi kaltinimai, ir 106-ą vietą rusiško „Forbes“ turtuolių sąraše užimantis restauratorius dabar vargu ar ryšis kelionei į Jungtines Valstijas, net jei ir norėtų. Nes gali iš ten negrįžti, Amerikos Temidė prasižengėliams negailestinga. Taigi toks su „raudonomis linijomis“ sietinas egzistencinis skambutis.
21 amžius jau įrodė, kad yra geopolitikos amžius, tad „raudonų linijų“ fenomeną tinkama aparti ir jos kontekste, ypač daugėjant precedentų, kai „raudonų linijų“ ignoravimas baigiasi niekuo, taisyklė nesuveikia. Pirmiausia nelaimingoje Sirijoje. Kai vasario 13-ąją Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, jog jo šalis smogs Bagdado vyriausybinėms pajėgoms, jei pasitvirtins viešojoje erdvėje pasirodę pranešimai apie sirų diktatoriaus Basharo Assado cheminio ginklo panaudojimą prieš taikius gyventojus, beveik neišvengiamai teko prisiminti faktą, jog kai 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, prezidentas Barackas Obama sudvejojo smogti net ribotos apimties karinį smūgį taikiniams Sirijoje, nors prieš tai perspėjo Damaską neperžengti„raudonos linijos“ ir nenaudoti cheminių ginklų prieš savo piliečius.
Planeta „tebesrebia“ andainykščuio neryžtingumo pasekmes. Vasario 11-ąją Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie nuo mėnesio pradžios rusų remiamo B.Assado karinės aviacijos oro smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų ir apibendrino, jog šis trumpas periodas buvo vienas žiauriausių beveik 7-eris metus trunkančiame kare. Nors vasario 8-ąją JAV gynybos ministerija informavo pritarianti JT siūlymui paskelbti mėnesio paliaubas, kad į vyriausybinės armijos apsiaustus rajonus būtų galima pristatyti humantitarinę pagalbą, niekas paliaubų laikytis nesirengia, žudynės tęsiasi. O juk tikėtina, kad B.Obamai nesudvejojus ir ištesėjus grasinimą dėl „raudonos linijos“, dabar situacija būtų kiek kita.
Užtat JAV kariškiams vasario 7-ąją apgynus sąjungininkus iš „Sirų demokratinių pajėgų“ (SDF) Deirez Zoro apylinkėse šiaurės rytų Sirijoje, dešiniajame Eufrato krante, kuomet J.Prigožinui priklausančios privačios karinės kompanijos (vadinamosios „Vagnerio“) palaikomos sirų vyriausybinės pajėgos (apie 500 karių) pamėgino „atimti“ SDF kontroliuojamas naftos versloves, Rusijoje dar ir dabar bijoma atvirai pripažinti, kiek iš tiesų žuvo „Vagnerio“ samdinių. 2017-aisiais su J.Prigožinu siejama kompanija „Europolis“ pasirašė susitarimą su Damasako vyriausybe, kad „vagneriečiai“ atkovos naftos versloves ir už tai kompanija gaus „dalį“ jas eksploatuojant. Veikiausiai vadovautasi logika, kad kol turkai atakuoja kurdų kontroliuojamą Afrino provinciją Sirijos šiaurės vakaruose, o pasaulio bendruomenė apsiriboja tik reikšdama „gilų nerimą“ dėl galimų aukų, vieną kitą verslovę galima ir „atglemžti“. Neišdegė.
Beje, daugelio analitikų vertinimu, amerikiečių atsaką galima buvo numatyti, JAV visus praėjusius metus nedelsdama smogdavo ore pamėgindavusiems dominuoti Damasko vyriausybės karo lėktuvams, kai iškildavo grėsmė amerikiečių sąjungininkams – kuomet sirų Su-22 piečiau Rakkos mėgino atakuoti SDF pozicijas, buvo iškart numuštas amerikiečių F-35. Sirijos šiaurės rytuose, kur yra SDF atsakomybės zona, amerikiečiai praktiškai įvedė neskraidymo zoną. Pentagono vadas Jimas Mattisas jau „po fakto“ prie Deirez Zoro saliamoniškai paaiškino, jog Rusijos pusė „karštąja linija“ kelis kartus raginta nieko nesiimti (amerikiečiai kurį laiką stebėjo priešininkų persigrupavimus), rusai patikino, jog jų tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų nėra.
Nėra – tai nėra, ir„raudoną liniją“ peržengusieji gavo atkirtį. J.Mattisas diplomatiškai apibendrino, kad jo kariškiai neieško konflikto su rusais, bet sąjungininkus apgins bet kuriuo atveju. Kaip interviu „Svoboda“ (02 13) nurodė buvęs Pentagono bendradarbis, šiuo metu Lexingtono instituto viceprezidentas dr. Danielis Goure, Sirijoje patvirtinama nauja JAV strategija, kuri reikšmimgai skiriasi nuo prezidento B.Obamos administracijos taikytosios. Paskutinį dešimtmetį Amerika traukėsi ir užleido teritoriją priešininkams, dabar grįžta.
Bet ir analitikas dr. D.Goure pripažįsta, kad situacija Sirijoje ypač pavojinga, Kremliui siekiant įtvirtinti savo buvimą ten, viskas gali baigtis neprognozuojamai. Jau kaip ir įpratome prie pranešimų apie pavojingus rusų karinių lėktuvų manevrus prie pat NATO orlaivių ar karinių laivų virš Baltijos, Juodosios jūros, toje pačioje Sirijoje. Juk irgi „raudonos linijos“, jei rusų lakūnai nesusitvarkytų su valdymu bei įvyktų susidūrimas.
Tyrimų grupės „Conflict Intelligence Team“ analitikas Kirilas Michailovas interviu „Svoboda“ (02 12) nurodė, kad nuo vasario pradžios įvairios paskirties orlaivius (lėktuvus, sraigtasparnius, dronus) Sirijoje prarado Rusija, Turkija, Iranas bei Izraelis, bet ne Jungtinės Valstijos.
Čia – dar sykį apie„raudonas linijas“ ir kas yra jų priežiūros garantas. „Linijas“ reikia turėti galios apginti. Kuomet vasario 3-osios pavakarę sukilėliai Idlibo procincijoje numušė rusų Su-25, rusai metėsi į „atsaką“ atakuodami ne tik karinius, bet ir civilius objektus – ligonines, turgus ir t.t.
Amerikiečiai gina kurdus, izraeliečiai prižiūri rajonus prie savo sienos (pirmiausia Golano aukštumas), kad ten neprasismelktų grupuotės „Hezbolah“ smogikai, turkai – rajonus, už kuriuos atsako jų kontroliuojajami sukilėliai. Geopolitinių žaidėjų kiek nori, dominuoja sudėtingos interesų kombinacijos ir neoficialus susitarimas „bombarduokite, ką norite, tik mums netrukdykite“.
Deja, civilių apginti negali niekas, nes tai ne „raudonų linijų“ prerogatyva. Baisiausia šiuo metu Rytų Gutoje, už kurią tarsi niekas ir neatsakingas, pasak K.Michailovo, B.Assadas ją bombarduoja, nes jam leidžiama tą daryti. Kažkada „raudonos linijos“ rasis ir ten, kaip kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje pažadėjo JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas, tada kaltieji (jie lyg ir nustatomi) dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Bet iki to laiko žus dar nežinia kiek taikių gyventojų.
Štai tokių įvykių kontekste ponas V.Putinas kovo 1-ąjąpaskelbė metinį pranešimą Nacionaliniam susirinkimui, kurio beveik pusė (45 minutės) buvo skirta naujai, prezidento teigimu, neįveikiamai ginkluotei – povandeniniams dronams, meteorito greičiu taikinį sekančiam raketų kompleksui, tarpkontinentinei balistinei sparnuotajai raketai, kuri gali pasiekti bet kurį taikinį pasaulyje… Ir visos ligšiolinės „raudonos linijos“ buvo vėl sujauktos jau net nežina kelintą kartą vos prasidėjus 21 amžiui.
2018.03.12; 03:00
